Stephen King - Žalioji mylia

Brutas nė akimirką nesudvejojęs puolė veikti – nustūmė Persį į šalį, trenkdamas jį į sieną tokia jėga, kad galėjo išbyrėti dantys, išsitraukė iš kilpos savo lazdą ir iš visų jėgų masyvia dešine ranka tvojo Vartonui per pakaušį. Pasigirdo duslus smūgis, – tarsi po Vartono kiaušu nebūtų smegenų, – ir grandinė palei Dyno kaklą galiausiai atsipalaidavo. Vartonas susmuko it maišas, o Dynas nušliaužė į šalį, sausai kosėdamas ir viena ranka laikydamasis už gerklės. Jo akys buvo išvirtusios.

Aš priklaupiau prie jo, tačiau Dynas energingai papurtė galvą.

– Gerai, – sušvokštė jis. – Pasirūpink... juo! – Dynas mostelėjo Vartono pusėn. – Užrakink! Kamerą!

Nemaniau, kad Vartonui prireiks kameros po tokio stipraus Brutaliojo smūgio; pamaniau, jam reikės karsto. Tačiau nieko panašaus. Vartonas buvo be sąmonės, bet toli gražu ne miręs. Jis tysojo ant šono, viena ranka buvo atmesta, jos pirštų galiukai lietė Žaliosios mylios linoleumą, akys buvo užmerktos, jis kvėpavo lėtai, bet ritmingai. Jo veide netgi švietė rami šypsenėlė, tarsi Vartonas būtų užmigęs, klausydamasis savo mėgiamos lopšinės. Mažytė raudona kraujo srovelė prasismelkė pro jo plaukus ir sutepė naujųjų kalėjimo marškinių apykaklę. Tai buvo viskas.

– Persi! – šūktelėjau. – Padėk man.

Tačiau Persis nė nekrustelėjo, tik stovėjo atsirėmęs į sieną, spoksodamas išplėstomis, nustebusiomis akimis. Nemanau, jog tuo metu jis suvokė, kur esąs.

– Persi, po velnių, čiupk jį!

Tada Persis sukrutėjo, ir Heris jam padėjo. Mes visi trys nuvilkome į kamerą netekusį sąmonės misterį Vartoną, o Brutalusis tuo tarpu padėjo Dynui atsistoti ir laikė jį apkabinęs švelniai lyg motina, kol Dynas susirietęs kosčiojo, traukdamas į plaučius orą.

Mūsų naujasis sunkus vaikas neprabudo beveik tris valandas. Tačiau kai atsigavo, nesimatė jokių Brutaliojo pašėlusio smūgio ženklų. Vieną akimirką jis gulėjo ant savo gulto, nereaguodamas į aplinkinį pasaulį. Kitą akimirką jau stovėjo palei grotas – jo judesiai buvo tylūs kaip katės – ir stebėjo mane, sėdintį prie budinčiojo rašomojo stalo ir rašantį raportą apie incidentą. Kai pagaliau pajutau kažką mane stebint ir pakėliau akis, išvydau Vartoną, rodantį juoduojančius, išgedusius dantis, tarp kurių jau matėsi keli tarpai. Jį išvydęs, norėjau pašokti. Pasistengiau šito neparodyti, tačiau manau, Vartonas tai suprato.

– Ei, pataikūne! – šūktelėjo Vartonas. – Kitą kartą papulsi tu. Ir aš nepadarysiu klaidos.

– Sveikas, Vartonai, – pasakiau kiek galėdamas ramesniu balsu. – Susiklosčius tokioms aplinkybėms, manau, galiu praleisti pasveikinimo kalbą, kaip manai?

Jo šypsena tik truputėlį prigeso. Vartonas nesitikėjo tokio atsakymo, ir tikriausiai esant kitokioms aplinkybėms aš taip pat būčiau atsakęs kitaip. Tačiau, kol Vartonas buvo be sąmonės, kažkas įvyko. Tai, spėju, ir bus vienas iš pagrindinių dalykų, apie kuriuos jums norėjau papasakoti, keliaudamas per visus šiuos puslapius. O dabar pasižiūrėkime, ar jūs tuo patikėsite.

3

Kai baigėsi sąmyšis, Persis visą laiką buvo užsičiaupęs, išskyrus vieną kartą, kai aprėkė Delakrua. Tai greičiausiai buvo šoko pasekmė, o ne mėginimas būti taktiškam, – mano nuomone, Persis nusimano apie taktą tiek pat, kiek aš apie tolimiausio Afrikos užkampio genčių papročius, – tačiau vis tiek tai buvo pašėlusiai gerai. Jei Persis būtų pradėjęs verkšlenti, kad Brutalusis trenkė jį į sieną, arba klausinėti, kodėl niekas jam nepasakė, kad kartais į E korpusą patenka tokie šlykštūs tipai kaip Laukinis Bilis Vartonas, manau, mes būtume jį užmušę. Tada mes visai kitame vaidmenyje būtume pasivaikščioję po Žaliąją mylią. Kai pagalvoju, tai – gana juokinga mintis. Neišnaudojau galimybės padaryti taip, kaip Džeimsas Keinis filme „Baltasis karštis“.

