Stephen King - Žalioji mylia

Bilas Dodžas stovėjo prie durų, vedančių į pasivaikščiojimų kiemą, ir rūkė. Jis atsisuko į mane ir mestelėjo:

– Žiūrėkite, kas atėjo. Polas Edžkoumas, didelis kaip gyvenimas, tik dvigubai bjauresnis.

– Kaip praėjo diena, Bili?

– Gerai.

– Delakrua?

– Puikiai. Regis, jis supranta, kad tai įvyks rytoj, ir tuo pat metu atrodo, jog šito nesupranta. Tu pats žinai, kaip dauguma jų jaučiasi, galiausiai atėjus pabaigai.

Linktelėjau.

— Vartonas?

Bilas nusijuokė.

– Tikras komediantas. Prieš jį Džekas Benis atrodytų tik kvakeris. Jis pasakė Rolfui Vetermarkui, kad valgė braškių uogienę iš jo žmonos apželtukės.

– Ką atsakė Rolfas?

– Kad jis nevedęs. Sakė, kad tikriausiai Vartonas turėjo omenyje savo motiną.

Nusijuokiau iš visų plaučių. Tai iš tiesų buvo juokinga, nors vulgaru. Be to, buvo puiku, jog galėjau juoktis ir nesijausti, tarsi kažkas mano viduriuose būtų deginęs degtukus. Bilas nusijuokė kartu su manimi, po to išpylė kavos likučius į kiemą, kuris buvo beveik tuščias, išskyrus kelis slampinėjančius užsitarnavusius pasitikėjimą kalinius, čia praleidusius jau kone tūkstantį metų.

Kažkur tolumoje nugriaudėjo perkūnas, ir virš įgalvos temstančiame danguje blykstelėjo žaibas. Bilas susirūpinęs pažvelgė į dangų ir liovėsi juoktis.

– Žinai, ką tau pasakysiu, – prisipažino jis, – man nepatinka šis oras. Apima jausmas, jog kažkas atsitiks. Kažkas bloga.

Dėl šito jis buvo teisus. Bloga nutiko tą patį vakarą, maždaug ketvirtis po dešimtos. Tada, kai Persis užmušė Misterį Džinglą.

10

Iš pradžių atrodė, jog nepaisant karščio naktis bus gera – Džonas Kofis kaip visada buvo tylus ir užsisklendęs savyje. Laukinis Bilas, matyt, ketino tapti Švelniuoju Bilu, o Delakrua, įvertinant tai, kad iki pasimatymo su Senąja Žiežirba tebuvo likę kiek daugiau nei dvidešimt keturios valandos, buvo geros nuotaikos.

Jis puikiai suprato, kas jam nutiks, bent jau pačią esmę; paskutinei vakarienei Delakrua užsisakė čili sriubos ir paliepė man, kad virtuvei perduočiau jo specialius nurodymus.

– Pasakykit jiems, kad padarytų su tuo aštriu padažu, – nurodinėjo Delakrua.. — Pasakykit jiems, kad su tuo, kur tikrai šokinėja gerklėje ir sako „sveikas“ – su tuo žaliu, o ne su tuo, kur švelnus. Tas švelnus suima mane kaip koks motinos dulkintojas, kita diena aš negalėti nulipti nuo tualeto, tačiau nemanau, jog šį kartą turėti dėl to problemų, n 'est—ce pas? [*Ar taip? (Pranc.)]

Dauguma rūpinasi savo nemirtingomis sielomis vos ne su bepročio žiaurumu, tačiau Delakrua neteikė jokios reikšmės mano klausimams, kaip jis norėtų dvasiškai palengvinti paskutines savo valandas. Jei „tas vaikynas“ Šasteris tiko Didžiajam Vadui Biterbakui, svarstė Delakrua, tiks ir jam. Ne, labiausiai jam rūpėjo, – ir jūs tai tikriausiai atspėjote, – kas nutiks Misteriui Džinglui, kai jis, Delakrua, numirs. Man buvo tekę praleisti ilgas valandas su pasmerktaisiais per naktį prieš jų paskutinį žygį, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai tas valandas aš turėjau praleisti, svarstydamas pelės likimą.

