Stephen King - Žalioji mylia

– Jūs mėginote?

– Taip, tačiau nieko nepešiau. Suradau porą geležinkeliečių, kurie manė, jog matė Džoną Kofį prie Noksvilio geležinkelio stoties sandėlių dvi dienas prieš tai, kai buvo nužudytos Deterikų dukros. Nieko nuostabaus: kai jį sučiupo, Džonas Kofis buvo prie Didžiojo Pietų geležinkelio, tik kitapus upės, ir tikriausiai būtent geležinkeliu jis atsigavo čia iš Tenesio valstijos. Gavau laišką iš vyriškio, kuris rašė, jog tų metų ankstyvą pavasarį jis buvo pasamdęs stambų pliką juodaodį tampyti dėžes – ir šis laiškas atkeliavo iš Kentukio. Nusiunčiau jam Kofio nuotrauką, ir vyriškis patvirtino, kad tai tas pats žmogus. Tačiau daugiau... – Hamersmitas truktelėjo pečiais ir papurtė galvą.

– Ar jums tai neatrodo truputėlį keista?

– Tai man atrodo labai keista, misteri Edžkoumai. Tarsi jis būtų nukritęs iš dangaus. O iš jo paties nedaug naudos; jis negali prisiminti net to, kas buvo praėjusią savaitę.

– Ne, negali, – sutikau. – Kaip jūs tai paaiškintumėte?

– Gyvename ekonominės depresijos sąlygomis, – atsakė Hamersmitas, – štai kaip aš paaiškinčiau. Žmonės užplūdę visus kelius. Oklahomiečiai nori skinti persikus Kalifornijoje, neturtingi baltieji iš Šiaurės nori gaminti automobilius Detroite, juodieji iš Misisipės valstijos nori nukakti į Naują ją Angliją ir dirbti avalynės ar tekstilės fabrikuose. Kiekvienas – ir juodaodžiai, ir baltieji – galvoja, kad svetur bus geriau. Tai prakeiktas amerikietiškas gyvenimo būdas. Net toks milžinas kaip Kofis gali keliauti nepastebėtas... tai yra, kol jis nenusprendžia nužudyti poros mažų mergaičių. Mažų baltaodžių mergaičių.

– Ir jūs tuo tikite? – paklausiau.

Jis ironiškai pažvelgė į mane.

– Kartais tikiu, – atsakė.

Hamersmito žmona iškišo galvą pro virtuvės langą panašiai kaip garvežio mašinistas ir sušuko:

– Vaikai! Sausainiai jau iškepė! – po to atsisuko į mane. – Ar nenorėtumėte paragauti avižinio sausainio su razinomis, misteri Edžkoumai?

– Esu tikras, jog jie nuostabūs, mem, tačiau šį kartą atsisakysiu.

– Gerai, – atsakė ji ir vėl įtraukė savo galvą vidun.

– Ar matėte randus ant jo kūno? – staiga paklausė Hamersmitas. Jis vis tebestebėjo savo vaikus, kurie negalėjo prisiversti palikti sūpynių malonumų – netgi dėl avižinių sausainių su razinomis.

– Taip.

Tačiau aš nustebau, kad juos matė ir Hamersmitas. Jis pamatė mano reakciją ir nusijuokė.

– Vienas iš didžiausių gynybos advokatų laimėjimų buvo paprašyti, kad Kofis pasikeltų marškinius ir parodytų prisiekusiesiems tuos randus. Prokuroras, Džordžas Petersonas, prieštaravo kaip pašėlęs, tačiau teisėjas leido. Senasis Džordžas galėjo ir nesidraskyti – iš šių kraštų kilę prisiekusieji nelabai tiki tais psichologų paistalais, neva žmonės, kuriuos vaikystėje skriaudė, tiesiog negali atsakyti už savo veiksmus. Jie yra įsitikinę, jog žmonės gali atsakyti už savo veiksmus. Man labai gaila... tačiau tie randai buvo gana siaubingi. Ar nepastebėjote juose nieko ypatinga, Edžkoumai?

Taip, aš pastebėjau, nes mačiau tą vyrą nuogą duše; žinojau, ką Hamersmitas turi omenyje.

– Jie visi lūžinėja. Beveik persipina.

– Žinote, ką tai reiškia?

– Kažkas vaikystėje velniškai jį mušė, – atsakiau. – Kol užaugo.

– Tačiau nesugebėjo iš jo išmušti velnio, ar ne taip, Edžkoumai? Geriau būtų pagailėjęs lazdos ir paskandinęs jį upėje kaip kačiuką. Ar sutinkate su manimi?

Regis, būtų buvę politiškai teisingiau paprasčiausiai sutikti ir baigti šią kalbą, tačiau aš negalėjau taip pasielgti. Be to, aš mačiau Kofį. Ir jaučiau jį. Jaučiau jo rankų prisilietimą.

