Stephen King - Žalioji mylia

Vartonas pastebėjo mane rakinant kameros duris, ir jo akys susiaurėjo. Kai pamatė Brutalųjį vienoje rankoje laikant revolverį, o kitoje lazdą, jo akys dar labiau susiaurėjo.

– Galite čia įeiti savo kojomis, bet iškeliausite ant nugaros. Vaikinukas Bilis tai pažada, – pagrasino jis. Vartono žvilgsnis nukrypo į mane. – O jei tu manai uždėti man tuos durnių marškinius, geriau pagalvok dar kartą, senas kuine.

– Ne tu čia vadovauji, – atsakiau. – Turėtumei žinoti, tačiau spėju, kad esi per daug bukas tą suprasti, kol tavęs truputėlį nepamokėme.

Baigiau rakinti duris, ir jas atitraukiau. Vartonas pasitraukė iki savo gulto, ištiesė rankas į mane delnais į viršų ir pamojo pirštais.

– Ateik, šlykštus motinos dulkintojau, – pasakė jis. – Taip, čia bus pamoka, tik šis berniukas parodys, jog jis yra geras mokytojas, – po to jis perkėlė žvilgsnį į Brutalųjį ir išsišiepdamas parodė savo pajuodusius dantis. – Ateik pirmas, dički. Šį kartą neprasmuksi man už nugaros. Padėk tą revolverį, – vis tiek iš jo neiššausi, tu ne iš tokių, – ir susikausime kaip vyras su vyru. Pamatysime, kuris iš mūsų yra geresnis vyr...

Brutalusis įėjo į kamerą, tačiau žengė ne prie Vartono. Tik įėjęs pro duris, jis pasuko kairėn, ir susiaurėjusios Vartono akys dabar išsiplėtė, kai jis išvydo į save nukreiptą gaisrininkų žarną.

– Ne, to jūs nepadarysite, – ištarė jis. – Ne, jūs nedr...

– Dynai! – sušukau. – Atsuk! Iki pat galo!

Vartonas šoktelėjo į priekį, tačiau Brutalusis jam smagiai užvožė – manau, apie tokį smūgį svajojo Persis – į kaktą, nuleisdamas savo lazdą tiesiai virš Vartono antakių. Vartonas, kuris, atrodo, manė, jog mes niekada iki jam atvykstant nebuvome matę vargo, atviromis, tačiau nieko nereginčiomis akimis parpuolė ant kelių. Tada buvo paleistas vanduo. Nuo stiprios srovės Heris atatupstas susvyravo, po to atgavo pusiausvyrą ir tvirtai lyg šautuvą laikė antgalį savo rankose. Čiurkšlė pataikė Laukiniam Bilui Vartonui tiesiai į krūtinę, apsuko jį ir nubloškė po gultu. Koridoriaus gale nuo kojos ant kojos šokinėjo Delakrua, šaižiai kudakuodamas ir keikdamas Džoną Kofį, reikalaudamas, jog šis pasakytų, kas ten dedasi, kas laimi ir kaip tam bepročiui naujokui patinka kiniškos vandens gydyklos. Džonas nieko neatsakė, tiesiog ramiai stovėjo mūvėdamas savo trumpas kelnes ir įsispyręs į kalėjimo šlepetes. Aš tik trumpam dirstelėjau į jį, tačiau ir to pakako, kad pastebėčiau tą pačią pažįstamą veido išraišką, liūdną ir ramią.

– Užsukite vandenį! – per petį šūktelėjo Brutalusis ir nubėgo gilyn į kamerą.

Jis pagriebė pusiau netekusį sąmonės Vartoną už pažastų ir išvilko iš po gulto. Vartonas kosėjo ir gargaliavo. Kraujas iš kaktos aukščiau antakių, kur Brutalusis buvo prakirtęs odą, varvėjo į jo apspangusias akis.

Tramdomųjų marškinių uždėjimą mes buvome pavertę mokslu; aš ir Brutalusis; mes repetuodavome tarsi pora cirko arklių, besimokančių naują šokį. Šios repeticijos retsykiais pasiteisindavo. Pavyzdžiui, dabar. Brutalusis pasodino Vartoną, ištiesdamas jo rankas į mane kaip vaikas atstato savo lėlės rankas. Kaip tik tuo metu į Vartono akis ėmė grįžti suvokimas, supratimas, jog jei jis nepradės kovoti nedelsiant, vėliau gali būti per vėlu, tačiau ryšio linijos, jungiančios jo smegenis su raumenimis, vis dar buvo suardytos, ir, Vartonui dar nespėjus jų atstatyti, aš jau buvau užmovęs tramdomųjų marškinių rankoves, o Brutalusis nugaroje segiojo sagtis. Kol Brutalusis tvarkėsi su sagtimis, aš pagriebiau raištelius, užlaužiau Vartono rankas už nugaros ir kita drobės juostele surišau jo riešus. Atrodė, Vartonas apsikabinęs pats save.

– Po velnių, tu, didžiulis manekene, kaip ten jiems sekasi? – išrėkė Delakrua.

