Stephen King - Žalioji mylia

Galų gale Brutalusis išgelbėjo situaciją. Jis stovėjo prie budinčiojo rašomojo stalo ir žiūrėjo, kaip Dynas su Heriu žaidžia kortomis. Ten buvo ir Persis. Brutaliajam galiausiai atsibodo mėginti užmegzti su juo pokalbį ir vietoje atsakymų išgirsti tik niūrius kriuktelėjimus. Jis atžingsniavo iki manęs, sėdinčio ant taburetės prie Delakrua kameros, ir stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės, klausydamasis mūsų pokalbio.

– O kaip dėl Mauzvilio? – paklausė Brutalusis, kai stojo gana ilga pauzė po to, kai Delas atmetė miške stūksantį mano vaiduoklišką namą. Jis tai ištarė atsainiu tonu, lyg tarp kitko.

– Mauzvilis? – paklausė Delakrua, pažvelgdamas į Brutalųjį ir su nuostaba, ir susidomėjęs. – Koks Mauzvilis?

– Tai atrakcionas turistams Floridoje, – atsakė Brutalusis. – Manau, jog Talahasyje. Ar ne taip, Polai? Talahasyje?

– Taip, – atsakiau, nė akimirką nesudvejodamas ir mintyse siųsdamas Dievo palaimą Brutui Hauvelui. – Talahasyje. Visai netoli šunų universiteto.

Po šių žodžių Brutaliojo lūpos suvirpėjo, ir aš išsigandau, kad nusijuokdamas jis sugadins visą žaidimą, tačiau Brutalusis susitvardė ir pritariančiai linktelėjo galva. Tačiau supratau, jog aš dar išgirsiu pamokslą už tą „šunų universitetą“.

Šį kartą Delas nemetė špūlės, nors Misteris Džinglas stovėjo ant jo šlepetės, iškėlęs priekines letenėles, aiškiai geisdamas dar kartą nusivyti tą špūlę. Keidžanas pažvelgė į Brutalųjį, į mane, po to vėl į Brutalųjį.

– Ką jie ten daro Mauzvilyje? – paklausė jis.

– Kaip manai, ar jie priimtų Misterį Džinglą? – paklausė manęs Brutalusis, nekreipdamas dėmesio į Delo klausimą ir šitaip dar labiau kurstydamas jo smalsumą. – Manai, jog jis tiktų, Polai?

Apsimečiau, jog svarstau.

– Žinai, – pasakiau, – juo daugiau apie tai galvoju, tuo puikesnė man atrodo ši idėja.

Akies krašteliu pastebėjau, kaip Persis ateina Žaliąja mylia (darydamas platų lankstą ties Vartono kamera). Jis sustojo, pečiu atsirėmęs į tuščią kamerą, ir klausėsi mūsų pokalbio, o lūpose žaidė nežymi paniekinanti šypsena.

– Kas tas Mauzvilis? – paklausė Delakrua, paklaikusiai trokšdamas sužinoti.

– Turistų atrakcionas, kaip jau tau sakiau, – paaiškino Brutalusis. – ten yra, o, aš nežinau, gal koks šimtas pelių. Ar ne taip, Polai?

– Dabar jau daugiau nei šimtas penkiasdešimt, – atsakiau. – Jiems labai puikiai sekasi. Kiek žinau, ruošiamasi atidaryti tokį pat atrakcioną Kalifornijoje ir pavadinti jį Vakarų Mauzviliu, štai kaip klesti jų verslas. Manau, dresuotų pelių pasirodymai darosi pelningas biznis – aš pats šito nesuprantu.

Delas sėdėjo, rankoje laikydamas spalvotą špūlę, ir žiūrėjo į mus, pamiršęs savo paties situaciją.

– Jie priima tik pačias gudriausias peles, – perspėjo Brutalusis, – tik tas, kurios moka įvairių triukų. Ir tai negali būti baltosios pelės, nes jas pardavinėja gyvūnų parduotuvėse.

– Pelės iš gyvūnų parduotuvės, taip, norėtum! – karštai pasipiktino Delakrua. – Aš nekenčiu pelių iš gyvūnų parduotuvių!

– O be to, jie turi, – tarė Brutalusis, nudelbęs į tolį akis, tarytum matytų šį vaizdą priešais save, – palapinę, į kurią...

– Taip, taip, kaip cirque\ Ar reikia mokėti už įėjimą?

– Tu mane durnini? Žinoma , reikia mokėti už įėjimą. Suaugusiems dešimt centų, vaikams du. Be to, iš bakelito dėžučių ir tualetinio popieriaus rulonų pastatytas ištisas miestas su raižyto stiklo langais, tad gali pamatyti, ką jos ten veikia...

– Taip! Taip! – pritarė Delakrua, apimtas ekstazės. Po to jis atsisuko į mane. – Kas yra raižytas stiklas?

– Panašiai kaip orkaitės durelėse, kad galėtum pasižiūrėti į vidų, – atsakiau.

– Na žinoma! Tas šūdas!

Jis pasuko ranką lyg rankeną, ragindamas Brutalųjį tęsti, o Misterio Džinglo mažos akutės vos neišvirto iš akiduobių, besistengdamos sekti paskui špūlę. Buvo gana linksma. Persis priėjo kiek arčiau, lyg norėdamas geriau viską matyti, ir aš pamačiau, kaip Džonas Kofis stebi jį susiraukęs, tačiau buvau per daug įsitraukęs į Brutaliojo fantazijas, kad tam skirčiau daug dėmesio. Mes pakilome į naujas aukštumas, sakydami pasmerktajam tai, ką jis nori išgirsti, ir, patikėkite, aš buvau apimtas susižavėjimo.

