Stephen King - Žalioji mylia

Iš pradžių Delakrua panaršė po savo gultą, po to paieškojo kažko po pagalve. Galiausiai surado vieną iš tų didelių mėtinių saldainių ir ryškiai išdažytą špūlę. Jis klausiamai pažvelgė į Brutalųjį, ir šis linktelėjo.

– Taip. Manau, jog jie ypač nori pamatyti triuką su špūle, tačiau tai, kaip jis ėda tuos mėtinukus, irgi yra pašėlusiai geras numeris. Ir nepamiršk cigarų dėžutės. Juk joje norėsi nešti savo peliuką, ar ne?

Delakrua pasiėmė dėžutę ir sudėjo į ją Misterio Džinglo spektaklio rekvizitą, tačiau peliuką patupdė ant peties. Tada išėjo iš kameros papūtęs krūtinę ir nužvelgė Dyną su Heriu.

– Jūs, vaikinai, einat kartu?

– Neee, – atsakė Dynas. – Turime kitų reikalų. Tačiau tu išversk juos iš koto, Delai, parodyk jiems, kas būna, kai vyrukas iš Luizianos padeda plaktuką į šalį ir imasi rimto darbo.

– Gali neabejoti.

Delakrua veidą nušvietė šypsena, šis džiugesys buvo toks staigus ir nuoširdus, jog man net šiek tiek suspaudė širdį dėl Delakrua, nepaisant jo padarytų siaubingų dalykų. Kokiame pasaulyje mes gyvename – kokiame pasaulyje!

Delakrua atsisuko į Džoną Kofį, su kuriuo jis buvo droviai susidraugavęs. Ši draugystė nedaug tesiskyrė nuo šimtų kitų, mano matytų mirtininkų kamerose.

– Išversk juos iš koto, Delai, – rimtai ištarė Kofis. – Parodyk jiems visus triukus.

Delakrua linktelėjo ir pridėjo prie peties delną. Misteris Džinglas užlipo ant jo, tarsi tai būtų buvusi platforma, ir Delakrua ištiesė ranką Kofio kameros link. Džonas Kofis iškišo savo milžinišką pirštą, ir tebusiu aš prakeiktas, jei tas peliukas neištiesė kaklo ir tarsi šuo nepalaižė piršto galiuko.

– Eime, Delai, užteks gaišuoti, – paragino Brutalusis. – Tie vyrukai atsisakė karštos vakarienės, laukiančios namuose, kad pažiūrėtų tavo peliuko kvailionių.

Žinoma, jog tai buvo netiesa – Andersonas būdavo darbe kiekvieną vakarą ligi aštuonių, o kiti prižiūrėtojai, kuriuos Andersonas atsitempė pasižiūrėti Delakrua „spektaklio“, turėjo būti iki vienuoliktos ar dvyliktos, priklausomai nuo jų pamainos grafiko. Politikas iš valstijos sostinės greičiausiai buvo kabineto valytojas, pasirišęs pasiskolintą kaklaraištį. Tačiau Delakrua negalėjo šito žinoti.

– Aš pasiruošęs, – tarė Delakrua, ištardamas šiuos žodžius kaip žvaigždė, kuri kažkokiu būdu sugeba rasti bendrą kalbą su paprastais žmonėmis. – Eime.

Kai Brutalusis vedė jį Žaliąja mylia su tupinčiu ant peties Misteriu Džinglu, Delakrua ėmė dar kartą trimituoti: „ Messieurs et mesdames! Bienvenue au cirque de mousie!“ [* Ponai ir ponios! Sveiki atvykę į pelės cirką (darkytai pranc.)]Ir, nors būdamas giliai paskendęs savo fantazijos pasaulyje, Delakrua plačiu ratu aplenkė Persį ir nepatikliai jį nužvelgė.

Heris su Dynu sustojo priešais tuščią kamerą, esančią priešingoje pusėje nei Vartono (šis reikšmingasis iki šiol nė nekrustelėjo). Jie stebėjo, kaip Brutalusis rakina duris į pasivaikščiojimų kiemą, kur laukė dar du prižiūrėtojai, ir išvedė Delakrua, keliaujantį į savo didingą pasirodymą priešais garbingiausią Kould Mauntino kalėjimo publiką. Mes palaukėme, kol durys vėl bus užrakintos, ir aš pažvelgiau savo kabineto pusėn. Šešėlis vis dar tebebuvo ant grindų, plonas kaip pats badmetis, ir aš apsidžiaugiau, jog Delakrua buvo per daug susijaudinęs, kad jį pamatytų.

– Išeik, – pasakiau. – Ir paskubėkime, vyručiai. Aš noriu viską pakartoti du kartus, o laiko turime nedaug.

Iš kabineto išėjo senasis Tu—Tu, kaip visada švytinčiomis akimis ir susivėlusiais plaukais, nuėjo iki Delakrua kameros ir įžengė pro praviras duris.

– Sėduosi, – ištarė jis. – Aš sėduosi, aš sėduosi, aš sėduosi.