Kad ir kaip būtų, vos įsitikinome, jog Dynas kvėpuos ir neapalps vietoje, Heris ir Brutalusis nulydėjo jį ligoninėn. Delakrua, kuris per visas muštynes buvo tylus kaip žemė (jam daugelį kartų buvo tekę pabuvoti kalėjimuose ir jis žinojo, kada yra išmintinga laikyti savo srėbynę užčiauptą ir kada yra sąlygiškai saugu ją vėl praverti), pradėjo garsiai laidyti gerklę koridoriuje, kai Heris su Brutaliuoju išlydėjo Dyną. Delakrua norėjo žinoti, kas nutiko. Galėjai pamanyti, jog buvo pažeistos jo konstitucinės teisės.

– Nutilk tu, mažas pedike! – užriko ant jo Persis.

Jis buvo toks įsiutęs, kad ant jo kaklo iššoko venos. Uždėjau delną ant jo rankos ir pajutau, kaip ji virpa po marškiniais. Žinoma, Persis iš dalies virpėjo todėl, kad dar nebuvo praėjęs išgąstis (kartkartėmis turėdavau sau vis priminti, jog Persiui tik dvidešimt vieneri, ne ką daugiau nei Vartonui), tačiau, manau, labiausiai todėl, kad buvo įsiutęs. Jis nekentė Delakrua, nežinau kodėl, bet nekentė.

– Eik ir pasižiūrėk, ar dar tebėra kalėjimo viršininkas Muras, – paliepiau Persiui. – Ir jeigu yra, žodžiu jam išsamiai papasakok viską, kas čia nutiko. Pasakyk, kad jei pajėgsiu, rytoj ant jo rašomojo stalo padėsiu rašytinį raportą.

Gavęs tokį įpareigojimą, Persis net pasipūtė, trumpam aš su siaubu pagalvojau, kad jis gali atiduoti pagarbą.

– Taip, sere, būtinai.

– Pradėk nuo to, jog padėtis E korpuse yra normali. Čia ne apsakymas, ir kalėjimo viršininkas visai nesižavės, jei ištęsi savo pranešimą, siekdamas įtampos kulminacijos.

– Aš taip nedarysiu.

– Gerai. Eik.

Jis žengė durų link, po to vėl sugrįžo. Dėl vieno gali visada pasitikėti Persiu – jis viską padarys atvirkščiai. Aš desperatiškai norėjau, kad jis išeitų, degė mano kirkšnys, o Persis nerodė jokio noro pasišalinti.

– Ar tu nesergi, Polai? – paklausė jis. – Gal sukarščiavai? O gal apėmė gripas? Tavo veidas išpiltas prakaito.

– Gal man kas ir užėjo, tačiau jaučiuosi gerai, – atsakiau. – Eik, Persi, papasakok kalėjimo viršininkui.

Jis linktelėjo ir išėjo. Ačiū Kristui kad ir už nedidelę malonę. Kai tik užsidarė durys, puoliau į savo kabinetą. Paliktas nesutvarkytas budinčiojo rašomasis stalas prieštaravo mano principams, tačiau man dabar ne tai rūpėjo. Priepuolis buvo aštrus – toks pat kaip anksti ryte.

Suspėjau nusigauti į nedidelį tualetą, esantį už mano rašomojo , stalo, ir išsitraukti savo daiktą iš kelnių anksčiau nei pliūptelėjo šlapimas, tačiau nedaug trūko, kad būčiau privaręs į kelnes. Viena ranka turėjau užspausti burną, kad nuslopinčiau riksmą, kai pradėjau šlapintis, o kita aklai sugriebiau kriauklės kraštą. Čia nebuvo taip pat kaip namie, kur galėjau parkristi ant kelių ir palei malkų krūvą prileisti balą šlapimo; jei čia būčiau parkritęs ant kelių, šlapimas būtų išsidriekęs ant grindų.

Sugebėjau išsilaikyti ant kojų ir nepradėti šaukti, tačiau nedaug trūko, kad būtų įvykę ir viena, ir kita. Jaučiausi taip, lyg į mano šlapimą būtų pridėta smulkių stiklo šukių. Iš tualeto sklido nemalonus, dumblinas kvapas, ir aš pamačiau kažką balta – spėju, jog tai buvo pūkai – plaukiojant vandens paviršiuje.

Nusikabinau nuo pakabos rankšluostį ir nusišluosčiau veidą. Taip, aš prakaitavau – tiesiog žliaugiau prakaitu. Pažvelgiau į metalinį veidrodį ir pamačiau į mane žiūrint vyriškį įraudusiu veidu, apimtą karštinės. Trisdešimt devyni? Keturiasdešimt laipsnių? Gal geriau nežinoti. Pakabinau rankšluostį ant strypo, nuleidau tualete vandenį ir iš lėto per kabinetą nuėjau prie durų, vedančių kamerų link. Bijojau, kad ateis Bilas Dodžas ar dar kas nors ir pamatys, jog trys kaliniai palikti be prižiūrėtojų, tačiau koridorius buvo tuščias. Vartonas gulėjo ant savo gulto vis dar be sąmonės, Delakrua nutilo, ir aš staiga suvokiau, jog Džonas Kofis per visą tą laiką neišleido jokio garso. Net necyptelėjo. Tai kėlė nerimą.