– Ką gi, – tęsė Brutalusis, – ten yra pelių miestas, tačiau vaikams labiausiai patinka Mauzvilio žvaigždžių cirkas, kur pelės supasi ant trapecijų, ridena mažas statinaites, krauna monetas į krūvą...

– Taip, štai ji! Štai kur vieta Misteriui Džinglui! – sušuko Delakrua. Jo akys švytėjo, o skruostus nutvilkė raudonis. Man atėjo į galvą mintis, jog Brutas Hauvelas yra savotiškas šventasis. – Galų gale tu pateksi į cirką, Misteri Džinglai! Gyvensi pelių mieste Floridoje! Su raižyto stiklo langais! Valio!

Delakrua per daug stipriai švystelėjo špūlę. Ji atsitrenkė į sieną palei pat grindis, atšoko kaip pašėlusi ir pro kameros durų grotas nuriedėjo į Mylią. Misteris Džinglas nurūko paskui špūlę, ir Persis pamatė, jog proga pati atėjo jam į rankas.

– Ne, kvaily! – suriko Brutalusis, tačiau Persis nekreipė į tai dėmesio.

Kaip tik tuo momentu, kai Misteris Džinglas pribėgo prie špūlės, – per daug įsitraukęs į žaidimą, kad suvoktų, jog čia pat yra senasis priešas, – Persis užmynė peliuką kietu darbinio bato padu. Pasigirdo aiškus trakštelėjimas, kai lūžo peliuko nugarkaulis ir plūstelėjo kraujas. Mažytės akutės išvirto, ir jose aš perskaičiau nuostabą ir agoniją, kuri atrodė per daug žmogiška.

Iš siaubo ir sielvarto Delakrua suklykė. Jis parpuolė ant kameros grindų, iškišo rankas pro grotas, stengdamasis pasiekti kuo toliau, ir be paliovos šaukė peliuką vardu. Persis šypsodamasis atsisuko į Delakrua. Į mus visus tris.

– Štai, – pasakė jis. – Žinojau, jog anksčiau ar vėliau aš jį nutversiu. Tai buvo tik laiko klausimas.

Jis apsisuko ir nužingsniavo Žaliąja mylia, neskubėdamas, palikęs Misterį Džinglą gulėti ant linoleumo besiplečiančiame jo paties kraujo klane.

KETVIRTA DALIS

BLOGA EDUARDO DELAKRUA MIRTIS

1

Be šio rašinio, nuo tos dienos, kai įsikūriau „Džordžijos pušyse“, aš rašau nedidelį dienoraštį, – ne kažin kokį, tiesiog pora pastraipų per dieną, daugiausiai apie orą, – ir praėjusį vakarą aš jį pavarčiau. Norėjau tiesiog pasižiūrėti, prieš kiek laiko mano anūkai Kristoferis ir Danielė mane daugmaž ištrėmė į „Džordžijos pušis“.

– Tavo paties labui, seneli, – sakė jie.

Žinoma, jie taip pasakė. Argi ne tai dažniausiai sako žmonės, kai jie galiausiai suranda būdą atsikratyti kalbančia ir vaikščiojančia problema?

Jau truputėlį daugiau nei dveji metai. Klaiku yra tai, jog aš nežinau, kaip man atrodo : dveji metai, o gal ilgiau, o gal trumpiau. Lyg mano laiko pojūtis tirptų kaip vaikų pastatytas senis besmegenis per sausio atlydį. Tarsi laikas, koks jis buvo, – standartinis rytų laikas, vasaros laikas, darbo laikas, – daugiau nebeegzistuotų. Čia yra tik „Džordžijos pušų“ laikas, kuris reiškia senukų laiką, senučių laiką ir šlapinimosi į lovą laiką. Visa kita... dingo.

Tai pavojinga, prakeikta vieta. Iš pradžių šito nesupranti, iš pradžių galvoji, jog tai tik nuobodi vieta, tokia pat nepavojinga kaip ir vaikų darželis per popiečio miegą, tačiau ji iš tiesų yra pavojinga. Nuo to laiko, kai čia atvykau, mačiau, kaip daugelis žmonių nuslydo į suvaikėjimą, o kartais jie ne tik nuslysta – kartais jie smenga žemyn kaip sugedęs povandeninis laivas. Dažniausiai jie čia atvyksta gerai nesijausdami – pablėsusiomis akimis, privirinti prie lazdelės, gal su truputį palaisvėjusia šlapimo pūsle, tačiau sveiki kitais požiūriais – ir po to jiems kažkas nutinka. Po mėnesio jie tiesiog sėdi televizoriaus kambaryje ir bukomis akimis, išglebusiais žandikauliais ir su pakelta stikline užmirštų apelsinų sulčių, kurios laša ant grindų, spokso į Ouprą Vinfri. Dar po mėnesio turi jiems priminti vaikų vardus, kai vaikai atvyksta jų aplankyti. Dar po mėnesio jau turi priminti jų pačių prakeiktus vardus. Taip, kažkas jiems nutinka: juos ištinka „Džordžijos pušų“ laikas. Laikas čia yra tarsi silpna rūgštis, kuri pirmiausiai sugraužia atmintį, o po to ir norą gyventi.