Stephen King - Žalioji mylia

Su tuo reikia kovoti. Tai aš kartoju Eleinai Koneli, savo ypatingai draugei. Kai pradėjau rašyti, kas man nutiko 1932—aisiais, kai Džonas Kofis atvyko į Žaliąją mylią, pasijutau geriau. Kai kurie prisiminimai yra siaubingi, tačiau aš jaučiu, kaip jie aštrina mano protą ir savimonę, kaip peilis aštrina pieštuką, tad skausmas tampa prasmingas. Aš taip pat turiu kūną, kuris, manau, dabar galėtų būti nualintas ir groteskiškas, todėl mankštinuosi kiek galiu. Iš pradžių buvo sunku, – iš tokių senų griuvenų negalima tikėtis ypatingų rezultatų, kai jie mankštinasi vien dėl mankštos, – tačiau dabar lengviau, kai matau savo pasivaikščiojimų tikslą.

Dažniausiai į pirmąjį pasivaikščiojimą išeinu prieš pusryčius – vos prašvitus. Šį rytą lijo, o nuo drėgmės man gelia sąnarius, tačiau aš vis tiek nusikabinau nuo kablio palei virtuvės duris neperšlampamą apsiaustą ir išėjau. Jei žmogus turi kasdieninių darbų, privalo juos atlikti, ir labai blogai, jei tai sukelia skausmą. Tačiau yra ir kompensacijų. Pagrindinė iš jų – kad šitaip elgdamasis gyveni realiuoju, o ne „Džordžijos pušų“ laiku. Be to, man patinka lietus, nesvarbu, kad jis sukelia skausmus. Ypač anksti ryte, kai diena dar tik užgimsta ir atrodo pilna galimybių net tokiam nuskalbtam seniui kaip aš.

Nuėjau į virtuvę, kur iš užsimiegojusio virėjo išmaldavau dvi riekeles skrudintos duonos, ir išėjau į lauką. Perėjau per kroketo aikštelę, po to piktžolėmis apaugusią golfo pievelę. Už jos buvo nedidelė giraitė su vingiuojančiu per ją siauru takeliu, palei kurį stovėjo pora užmirštų ir tyliai nykstančių pavėsinių. Ėjau iš lėto tuo takeliu, klausydamasis švelnaus ir paslaptingo lietaus šnarėjimo pušyse, keliais likusiais dantimis kramtydamas paskrudintos duonos gabalėlį. Gėlė kojas, tačiau skausmas buvo neaštrus, pakenčiamas. Apskritai jaučiausi gana gerai. Kiek galėdamas giliau kvėpiau į plaučius drėgną orą, rydamas jį tarsi maistą.

Priėjęs antrąją pavėsinę, trumpam užsukau į vidų ir atlikau savo reikalą.

Po dvidešimties minučių grįždamas tuo pačiu takeliu atgal, pajutau, kaip alkio kirminas graužia mano skrandį, ir pagalvojau, jog galėčiau suvalgyti ką nors rimčiau nei skrudintos duonos riekelė. Avižinės košės dubenėlį, o gal net plaktą kiaušinienę su atskirai patiekta dešrele. Man labai patinka dešrelės, visada patiko, tačiau jei dabar suvalgau daugiau nei vieną, sustreikuoja viduriai. Tačiau viena dešrelė bus pakankamai saugu. Tada su pilnu skrandžiu ir drėgno oro atšviežintu protu (bent jau taip aš tikėjausi) nueisiu į soliariumą ir aprašysiu Eduardo Delakrua egzekuciją. Padarysiu tai kiek galėdamas greičiau, kad neprarasčiau drąsos.

Eidamas pro kroketo aikštelę virtuvės durų link galvojau apie Misterį Džinglą – kaip Persis Vetmoras jį užmynė ir sulaužė nugarkaulį ir kaip Delakrua klykė, kai suprato, ką padarė jo priešas – ir nepamačiau ten stovinčio Bredo Doulano, kol jis nesugriebė manęs už rankos.

– Buvai pasivaikščioti, Poli? – paklausė jis.

Krūptelėjau ir truktelėjau savo ranką, kad išlaisvinčiau. Taip padariau iš dalies dėl išgąsčio, – bet kuris išgąsdintas krūpteli, – tačiau ne vien dėl to. Galvojau apie Persį Vetmorą, prisimenate, o Bredas man visada primena Persį. Todėl, kad Bredas nuolat vaikšto įsigrūdęs į kelnių kišenę knygą minkštais viršeliais (Persis amžinai tampydavosi nuotykių žurnalą vyrams; Bredas – knygelę anekdotų, kurie yra juokingi, jei žmogus esi kvailas ir piktos širdies), ir todėl, kad jis elgiasi, lyg būtų Mėšlo kalno šalies šūdo karalius, bet labiausiai dėl to, kad Bredas yra pasalus ir jam patinka skaudinti žmones.

