Stephen King - Žalioji mylia

– Pelių „Hiltonas“ pasiruošęs priimti svečius, – paskelbė Heris. – Tik kyla klausimas, ar mažasis pederastas juo pasinaudos.

Į šį klausimą buvo atsakyta, kai tik Delakrua viena ranka sugavo Misterį Džinglą ir švelniai įdėjo dėžutėn. Peliukas įsitaisė baltoje vatoje, lyg tai būtų buvusi brangi pūkinė antklodė, ir nuo to laiko dėžutė tapo jo namais, kol... kai ateis laikas, baigsiu pasakoti apie Misterį Džinglą.

Senojo Tu—Tu nuogąstavimai, kad cigarų dėžutė bus užteršta pelės šūdais, buvo visiškai nepagrįsti. Niekada joje nemačiau nė vieno spiriuko, ir Delakrua tvirtino, jog nematė... beje, niekur kameroje. Gerokai vėliau, maždaug tuo metu, kai Brutalusis parodė man skylę gegnėje ir mes radome spalvotas medžio atplaišas, aš atitraukiau kėdę rytiniame tramdojomo kambario kampe ir ten suradau nedidelę krūvelę pelės išmatų. Matyt, peliukas visada nubėgdavo atlikti savo reikalų į tą pačią vietą ir stengėsi tai daryti kaip įmanoma toliau nuo mūsų. Ir dar vienas dalykas: niekada nemačiau jo sisiojant, o pelės paprastai negali užsukti kranelio ilgiau kaip dviem minutėms, ypač ėsdamos. Sakiau jums, kad šis prakeiktas sutvėrimas buvo Dievo mįslė.

Praslinkus maždaug savaitei po to, kai Misteris Džinglas įsikūrė cigarų dėžutėje, Delakrua pasikvietė mane ir Brutalųjį į savo kamerą, norėdamas kai ką parodyti. Jis kviesdavosi taip dažnai, kad net erzindavo, — jei tik Misteris Džinglas apsiversdavo ant nugaros iškeltomis į viršų letenėlėmis, tam nusmurgusiam keidžanui tai būdavo nuostabiausias dalykas šioje Dievo žemėje, – tačiau šį kartą peliukas sugalvojo kažką tikrai juokinga.

Paskelbus nuosprendį, pasaulis beveik pamiršo Delakrua, tačiau jis turėjo vieną giminaitę, – seną tetą, kuri, manau, buvo netekėjusi, – rašiusią jam kartą per savaitę. Ji jam taip pat buvo atsiuntusi milžinišką maišą mėtinių saldainių, kurie tada buvo vadinami „Kanados mėtinukais“. Jie priminė dideles rausvas tabletes. Suprantama, jog nedavėme jam viso maišo iš karto – tai buvo penkių svarų maišas, ir Delakrua būtų rijęs saldainius tol, kol patektų į ligoninę, kamuojamas skrandžio spazmų. Kaip ir beveik visi žmogžudžiai, kuriuos mes matėme Mylioje, Delakrua absoliučiai neturėjo saiko jausmo. Mes jam vienu kartu duodavome tik po pusę tuzino saldainių ir tai tik tada, kai jis prisimindavo paprašyti.

Kai mes atėjome, Misteris Džinglas tupėjo ant gulto šalia Delakrua ir savo letenėlėse laikė vieną iš tų rausvų saldainių bei patenkintas jį kramsnojo. Delakrua buvo apimtas susižavėjimo – jis priminė pianistą, kuris stebi savo penkiametį sūnų, grojantį pirmuosius pratimus. Tačiau nesupraskite manęs klaidingai; tai buvo juokinga, norėjosi net klykti iš juoko. Saldainis buvo kaip pusė Misterio Džinglo, ir jo baltu kailiuku papuoštas pilvukas jau buvo nuo persirijimo išsipūtęs.

– Atimk iš jo saldainį, Edi, – patarė Brutalusis pusiau juokais, pusiau išsigandęs. – Jėzau visagali Kristau, jis ės tol, kol sprogs. Aš jau iš čia užuodžiau mėtų kvapą. Kiek saldainių tu jam davei?

– Šitas yra antras, – atsakė Delakrua, kiek nervingai nužvelgdamas Misterio Džinglo pilvuką. – Jūs tikrai manote, kad... na, suprantate... kad jis sprogs?

– Gali, – atsakė Brutalusis.

Brutalusis buvo pakankamas autoritetas Delakrua. Jis ištiesė ranką paimti pusiau sugraužtą rausvą mėtinuką. Tikėjausi, kad peliukas jam įkąs, tačiau Misteris Džinglas kuo nuolankiausiai atidavė mėtinuką – bent jau tai, kas iš jo buvo likę. Pažvelgiau į Brutalųjį, ir Brutalusis papurtė galvą, tarsi sakydamas, ne, ir jis šito negalįs suprasti. Po to Misteris Džinglas plumptelėjo į savo dėžutę ir išsekęs atsigulė ant šono. Tai išvydę, visi trys pradėjome juoktis. Po to mes dažnai matydavome peliuką sėdintį šalia Delakrua, laikantį mėtinuką ir krimsnojantį jį taip elegantiškai kaip sena dama per arbatėlę; juodu abu gaubdavo tai, ką aš vėliau užuodžiau toje gegnės skylėje – pusiau saldus, pusiau kartus mėtinio saldainio kvapas.

