Stephen King - Žalioji mylia

2

– Ne, kvaily ! – suriko Brutalusis, tačiau Persis nekreipė į tai dėmesio.

Kai tik Misteris Džinglas pribėgo prie špūlės, – per daug įsitraukęs į žaidimą, kad suvoktų, jog čia pat yra jo senasis priešas, – Persis užmynė jį kietu darbinio bato padu. Pasigirdo aiškus trakštelėjimas, kai lūžo Misterio Džinglo nugarkaulis, ir iš jo burnos plūstelėjo kraujas. Mažytės akutės išvirto, ir jose aš perskaičiau nuostabą ir agoniją, kuri atrodė per daug žmogiška.

Iš siaubo ir sielvarto Delakrua suklykė. Jis parpuolė ant kameros grindų, iškišo rankas pro grotas, stengdamasis pasiekti kuo toliau, ir be paliovos šaukė peliuką vardu.

Persis šypsodamasis atsisuko į Delakrua. Taip pat į mane ir Brutalųjį.

– Štai, – pasakė jis. – Žinojau, jog anksčiau ar vėliau aš jį nutversiu. Tai buvo tik laiko klausimas.

Jis apsisuko ir nužingsniavo Žaliąja mylia, palikęs Misterį Džinglą gulėti ant grindų, besiplečiančiame ant žalio linoleumo raudono kraujo klane.

Dynas pakilo nuo rašomojo stalo, susimušdamas į jį kelį ir numesdamas ant grindų lentą, ant kurios buvo dėliojamos kortos. Kaištukai iškrito iš savo skylučių ir nusirideno į visas puses. Nei Dynas, nei Heris, kuris jau buvo beišeinąs, nekreipė nė menkiausio dėmesio į apverstą žaidimą.

– Ką tu dabar padarei? – šaukė Dynas ant Persio. – Ką tu, asile, dabar padarei?

Persis nieko neatsakė. Jis pražygiavo pro rašomąjį stalą, neištardamas nė žodžio, pirštais braukdamas per savo plaukus. Pro mano kabinetą jis nuėjo į sandėlį. Už jį atsakė Viljamas Vartonas.

– Bose Dynai? Aš manau, jis pamokė tą prancūzpalaikį, kad nėra išmintinga iš jo juoktis, – paaiškino Vartonas ir nusikvatojo.

Tai buvo nuoširdus juokas, kaimietiškas , linksmas ir gilus. Tuo gyvenimo laikotarpiu man teko sutikti žmonių (dažniausiai labai blogų), kurie atrodydavo normalūs tik tada, kai juokdavosi. Bilas Vartonas buvo vienas iš jų.

Priblokštas aš vėl pažvelgiau į peliuką. Jis dar dvėsavo, tačiau ant plonyčių ūsų matėsi mažyčiai kraujo karoliukai, o blizgančias lyg tepalo akutes ėmė aptraukti migla. Brutalusis pakėlė spalvotą špūlę, apžiūrėjo ją, po to pažvelgė į mane. Jis buvo toks pat priblokštas kaip ir aš. Už mūsų nugarų iš sielvarto ir siaubo tebeklykė Delakrua. Žinoma, ne vien dėl peliuko; Persis apsauginiame Delakrua kiaute pramušė skylę, ir dabar pro ją prasiveržė visas siaubas. Misteris Džinglas buvo šių susitvenkusių emocijų kritinis taškas, tad Delakrua klyksmas kėlė siaubą.

– O ne, – kartojo jis be paliovos pro klyksmus ir maldavimus darkyta keidžanų prancūzų kalba, – o ne, o ne, vargšas Misteris Džinglas, vargšas senasis Misteris Džinglas, o ne.

– Duokite jį man.

Nustebintas šio sodraus balso ir ne iš karto supratęs, kieno jis, pažvelgiau aukštyn. Pamačiau Džoną Kofį. Kaip ir Delakrua, jis buvo iškišęs rankas pro kameros durų grotų strypus, tačiau nemojavo jomis kaip Delas. Jis tiesiog laikė jas iškišęs kiek galėdamas toliau. Tai buvo tikslinga, beveik raginanti poza. Ir jo balsas įgijo kitokį atspalvį, todėl, manau, aš iš karto nesupratau, jog jis priklauso Džonui Kofiui. Dabar jis skyrėsi nuo tos sutrikusios, verksmingos sielos, kuri pastarosiomis savaitėmis gyveno šioje kameroje.

– Duokite jį man, misteri Edžkoumai! Kol dar ne per vėlu!

Po to prisiminiau, ką Džonas Kofis padarė man, ir viską supratau. Nemaniau, jog tai pakenktų, tačiau taip pat nesitikėjau, kad tai duos ką nors gera. Kai pakėliau peliuką, net krūptelėjau jį palietęs – iš Misterio Džinglo kailiuko kyšojo tiek daug lūžusių kaulų, kad jis priminė kailiu padengtą pagalvėlę smeigtukams. Tai nebuvo šlapimtakių uždegimas. Tačiau...

– Ką tu darai? – paklausė Brutalusis, kai aš į milžinišką dešinį Kofio delną įdėjau peliuką. – Kas čia per velniava?