Mačiau, jog jis tik ką atėjo į darbą, dar nebuvo persivilkęs baltais sanitaro rūbais. Jis dėvėjo džinsus ir į sūrį panašius vakarietiško stiliaus marškinius. Vienoje rankoje Bredas laikė saldžios bandelės, kurią nušvilpė virtuvėje, likučius. Jis stovėjo palindęs nuo lietaus po pastoge, kad galėtų saugiai pavalgyti. Ir stebėti mane, dabar tuo esu visai tikras. Taip pat esu visai tikras dėl dar vieno dalyko: nuo šiol man reikės saugotis pono Bredo Doulano. Jam aš ne per labiausiai patinku. Nežinau kodėl, bet lygiai taip pat nežinojau, kodėl Persis Vetmoras nemėgo Delakrua. Nemėgo – per silpnas žodis, Persis nekentė Delo iki šaknų nuo pat pirmos akimirkos, kai mažasis prancūzas pateko į Žaliąją mylią.

– Iš kur tas neperšlampamas apsiaustas, Poli? – paklausė Bredas, plekštelėdamas per apykaklę. – Jis ne tavo.

– Radau koridoriuje prie virtuvės, – atsakiau. Aš siuntu, kai Bredas vadina mane Poliu, ir manau, jog jis tą žino, tačiau greičiau aš tebusiu prakeiktas, nei suteiksiu jam malonumą, tai parodydamas. – Ten jų yra ištisa eilė. Juk aš jam nieko bloga nedarau, ar ne? Galų gale, juk šis apsiaustas ir yra skirtas lietui.

– Tačiau jis nėra skirtas tau, Poli – pasakė Bredas, dar kartą pliaukštelėdamas per apsiaustą. – Štai kur esmė. Šie apsiaustai skirti darbuotojams, o ne gyventojams.

– Vis tiek nesuprantu, ką bloga aš padariau.

Jis man blankiai nusišypsojo.

– Kalbama ne apie bloga , kalbama apie taisykles. Koks būtų gyvenimas be taisyklių? Poli, Poli, Poli, – jis papurtė galvą, tarsi vien mane matydamas būtų praradęs norą gyventi. – Tikriausiai manai, jog toks senas pirdalius kaip tu gali daugiau nebepaisyti taisyklių, tačiau tai netiesa, Poli.

Jis man šypsojosi. Nemėgo manęs. Galbūt net nekentė. Ir kodėl? Nežinau. Kartais nebūna jokio kodėl. Tai baisu.

– Ką gi, atsiprašau, jei sulaužiau taisykles, – pasakiau.

Mano balsas nuskambėjo inkščiančiai, šiek tiek šaižokai, ir už tai aš nekenčiau savęs, tačiau esu senas, o seni žmonės greitai pradeda inkšti. Senus žmones lengva išgąsdinti.

Bredas linktelėjo.

– Atsiprašymą priimu. O dabar eik ir pakabink atgal apsiaustą. Ir šiaip tau nederėtų vaikščioti per lietų. Ypač toje giraitėje. Kas būtų, jei paslydęs pargriūtum ir susilaužytum savo prakeiktą klubakaulį? A? Kaip manai, kas turėtų partempti tavo pasenusį kūną atgal į kalną?

– Nežinau, – atsakiau.

Tiesiog norėjau kuo greičiau nuo jo pasišalinti. Juo ilgiau jo klausiausi, tuo labiau Bredas man priminė Persį. Viljamas Vartonas, tas pasiutėlis, kuris pateko į Žaliąją mylią 32—ųjų rudenį, kartą sugriebė Persį ir taip jį išgąsdino, kad šis prisišlapino į kelnes. „Tik prasitarkite apie tai kam nors, – grasino mums visiems po to Persis, – ir per savaitę visi atsidursite eilėje prie duonos“. Dabar, prabėgus šitiek metų, aš beveik išgirdau Bredą Daulaną sakant tuos pačius žodžius ir tuo pačiu tonu. Tartum rašydamas apie tuos senus laikus būčiau atrakinęs kažkokias nenusakomas duris, sujungiančias praeitį su dabartimi – Persį Vetmorą su Bredu Doulanu, Melinda Edžkoum su Eleina Koneli, Kould Mauntino kalėjimą su „Džordžijos pušų“ senelių namais. Ir jei ši mintis man šiąnakt nesukels nemigos, tai, manau, niekas negalės to padaryti.

Pajudėjau virtuvės durų link, kad įeičiau į vidų, ir Bredas vėl sugriebė mane už riešo. Nežinau, kaip pirmą kartą, tačiau dabar jis tyčia suspaudė, kad skaudėtų. Jis apsidairė į abi puses, norėdamas įsitikinti, jog ankstyvą lietingą rytmetį nieko aplink nėra, kad niekas nepamatys, kaip jis skriaudžia vieną iš senukų, kuriuo privalėjo rūpintis.

– Ką tu darai tame takelyje? – paklausė jis. – Žinau, jog neini ten nusitampyti, tos dienos tau jau seniai pasibaigė, tad ką ten darai?