Turiu jums papasakoti dar vieną dalyką apie Misterį Džinglą, prieš pereidamas prie Viljamo Vartono pasirodymo, kuris įvyko tada, kai ciklonas iš tiesų nusileido ant E korpuso. Praslinkus maždaug savaitei po nuotykio su mėtiniais saldainiais, – kitaip sakant, kai mes jau buvome beveik nusiraminę, kad Delakrua mirtinai neperšers saldainiais savo numylėtinio, – prancūzas pasišaukė mane į savo kamerą. Tuo metu aš buvau vienas. Brutalusis su kažkokiais reikalais buvo išėjęs pas intendantą, ir pagal taisykles tokiomis aplinkybėmis aš neturėjau teisės prisiartinti prie kalinio. Tačiau, kadangi galėjau viena ranka nusviesti Delakrua kaip golfo kamuoliuką kokį dvidešimt jardų, nusprendžiau sulaužyti taisyklę ir pažiūrėti, ko jis nori.

– Pasižiūrėkite, viršininke Edžkoumai, – pasakė jis. – Pamatysite, ką moka Misteris Džinglas.

Jis pagrabaliojo už cigarų dėžutės ir ištraukė mažą medinę špūlę.

– Iš kur tu ją gavai? – paklausiau, nors, manau, ir pats tai žinojau. Delakrua ją galėjo gauti tik iš vieno žmogaus.

– Iš senojo Tu—Tu, – atsakė šis. – Pasižiūrėkite.

Aš jau ir taip stebėjau ir mačiau Misterį Džinglą savo dėžutėje, priekinėmis letenėlėmis atsirėmusį į kraštą, nenuleidžiantį savo juodų akučių nuo špūlės, kurią Delakrua laikė suėmęs dešinės rankos nykščiu ir smiliumi. Pajutau, kaip nugara perbėga keistas šiurpulys. Dar niekada neteko matyti, kad paprasta pelė taip atidžiai – taip protingai – ko nors lauktų. Iš tiesų aš niekada nepagalvojau Misterį Džinglą esant antgamtišku sutvėrimu ir atsiprašau, jei jums sukėliau tokį įspūdį, tačiau taip pat niekada neabejojau, kad jis yra savotiškas genijus.

Delakrua pasilenkė ir parideno savo kameros grindimis špūlę be siūlų. Ji riedėjo lengvai, lyg pora ratų, sujungtų ašimi. Akimirksniu pelė pašoko iš savo dėžutės ir nusivijo špūlę, kaip šuo bėga paskui numestą lazdelę. Iš nuostabos sušukau, o Delakrua patenkintas išsiviepė.

Špūlė atsimušė į sieną ir atšoko. Misteris Džinglas ją apėjo ir ėmė ridenti atgal gulto link, pastumdamas tai iš vieno, tai iš kito šono, kai atrodydavo, jog špūlė nukryps nuo savo kurso. Peliukas rideno špūlę tol, kol ji atsitrenkė į Delakrua kojas. Tada Misteris Džinglas trumpam pažvelgė į Delakrua, tarsi norėdamas įsitikinti, ar šeimininkas daugiau nebeturi neatidėliotinų užduočių (gal išspręsti kelis aritmetikos uždavinius ar gramatiškai išnagrinėti kelis lotynų kalbos sakinius). Akivaizdžiai patenkintas savo pasiekimais, Misteris Džinglas sugrįžo į cigarų dėžutę ir vėl joje įsitaisė.

– Tu jį šito išmokei, – pasakiau.

– Taip, sere, viršininke Edžkoumai, – atsakė Delakrua, vos beįstengdamas paslėpti šypseną. – Kiekvieną kartą jis atridena špūlę. Pašėlusiai protingas, ar ne?

– O kaip dėl špūlės? – paklausiau. – Kaip tu susiprotėjai jam tai parūpinti, Edi?

– Jis man pašnibždėti į ausį, kad jos nori, – rimtai atsakė Delakrua. – Taip pat, kaip ir pašnibždėti savo vardą.

Delakrua parodė savo triuką visiems vaikinams... visiems, išskyrus Persį. Delakrua buvo visai nesvarbu, jog Persis pasiūlė įsigyti cigarų dėžutę ir parūpino vatos jai iškloti. Delakrua buvo panašus į kai kuriuos šunis: įspirk jiems vieną kartą, ir jie daugiau niekada tavimi nepasitikės, kad ir kaip gražiai su jais besielgtum.

Aš ir dabar girdžiu, kaip šaukia Delakrua: Ei, vyručiai! Ateikite pažiūrėti, ką moka Misteris Džinglas\ “ Ir matau, kaip jie visi eina, būrelis mėlynšvarkių – Brutalusis, Heris, Dynas ir netgi Bilas Dodžas. Visi jie buvo apstulbinti lygiai kaip ir aš.