„Čia tikras cirkas, – pagalvojau, sekundėlei užmerkdamas akis.

Čia dedasi tikras cirkas, o mes esame viso labo tik saujelė dresuotų „pelių“. Po to nuvijau šią mintį šalin, ir mes pradėjome repetuoti.

8

Pirmoji repeticija gerai pavyko, taip pat ir antroji. Persis vykdė savo funkcijas geriau, nei aš galėjau susapnuoti neįtikėčiausiame sapne. Tai nereiškė, jog viskas klostysis gerai, kai ateis metas keidžanui iš tiesų pereiti Žaliąja mylia, tačiau tai buvo didžiulis žingsnis teisinga kryptimi. Pagalvojau, viskas sekėsi gerai todėl, kad Persis pagaliau darė tai, kas jam rūpėjo. Nuo šios minties pajutau paniekos antplūdį, tačiau tuoj pat jį numalšinau. Kokią tai turėjo reikšmę? Persis uždės šalmą Delakrua ir jį nužudys, po to abu išnyks. Jei tai nėra gera pabaiga, tada kas dar? O be to, kaip pabrėžė Muras, Delakrua kiaušai vis tiek turėjo iškepti, nesvarbu, kas bus priekyje.

Kaip ten būtų, Persis pademonstravo pažangą savo naujame vaidmenyje, ir pats tai suprato. Visi mes supratome. O dėl manęs, tai jaučiau pernelyg didelį palengvėjimą, kad bent jau tuo metu nekęsčiau Persio. Atrodė, jog viskas klostysis gerai. Man dar labiau palengvėjo, kai pastebėjau, jog Persis iš tiesų klausėsi, kai mes jam pasiūlėme keletą dalykų, kurie dar labiau galėjo pagražinti jo pasirodymą arba bent jau sumažinti tikimybę, jog kas nors nepavyks. Jei norite žinoti teisybę, mus pagavo entuziazmas – net Dyną, kuris paprastai laikydavosi nuo Persio kiek galėdamas atokiau... tiek fiziškai, tiek mintimis. Manau, jog čia nebuvo nieko nuostabaus – nes niekas taip nepaglosto daugumos vyrų savimeilės kaip galimybė priversti jaunesnį iš tiesų išklausyti patarimų, ir mes šiuo požiūriu nesiskyrėme nuo kitų. Todėl nė vienas nepastebėjome, kad Laukinis Bilis Vartonas jau nebežiūri į lubas. Aš taip pat nepastebėjau, tačiau žinau, jog jis nežiūrėjo. Jis stebėjo, kaip mes stovėdami prie budinčiojo rašomojo stalo plepame ir dalijame Persiui patarimus. Dalijame jam patarimus! O Persis apsimetinėja, jog klauso! Tai bent humoras, įvertinant tai, kaip vėliau susiklostė įvykiai.

Išgirdę žvangant raktą durų, vedančių į pasivaikščiojimų kiemą, spynoje baigėme kritiškai aptarinėti repeticiją. Dynas perspėjančiai nužvelgė Persį.

– Neišsiduok nei žodžiu, nei žvilgsniu, – tarė jis. – Nereikia, kad Delakrua žinotų, ką mes darėme. Jiems nuo to ne geriau. Tai juos sujaudina.

Persis linktelėjo ir pirštu persibraukė per lūpas, tarsi sakydamas „prisiekiu savo mama“, manydamas, jog tai bus juokinga, tačiau anaiptol taip nebuvo. Atsidarė pasivaikščiojimų kiemo durys, ir vidun įėjo Delakrua, lydimas Brutaliojo, kuris nešė cigarų dėžutę su spalvota špūle, lyg būtų vodevilio iliuzionisto asistentas, užkulisiuose nešantis savo viršininko rekvizitą. O kaip Delakrua? Štai ką jums pasakysiu: Lili Lengtrai nebūtų labiau švytėjusi po savo pasirodymo Baltuosiuose Rūmuose.

– Jie myli Misterį Džinglą! – pareiškė Delakrua. – Juokiasi, pritaria ir ploja rankomis.

– Ką gi, dešimt balų, – pasakė Persis. Jis kalbėjo pataikaujančiai, kaip susimokėlis. Tai buvo visai nepanašu į senąjį Persį. – Šok atgal į savo kamerą, senbuvi.

Delakrua juokingai jį nužvelgė nepasitikinčiu žvilgsniu, ir senasis Persis vėl išlindo. Jis iššiepė dantis, apsimesdamas, jog urzgia ir nori nutverti Delakrua. Žinoma, juokais – Persis buvo gerai nusiteikęs ir visai nesiruošė nieko sučiupti, tačiau Delakrua šito nežinojo. Jis baimingai šoktelėjo į šalį, užklupdamas ant Brutaliojo didžiulės kojos. Delakrua visu ūgiu žnegtelėjo ant grindų, trinktelėdamas pakaušį į linoleumą. Misteris Džinglas suspėjo laiku nušokti, kad nebūtų sutraiškytas, ir cypdamas nubėgo Žaliąja mylia į Delakrua kamerą.