Stephen King - Žalioji mylia

– Ką jis jums daro?

Nieko neatsakiau. Kofis buvo palinkęs į priekį, jo veidą tampė grimasos, ir kažkas buvo susitvenkęs gerklėje. Jo akys taip pat buvo išsprogusios. Kofis priminė žmogų, kuriam gerklėje įstrigo viščiuko kaulas.

– Džonai! – šūktelėjau. Paplekšnojau jam per nugarą; nieko geresnio negalėjau sugalvoti. – Džonai, kas nutiko?

Jis truktelėjo mano ranką, po to bjauriai, dusliai nusiriaugėjo. Jo burna atsivėrė taip, kaip kartais arkliai praveria savo burną, kad parodytų dantis – nenoriai, atvėpusiomis nuo dantų lūpomis, tarsi desperatiškai šaipytųsi. Tada prasiskyrė ir jo dantys, ir Džonas iškvėpė debesį mažų juodų vabzdžių, panašių į mašalus. Jie įnirtingai pasisukaliojo tarp Džono kelių, pasidarė balti ir išnyko.

Staiga mane apėmė silpnumas per juosmenį. Tarsi pilvo raumenys būtų išskydę. Susmukau palei akmeninę Kofio kameros sieną. Prisimenu, jog šaukiausi mūsų išgelbėtojo, – Kristau, Kristau, Kristau, – prisimenu, kad galvojau, jog nuo karščio pradėjau kliedėti. Daugiau nieko neprisimenu.

Pa to suvokiau, jog Delakrua šaukiasi pagalbos, jis norėjo pranešti pasauliui, kad Džonas Kofis žudo mane, ir darė tai negailėdamas plaučių. Taip, Kofis buvo palinkęs virš manęs, bet tik norėdamas įsitikinti, kad man nieko bloga neatsitiko.

– Nutilk, Delai, – pasakiau ir atsistojau.

Laukiau, kad skausmas persmelks mano vidurius, tačiau taip neįvyko. Jaučiausi geriau. Iš tiesų. Kurį laiką jaučiau svaigulį, kuris praėjo, dar nespėjus nusitverti Kofio kameros durų grotų, kad išlaikyčiau pusiausvyrą.

– Jaučiuosi visiškai puikiai.

– Išeikite iš ten, – paliepė Delakrua tarsi nervinga sena moteris, liepianti vaikui išlipti iš obels. – Jums negalima būti ten viduje, kai korpuse daugiau nieko nėra.

Pažvelgiau į Džoną Kofį, kuris sėdėjo ant gulto, susidėjęs savo milžiniškas rankas ant medžių kamienus primenančių kelių. Džonas Kofis taip pat pažvelgė į mane. Jis turėjo truputėlį kilstelėti galvą, bet nedaug.

– Ką tu padarei, milžine? – paklausiau tyliai. – Ką tu man padarei?

– Padėjau, – atsakė jis. – Aš juk sutaisiau, ar ne?

– Manau, kad taip, – tačiau kokiu būdu? Kaip tu man padėjai?

Kofis papurtė galvą – į dešinę, atgal, į vidurį. Jis nežinojo, kokiu būdu man padėjo (kaip mane išgydė ), ir jo ramus veidas bylojo, kad Džonui tai rūpi ne daugiau nei žiurkės subinė – lygiai kaip ir man per Liepos 4—osios dviejų mylių lenktynes paskutiniųjų penkiasdešimties jardų bėgimo technika rūpėjo ne daugiau nei žiurkės subinė. Norėjau paklausti, kaip jis suprato, kad aš sergu, tačiau užuot atsakymo, be abejonės, būčiau teišvydęs tą patį galvos pakratymą. Kažkur perskaičiau frazę ir niekada jos nepamirštu: „Mįslė susupta į paslaptį“. Toks buvo Džonas Kofis, ir, manau, jis galėjo miegoti naktimis tik todėl, kad į nieką nekreipė dėmesio. Persis jį vadino idiotu, tai buvo žiauru, bet netoli tiesos. Mūsų didelis berniukas žinojo savo pavardę ir kad ji rašoma kitaip nei gėrimas, ir jam beveik niekas daugiau nerūpėjo.

Tarytum norėdamas man tai pabrėžti, Kofis dar kartą ryžtingai pasukinėjo galvą jam būdinga maniera, po to atsigulė ant gulto, po kairiuoju skruostu vietoj pagalvės pasikišęs sudėtus delnus ir atsukęs veidą į sieną. Jo kojos karojo išsikišusios nuo pat blauzdų pro gulto kraštą, tačiau tai nė kiek nevargino Kofio. Ant nugaros jo marškiniai buvo pakelti, ir aš pamačiau randų išvagotą odą.