Delas kūrė vis kitokį scenarijų, kantriai savo menku protu apgalvodamas įvairias galimybes. Garsiai svarstydamas, kaip užtikrinti jo numylėtojo peliuko ateitį, tarsi jis būtų vaikas, kuriam reikia sudaryti sąlygas užbaigti koledžą, Delakrua mėtė į sieną nuspalvintą špūlę. Kiekvieną kartą Misteris Džinglas ją nusivydavo, pagaudavo ir atridendavo prie Delo kojų. Po kurio laiko tai mane pradėjo nervinti – iš pradžių špūlės pliaukštelėjimas į akmeninę sieną, po to Misterio Džinglo letenėlių tapsėjimas. Nors tai ir buvo žavus triukas, maždaug po devyniasdešimties minučių jis pradėjo įkyrėti. Atrodė, Misteris Džinglas niekada nepavargs. Jis kartkartėmis stabteldavo atsigerti vandens iš kavos lėkštelės, kurią Delakrua laikė būtent šiam tikslui, ar pakramtyti rausvą mėtinį saldainį, o po to vėl tęsdavo žaidimą. Kelis kartus man panižo liežuvis liepti Delakrua liautis, tačiau kiekvieną kartą primindavau sau, jog Delakrua gali žaisti su Misteriu Džinglu šią naktį, po to viskas bus baigta. Tačiau pabaigoje pasidarė sunku iš tiesų laikytis šios minties – suprantate, kaip būna įkyriam triukšmui kartojantis be paliovos. Po kurio laiko jis suardo nervus. Kaip ten būtų, prisiverčiau kalbėti, kai staiga kažkas privertė mane per petį pažvelgti pro kameros duris. Kitoje pusėje, prie savo kameros durų, stovėjo Džonas Kofis ir purtė man galvą: į dešinę, į kairę, atgal į centrą. Tarsi Džonas būtų skaitęs mano mintis ir patarinėjęs susimąstyti dar kartą.

Pasakiau, jog man atrodo, kad Misteris Džinglas galėtų atitekti Delakrua netekėjusiai tetai, tai pačiai, kuri atsiuntė didžiulį paką saldainių. Taip pat jai galėtų atitekti nuspalvinta špūlė ir netgi peliuko „namai“ – mes surinktume pinigus, kad Tu atsisakytų savo pretenzijų į „Corona“ cigarų dėžutę. Ne, atsakė kurį laiką pagalvojęs Delakrua (per tą laiką jis suspėjo bent penkis kartus mesti špūlę į sieną, o Misteris Džinglas arba nosimi, arba letenėlėmis atridenti ją atgal), šitaip bus negerai. Teta Hermionė per sena, ji nesupras Misterio Džinglo judrumo, be to, kas būtų, jei Misteris Džinglas ją pergyventų? Kas tada jam nutiktų? Ne, ne, teta Hermionė netiks.

Ką gi, tada aš paklausiau, kas būtų, jei jį paimtų vienas iš mūsų.' Mes jį galėtume laikyti tiesiog čia, E korpuse. Ne, atšovė Delakrua, jis man labai dėkingas už tokią mintį, certainement [*Žinoma (pranc.)] , tačiau Misteris Džinglas yra tokia pelė, kuri trokšta būti laisva. Jis, Eduardas Delakrua, tai žino, nes – taip, jūs atspėjote – Misteris Džinglas šią informaciją pašnibždėjo jam į ausį.

– Gerai, Delai, – tariau, – kuris nors iš mūsų pasiims jį namo. Galbūt Dynas. Jis turi mažą sūnų, kuriam, kertu lažybų, labai patiks turėti prijaukintą gyvūnėlį.

Ši mintis sukėlė tokį siaubą, kad Delakrua net pabalo. Mažas vaikas bus atsakingas už tokį graužikų atstovų genijų kaip Misteris Džinglas? Kaip dėl le bon Dieu [*Gerojo Dievulio (pranc.)]galima tikėtis, kad vaikas nuolatos jį dresuos, o ką jau kalbėti apie naujų triukų mokymą. Arba, sakykime, vaikui praeis susidomėjimas, ir jis pamirš pašerti peliuką dvi ar tris dienas iš eilės? Delakrua, kuris bandydamas nuslėpti savo įvykdytą pirminį nusikaltimą iškepė gyvus šešis žmones, iš pasišlykštėjimo net nusipurtė, lyg būtų aistringas kovotojas prieš gyvūnų naudojimą medicininiams bandymams.

– Gerai, – pasakiau, – aš jį pasiimsiu į namus, – (atsimenate, kaip sakiau, kad jiems reikia žadėti bet ką; per paskutiniąsias keturiasdešimt aštuonias valandas žadėk bet ką). – Ar bus gerai?

– Ne, sere, viršininke Edžkoumai, – teisindamasis paprieštaravo Delakrua. Jis vėl metė špūlę. Ji pataikė į sieną, atsimušė, nuriedėjo; Misteris Džinglas nulėkė paskui ją it žaibas ir atrideno Delakrua. – Maloningai dėkoju, – merci beaucoup [* Labai ačiū (pranc.)] , – tačiau jūs gyvenate miške, o Misteris Džinglas bijo gyventi dans la forêt [*Miške (pranc.)]. Aš žinau, nes...

– Manau, jog galiu atspėti, iš kur tu žinai, Delai, – pasakiau.

Delakrua šypsodamasis linktelėjo.

– Tačiau mes surasime sprendimą. Patikėkite!

Jis metė špūlę. Misteris Džinglas nuknapsėjo paskui. Aš stengiausi nekrūptelėti.