Kofis pro grotas įsitraukė peliuką vidun. Jis gulėjo ant suglebusio Kofio delno, uodega lanku buvo nukarusi tarp nykščio ir smiliaus, o jos galiukas silpnai trūkčiojo. Tada Kofis kaire ranka uždengė dešinę, padarydamas savotišką puodelį, kuriame gulėjo peliukas. Mes nebegalėjome matyti paties Misterio Džinglo, tik jo nukarusią uodegą ir trūkčiojantį lyg gęstanti švytuoklė galiuką. Kofis pakėlė delnus prie veido, išskėsdamas dešinės rankos pirštus lyg kalėjimo grotas. Peliuko uodega dabar karojo iš atsuktos į mus rankų pusės.

Brutalusis priėjo prie manęs, tarp pirštų vis dar tebelaikydamas spalvotą špūlę.

– Kaip tu manai, ką jis daro?

– Ššš, – nutildžiau jį.

Delakrua liovėsi klykęs.

– Prašau, Džonai, – sušnibždėjo jis. – O, Džoni, padėk jam, prašau padėk jam, o s'il vous plait.

Prie mūsų prisijungė Dynas su Heriu. Heris rankoje vis dar laikė seną mūsų kortų kaladę.

– Kas čia vyksta? – paklausė Dynas, tačiau aš tik papurčiau galvą.

Vėl jaučiausi užhipnotizuotas, tebusiu prakeiktas, jei šitaip nebuvo.

Kofis priglaudė burną prie tarpo tarp pirštų ir giliai įkvėpė. Akimirką visi iš įtampos sustingo. Tada Džonas pakėlė galvą nuo rankų, ir aš išvydau beviltiškai sergančio ar siaubingo skausmo kamuojamo žmogaus veidą. Jo akys liepsnojo; viršutiniai dantys suleisti į plačią apatinę lūpą; tamsus veidas pabalęs ir įgijęs nemalonų atspalvį, kuris priminė su purvu sumaišytus pelenus. Giliai iš gerklės sklido springstantys garsai.

– Brangusis Jėzau, Viešpatie ir Išganytojau, – sušnibždėjo Brutalusis.

Atrodė, jog akys jam tuoj iššoks ant kaktos.

– Ką? – amtelėjo Heris. – Ką?

– Uodega! Ar nematote? Uodega!

Misterio Džinglo uodega jau nebepriminė gęstančios švytuoklės; ji žvaliai plakėsi į šonus kaip medžiojančio paukštį katino uodega. Ir tada pro suglaustus Kofio delnus pasigirdo puikiai pažįstamas cypimas.

Kofis dar kartą dusliai springdamas sugargaliavo, po to nusuko galvą į šalį kaip žmogus, kuris atsikosėjo skrepliais ir nori juos išspjauti. Jis per burną ir nosį iškvėpė debesį juodų vabzdžių – aš manau, jog tai buvo vabzdžiai, tą patį man sakė ir kiti, tačiau ir šiandien nesu dėl to tikras. Jie tamsiu debesiu sukosi apie Kofį ir trumpam užtemdė jo veidą.

– Kristau, kas gi čia? – paklausė Dynas šaižiu, persigandusiu balsu.

– Viskas gerai, – išgirdau save atsakant. – Nepanikuok, viskas bus gerai, po kelių sekundžių jie dings.

Kaip ir tada, kai Kofis išgydė mano šlapimtakių uždegimą, „vabzdžiai“ pavirto baltais ir po to išnyko.

– Šventas šūde, – sušnibždėjo Heris.

– Polai? – paklausė Brutalusis virpančiu balsu. – Polai?

Kofis vėl atrodė normaliai – kaip vyrukas, sėkmingai iškosėjęs gerklėje įstrigusį mėsos gabaliuką. Jis pasilenkė, padėjo suglaustus delnus ant žemės, pažiūrėjo pro savo pirštus į vidų, po to atitraukė delnus. Išbėgo Misteris Džinglas – visiškai sveikas, nė vienas jo kaulelis nebuvo išsuktas, po kailiuku nesimatė jokio kauburėlio. Jis trumpam stabtelėjo prie Kofio kameros durų, po to per Žaliąją mylią nurūko į Delakrua kamerą. Kai peliukas bėgo pro šalį, aš pamačiau ant jo ūsų dar išlikusius kraujo karoliukus.

Delakrua jį pakėlė, tuo pat metu ir juokdamasis, ir verkdamas, apiberdamas peliuką bučiniais. Dynas ir Heris, ir Brutalusis visa tai stebėjo apimti tylios nuostabos. Tada Brutalusis priėjo arčiau ir pro grotas prakišo spalvotą špūlę. Iš pradžių Delakrua jos nepastebėjo; jis buvo per daug užsiėmęs Misteriu Džinglu. Delakrua priminė tėvą, kurio skęstantis sūnus buvo tik ką išgelbėtas. Brutalusis špūle patapšnojo Delakrua per petį. Delakrua pažvelgė, pamatė špūlę, paėmė ją ir vėl nukreipė savo dėmesį į Misterį Džinglą, glostydamas jo kailiuką, rydamas jį akimis, jausdamas poreikį nuolat atšviežinti suvokimą, jog taip, peliukas sveikas, peliukas sveikas ir nesužeistas.