Išėjau iš kameros, užrakinau spynas, po to atsisukau į Delakrua, kuris stovėjo priešingoje koridoriaus pusėje rankomis apsivijęs savo kameros grotas ir susirūpinęs žvelgė į mane. Gal net ir su baime. Misteris Džinglas tupėjo jam ant peties, virpindamas savo plonyčius it siūleliai ūsus.

– Ką tas juodukas jums darė? – paklausė Delakrua. – Ar tai buvo gris — gris ? [*Afrikos vakarų krante – apsaugos amuletas, t.p. asmuo, šio amuleto pagalba turintis antgamtiškų jėgų (red. past.)]Ar jis užleido ant jūsų gris — gris ?

Keidžanietišku akcentu ištartas žodis gris — gris rimavosi su si—si.

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, Delai.

– Nė velnio! Pažiūrėkite į save. Visas pasikeitęs! Net vaikščiosena kita, bose!

Tikriausiai mano eisena buvo pasikeitusi. Kirkšnyse viešpatavo maloni ramybė, šis jausmas buvo toks puikus, jog beveik priminė ekstazę – kas yra kentęs aštrų skausmą, kuris po to praeina, supras, apie ką aš kalbu.

– Viskas gerai, Delai, – raminau. – Džoną Kofį kankino košmaras, tik tiek.

– Jis yra burtininkas. Jis skleidžia gris — gris , – aistringai atšovė Delakrua. Ant jo viršutinės lūpos susikaupė prakaito lašeliai. Delakrua beveik nieko nematė, tačiau to pakako, kad jis mirtinai išsigąstų. – Jis daro hoodoo [*Nelaimė (amer. angl)].

– Kodėl tu taip sakai?

Delakrua paėmė peliuką į ranką ir pakėlė jį sau prie veido. Paskui iš kišenės išsitraukė rausvą daiktą – vieną iš tų mėtinių saldainių. Jis ištiesė saldainį, tačiau iš pradžių peliukas nekreipė į jį dėmesio, tik ištempė kaklą vyriškio link ir ėmė uostyti jo kvapą, kaip žmogus uosto gėlių puokštę. Siauros, mažutės tarsi tepalo lašeliai akutės užsimerkė vos ne ekstazėje. Delakrua pabučiavo peliuko nosį, ir peliukas leido tai daryti. Po to jis nusitvėrė pasiūlytą saldainį ir ėmė jį krimsti. Delakrua dar kurį laiką žiūrėjo į peliuką, po to atsisuko į mane. Iš karto viską supratau.

– Pelė tau pasakė, – tariau. – Ar aš teisus?

– Oui. [*Taip (pranc.)]

– Kaip kad ir pašnibždėjo savo vardą.

– Oui . Į mano ausį jį pašnibždėti.

– Atsigulk, Delai, – pasiūliau. – Pailsėk truputėlį. Tas šnibždėjimas turėjo tave išvarginti.

Jis dar kažką pasakė – manau, kaltino mane, kad juo netikiu. Delakrua vėl man skambėjo iš toli. O kai ėjau budinčiojo rašomojo stalo link, man visai neatrodė, kad einu – veikiau plaukiu, o gal net nejudu, tik kameros iš abiejų pusių skrieja pro mane kaip kine.

Pradėjau sėstis kaip normalus žmogus, tačiau pusiaukelėje mano keliai neišlaikė, ir aš nukritau ant melsvos pagalvės, kurią Heris prieš metus atnešė iš namų ir padėjo ant kėdės. Jei ten nebūtų kėdės, manau, būčiau žnektelėjęs tiesiai ant grindų, nepraeidamas langelio „Pirmyn“ ir negaudamas už tai dviejų šimtų dolerių premijos. [*Užuomina į „Monopolio“ žaidimą (vert. past.)]

Sėdėjau nieko nejausdamas savo kirkšnyse, kur dar prieš dešimt minučių liepsnojo miškas.

„Aš juk sutaisiau, ar ne?“ – pasakė Džonas Kofis, ir tai buvo tiesa, jei kalbėsime apie mano kūną. Nors apie dvasios ramybę to nepasakysi. Š ito Džonas Kofis nesutaisė.

Mano žvilgsnis užkliuvo už formų krūvos po alavine pelenine, kurią mes laikėme rašomojo stalo kampe. „KORPUSO RAPORTAS“ buvo atspausdinta viršuje, o maždaug apie lapo vidurį buvo palikta tuščia vieta, pavadinta „ Išvardyti visus neįprastus atvejus“.

Aš panaudosiu šią vietą, šį vakarą rašydamas raportą apie Viljamo Vartono spalvingą ir kupiną nuotykių atvykimą. O jei, tarkim, aš taip pat sugalvočiau aprašyti, kas man nutiko Džono Kofio kameroje? Nevalingai paėmiau pieštuką – tą patį, kurio smaigalį visada laižo Brutalusis – ir didžiosiomis raidėmis parašiau vieną vienintelį žodį: „STEBUKLAS“.