– Jis... yra keistas, – pasakiau. – Tačiau neatrodo, kad būtų agresyvus. Ir žinau, kad jį užklupo su įkalčiais, tačiau visa tai sunku suderinti su jo kasdieniniu elgesiu korpuse. Man yra tekę matyti agresyvių žmonių, misteri Hamersmitai.

Žinoma, turėjau omenyje Vartoną, grandine smaugiantį Dyną Stentoną ir staugiantį : „Ohoho, berniukai! Čia tai bent šventė! Ar ne?“.

Hamersmitas atidžiai mane tyrinėjo ir nepatikliai šypsojosi, tačiau aš nelabai kreipiau į tai dėmesį.

– Jūs čia atvykote ne įsitikinti, ar jis dar kur nors nenužudė mergaičių, – pasakė jis. – Atvykote sužinoti, ar aš manau, jog Kofis tai apskritai padarė. Juk taip? Prisipažinkite, Edžkoumai.

Išgėriau savo gėrimo likučius, pastačiau butelį ant stalo ir atsakiau:

– Na ką gi. Ar jūs taip manote?

– Vaikai! – šūktelėjo jis, pasilenkdamas kėdėje. – Greitai ateikite čia ir pasiimkite savo sausainius!

Po to vėl atsilošė ir pažvelgė į mane. Jo veide vėl pasirodė šypsena, į kurią aš nekreipiau dėmesio.

– Štai ką jums pasakysiu, – tarė. – Klausykite atidžiai, nes jums galbūt šitą reikia žinoti.

– Aš klausau.

– Mes turėjome šunį, kurį vadinome Seru Galahadu, – pasakė Hamersmitas ir nykščiu parodė šuns būdos pusėn. – Gerą šunį. Ne veislinį, tačiau švelnų. Ramų. Visada pasiruošusį palaižyti ranką ar atnešti lazdą. Yra daugybė tokių neveislinių šunų, ar ne tiesa?

Truktelėjau pečiais, po to linktelėjau galva.

– Daugeliu požiūriu geras beveislis šuo yra panašus į jūsų negrą, – tęsė Hamersmitas. – Kai jį pažįsti, pamilsti. Jis neatneša jokios naudos, tačiau vis tiek jį laikai, nes galvoji , jog šuo tave myli. Jei esi laimingas, misteri Edžkoumai, gali niekada ir nesužinoti, jog yra kitaip. Mes su Sintija nebuvome laimingi.

Hamersmitas atsiduso – giliai, kažkaip numirėliškai, tarsi šiurenantis nukritusius lapus vėjas. Jis vėl parodė į šuns būdą, ir aš nustebau, kodėl iš karto nepastebėjau, kad ji apleista ir kad šuns išmatos jau seniai pabalusios ir perdžiūvusios.

– Aš valydavau jo išmatas, – pasakė Hamersmitas, – ir taisydavau jo būdos stogą, kad neužlytų lietus. Šiuo požiūriu Seras Galahadas taip pat priminė jūsų negrą iš Pietų – jis pats šių darbų nemokėjo padaryti. Dabar aš neprisiliečiu nei prie išmatų, nei prie būdos, po to nelaimingo atsitikimo net nesu priėjęs arčiau... jeigu tai galima pavadinti nelaimingu atsitikimu. Buvau priėjęs prie būdos tik vieną kartą, su šautuvu, kad jį nušaučiau, tačiau daugiau ten neinu. Negaliu prisiversti. Manau, jog su laiku pajėgsiu. Sutvarkysiu tą jovalą ir išardysiu būdą.

Čia priėjo vaikai, ir aš iš karto pasigailėjau, kad juos pamačiau. Mergaitė atrodė normaliai, tačiau berniukas...

Jie triukšmingai nutapsėjo laiptais, pažvelgė į mane, sukikeno, po to patraukė virtuvės durų link.

– Kalebai, – pašaukė Hamersmitas. – Ateik čia. Tik sekundėlei.

Mažoji mergaitė – be jokios abejonės, dvynė sesuo, nes vaikai turėjo būti vienodo amžiaus – nuėjo į virtuvę. Berniukas priėjo prie tėvo, žiūrėdamas sau į kojas. Spėju, jog jis suprato, kad yra bjaurus. Jis buvo gal kokių ketverių metų, tačiau ketveri yra pakankamas amžius, kad suprastum esąs bjaurus. Tėvas dviem pirštais suėmė berniuko smakrą ir bandė jį pakelti. Iš pradžių vaikas priešinosi, tačiau kai tėvas ramiu, maloniu ir meiliu balsu pasakė: „Prašau, sūnau“, vaikas pakluso.

Didžiulis apvalus randas ėjo nuo plaukų per kaktą link negyvos ir abejingai pūpsančios akies ir dar toliau ligi burnos krašto. Dėl to burna buvo išsiviepusi patyrusio lošėjo ar prostitučių šeimininko šypsena. Vienas skruostas buvo lygus ir gražus; kitas gruoblėtas kaip medžio kamienas. Spėjau, jog jame anksčiau žiojėjo skylė, kuri galiausiai užsitraukė.