Išgirdau cypiant Misterį Džinglą, tarsi ir jis būtų norėjęs tai žinoti.

Atvyko Persis. Nuo kovos su magistralinio vandentiekio sklende jo marškiniai buvo šlapi ir išsipešioję, o veidas iš susijaudinimo švytėjo. Dynas atėjo kartu su juo. Ant Dyno kaklo švietė violetinės spalvos mėlynių karoliai, ir jis atrodė mažiau susižavėjęs.

– O dabar eime, Laukinis Bilai, – paliepiau. – Truputėlį pasivaikščiosime.

– Nevadink manęs šitaip! – šaižiai suklykė jis, ir, manau, pirmą kartą pamatėme Vartono tikruosius jausmus, o ne klastingo žvėries vaidybą. – Laukinis Bilas Hikokas nebuvo plėšikas! Ir prieš meškas jis eidavo plikomis rankomis! Jis tiesiog buvo milžinas, kovojantis už teisybę! Žioplas kalės vaikas sėdėjo atsukęs nugarą į duris, ir jį užmušė girtuoklis!

– Ką aš girdžiu! Istorijos pamoka! – sušuko Brutalusis ir išstūmė Vartoną iš kameros. – Žmogus niekada nežinai, ką čia budėdamas gausi, tik viena aišku – tai bus puiku. Tačiau kai čia yra tiek daug tokių puikių žmonių kaip tu, manau, tai logiška. Ar tu taip nemanai? Ir žinai ką? Netrukus ir tu pats būsi istorija, Laukinis Bilai. O kol kas eik į koridorių. Turime tau specialų kambarį. Savotišką nusiraminimo kambarį.

Įsiutęs Vartonas kažką nesuprantamai suriaumojo ir metėsi ant Brutaliojo, nors dabar buvo tvirtai įgrūstas į tramdomuosius marškinius, o jo rankos užlaužtos už nugaros. Persis ėmė traukti savo lazdą, – tai buvo visų gyvenimo problemų sprendimo Vetmoro variantas, – tačiau Dynas jį sustabdė, uždėjęs ranką ant riešo. Persis pažvelgė į jį suglumęs, pusiau pasipiktinęs, tarsi norėdamas pasakyti, jog po to, ką Vartonas padarė Dynui, šis turėtų būti mažiausiai linkęs sulaikyti Persį.

Brutalusis pastūmė Vartoną atbulomis. Aš jį sugavau ir pastūmiau Heriui. O Heris nuvairavo Vartoną Žaliąja mylia pro švytintį Delakrua ir abejingą Kofį. Vartonas risnojo, kad negriūtų veidu į žemę, visą kelią keikdamasis. Jis spjaudėsi keiksmais, kaip suvirintojo degiklis spjaudo žiežirbas. Įgrūdome jį į paskutinę kamerą koridoriaus dešinėje, o tuo tarpu Dynas, Heris ir Persis (kuris pirmą kartą nesiskundė, jog nesąžiningai perkraunamas darbu) išvilko visą šlamštą iš tramdomojo kambario. Kol jie tai darė, aš trumpai pasikalbėjau su Vartonu.

– Manai, jog esi kietas, – pasakiau, – ir galbūt esi, sūnau, bet čia kietumas nieko nereiškia. Tavo šėlimo dienos jau baigėsi. Jei nekamuosi mūsų, mes nekamuosime tavęs. Tačiau jei mums apsunkinsi gyvenimą, vis tiek galų gale mirsi, bet mes prieš tai nudrošime tave kaip pieštuką.

– Jūs tik apsidžiaugsite, kai sulauksite mano galo, – šiurkščiai atšovė Vartonas. Jis bandė išsilaisvinti iš tramdomųjų marškinių, nors turėjo žinoti, jog tai beprasmiška, ir jo veidas buvo išraudęs kaip pomidoras. – O kol aš išeisiu, jūsų gyvenimą padarysiu apgailėtiną.

Jis man apnuogino savo dantis kaip įniršęs babuinas.

– Jei tu tenori, kad mūsų gyvenimas būtų apgailėtinas, gali liautis dabar, nes tau jau pavyko, – įsiterpė Brutalusis. – Tačiau dėl tavo, Vartonai, gyvenimo Mylioje, tai mums bus visai nesvarbu, jei jį visą praleisi kambaryje su minkštomis sienomis. Ir galėsi dėvėti tuos durnių marškinius tol, kol tavo rankos sugangrenuos nuo nepakankamos kraujo apytakos ir nukris, – jis trumpam nutilo. – Žinai, jog čia nebūna per daug lankytojų. O jei manai, kad kam nors labai rūpi, kas čia tau nutiks, siūlau pamąstyti iš naujo. Pasauliui apskritai tu esi negyvas nusikaltėlis.

Vartonas atidžiai tyrinėjo Brutalųjį, ir įsiūtis pamažu ėmė nykti iš jo veido.

– Išlaisvinkite mane, – įsiteikiančiu balsu paprašė Vartonas – per daug protingu ir logišku, kad būtų galima juo pasitikėti. – Aš elgsiuosi gražiai. Garbės žodis.