Stephen King - Žalioji mylia

– Nieko, – atsakiau, mintyse liepdamas sau išlikti ramiam, neparodyti, kaip skaudžiai jis spaudžia mano ranką, ir prisiminti, jog Bredas užsiminė apie takelį, tad nieko nežino apie pavėsinę. – Tiesiog vaikštau. Kad pravėdinčiau smegenis.

– Jau per vėlu, Poli, tavo smegenys niekada neprasivėdins.

Jis vėl suspaudė mano, seno žmogaus, riešą, traškindamas trapius kaulus. Jo akys be paliovos lakstė į šalis, Bredas norėjo įsitikinti, jog yra saugus. Bredas nebijojo sulaužyti taisykles; jis tik bijojo būti sučiuptąsias laužant. Ir tuo jis vėl priminė Persį Vetmorą, kuris niekada neleisdavo pamiršti, jog yra gubernatoriaus sūnėnas.

– Tiesiog stebuklas, jog savo amžiuje tu dar prisimeni, kas toks esi. Tu esi pašėlusiai per daug senas. Netgi tokiam muziejui kaip šis. Tu man keli sukruštą šiurpą, Poli.

– Paleisk mane, – pasakiau, stengdamasis, kad balse nesigirdėtų inkštimo.

Pamaniau, jog jį išgirdęs tik dar labiau užsiliepsnos. Kaip kartais prakaito kvapas paskatina piktą šunį – kuris šiaip tik suurgztų – įkąsti. Prisiminiau reporterį, aprašinėjusį Džono Kofio teismą. Reporteris buvo siaubingas žmogus, pavarde Hamersmitas, o siaubingiausia, kad jis pats nežinojo, koks yra siaubingas.

Tačiau Doulanas manęs nepaleido, o tik vėl suspaudė mano riešą. Aš sudejavau. Nenorėjau, tačiau negalėjau susivaldyti. Skausmas persmelkė mane iki pat kulnų.

– Ką tu ten darai, Poli? Pasakyk man.

– Nieko! – atsakiau. Aš dar nepravirkau, bet bijojau netrukus pratrūkti, jei jis toliau mane šitaip kankins. – Nieko, tik vaikštau, man patinka pasivaikščioti. Paleisk mane.

Jis paleido, tačiau tik tam, kad nutvertų kitą mano ranką. Jos kumštį buvau sugniaužęs.

– Atgniaužk kumštį, – paliepė jis. – Leisk tėtušiui pasižiūrėti.

Aš taip ir padariau, ir Bredas iš pasišlykštėjimo sukriuksėjo. Delne nebuvo nieko, išskyrus antros paskrudintos duonos riekės likučius. Kai Bredas ėmė spausti mano kairės rankos riešą, aš suspaudžiau skrebutį dešinėje rankoje, ir dabar mano pirštai buvo išterlioti sviestu – ne, margarinu, čia neduoda tikro sviesto.

– Eik į vidų ir nusiplauk savo prakeiktas rankas, – paliepė jis atsitraukdamas ir atsikąsdamas savo saldžios bandelės. – Jėzau Kristau.

Užlipau laiptais į viršų. Mano kojos drebėjo, o širdis daužėsi kaip variklis, kurio vožtuvai praleidžia tepalą, o seni stūmokliai kliba. Kai sugriebiau durų rankeną, kuri būtų atvėrusi man kelią į virtuvę, – ir į saugų prieglobstį, – Doulanas perspėjo:

– Jei kam nors pasakysi, kad aš spaudžiau tavo vargšą senuko riešą, Poli, aš pasakysiu, jog tau vaidenasi. Senatvės pamišimo priepuolis. Ir žinai, manimi patikės. O jei liks mėlynės, visi pagalvos, kad tu jas pasidarei tyčia.

Taip. Tai buvo tiesa. Ir vėlgi šiuos žodžius galėjo pasakyti ir Persis Vetmoras, Persis, kuris kažkokiu būdu išliko jaunas ir niekšingas, o aš pasenau ir tapau trapus.

– Niekam aš nieko nesakysiu, – sumurmėjau. – Neturiu ką pasakyti.

– Teisingai, mielas senučiuk, – jo balsas buvo švelnus ir pasityčiojantis, balsas užriestanosio stuobrio (Persio žodžiais tariant), kuris mano, jog bus amžinai jaunas. – Aš sužinosiu, ką tu sumanei. Tai bus mano užduotis. Girdi?

Taip, aš girdėjau, tačiau neketinau suteikti jam malonumą tai pasakydamas. Įėjau į vidų, perėjau per virtuvę (ten užuodžiau kepamos kiaušinienės ir dešrelių kvapą, tačiau dabar nebenorėjau nei vieno, nei kito) ir pakabinau ant kablio apsiaustą. Po to užlipau laiptais į savo kambarį – sustodamas ant kiekvienos pakopos ir leisdamas širdžiai nusiraminti – ir susirinkau savo rašymo įrankius.

Nuėjau į soliariumą ir vos tik atsisėdau prie mažo stalelio palei langus, mano draugė Eleina įkišo galvą. Ji atrodė pavargusi ir, manau, nesveikuojanti. Eleina buvo susišukavusi plaukus, tačiau vis dar tebevilkėjo chalatą. Mes, mieli senučiukai, nelabai paisome ceremonijų; daugiausiai todėl, kad nepajėgiame.

– Aš tau netrukdysiu, – tarė ji. – Matau, jog ruošiesi rašyti...

– Nebūk paika, – atsakiau. – Aš turiu daugiau laiko nei Karteris tablečių nuo kepenų. Eikš šen.

Ji taip ir padarė, tačiau liko stovėti prie durų.

– Tiesiog aš negalėjau užmigti – vėl – ir prieš kurį laiką atsitiktinai žiūrėjau pro langą... ir...

– Ir pamatei mane maloniai besišnekučiuojantį su misteriu Doulanu.

Tikėjausi, jog ji tiktai matė; kad jos langas buvo uždarytas, ir Eleina negirdėjo, kaip aš inkščiau, kad mane paleistų.

– Šis pokalbis neatrodė nei malonus, nei draugiškas, – pasakė ji. – Polai, Doulanas visų klausinėja apie tave. Jis klausė manęs – tai buvo praėjusią savaitę. Tada tam neteikiau didelės reikšmės, tiesiog pagalvojau, jog jis turi šlykščią ilgą nosį, kurią kaišioja į kitų žmonių reikalus, tačiau dabar pradedu galvoti, kodėl jis klausinėja.

– Klausinėja apie mane? – tikėjausi, mano balsas nebuvo toks sutrikęs, koks aš pasijutau. – Ko klausinėja?

– Pirmiausia, kur tu eini pasivaikščioti. Ir kodėl tu eini pasivaikščioti.

Pabandžiau nusijuokti.

– Šis žmogus netiki mankštos nauda, tai yra aišku.

– Jis mano, kad tu kažką slepi, – Eleina trumpam nutilo, – aš taip pat.

Prasižiojau, – nežinau, ką tuo metu norėjau pasakyti, – tačiau Eleina pakėlė į viršų savo artrito išsukinėtas, tačiau keistai gražias rankas, man dar nespėjus ištarti nė žodžio.

– Jei tu ką nors turi, aš nenoriu žinoti, kas tai, Polai. Tavo reikalai yra tavo. Aš buvau išauklėta taip galvoti, tačiau ne visus šitaip išauklėjo. Būk atsargus. Tik tiek ir tenoriu tau pasakyti. O dabar paliksiu tave ramybėje ir leisiu dirbti.

Eleina apsisuko, tačiau nespėjo prieiti ligi durų, kai aš pašaukiau ją vardu. Ji atsisuko klausiančiomis akimis.

– Kai baigsiu tai, ką rašau, – pradėjau, po to lengvai papurčiau galvą. Tai nebuvo teisinga. – Jei aš baigsiu tai, ką rašau, ar tu perskaitysi?

Atrodė, jog Eleina svarsto, po to nusišypsojo tokia šypsena, dėl kurios vyras gali iš karto įsimylėti, netgi toks senas kaip aš.

– Tai bus man garbė.

– Geriau palauk, kol perskaitysi, po to kalbėk apie garbę, – pasakiau, nes tuo metu galvojau apie Delakrua mirtį.

– Aš vis tiek perskaitysiu, – užtikrino Eleina. – Kiekvieną žodį. Pažadu. Tačiau pirmiau tu privalai užbaigti.

Ji paliko mane vieną, tačiau praslinko daug laiko, kol aš pradėjau rašyti. Beveik valandą sėdėjau spoksodamas pro langus, plunksnakočiu barbendamas į stalą, stebėdamas, kaip skaidrėja niūri diena, galvodamas apie Bredą Doulaną, kuris vadina mane Poliu ir kuriam niekada nepabosta kvaili anekdotai, svarstydamas Eleinos Koneli žodžius: „Jis mano, kad tu kažką slepi. Aš taip pat.“

Galbūt ir slepiu. Taip, galbūt ir slepiu. Ir, be abejo, Bredas Doulanas nori tai sužinoti. Ne todėl, jog manytų, kad tai yra svarbu (ko gero, iš tiesų tai niekam, išskyrus mane, nesvarbu), o vien įsitikinęs, jog tokie seniai kaip aš neturi teisės kažką slėpti. Neturi teisės nusikabinti apsiaustą nuo kablio palei virtuvę; ir jokių paslapčių. Taip pat negalima įsivaizduoti, kad tokie kaip mes vis dar esame žmonės. O kodėl mums negalima šito įsivaizduoti? Jis to nežino. Ir tuo jis vėl yra panašus į Persį.

Taigi mano mintys, kaip upė padariusios lanką, vėl sugrįžo atgalios, kai Bredas Doulanas išlindo iš po virtuvės pastogės ir sugriebė mane už riešo, prie Persio, niekšingojo Persio, ir kaip jis atkeršijo žmogui, kuris iš jo juokėsi. Delakrua mėtė savo spalvotą špūlę, – tą pačią, kurią parridendavo Misteris Džinglas, – ir ji, atšokusi nuo sienos, nuriedėjo į koridorių. To tik ir reikėjo; Persis pamatė, kad išmušė jo valanda.