Stephen King - Žalioji mylia

– Ramiau! Ramiau! – suriaumojau. – Liaukis! Kas čia dedasi?

Stengiausi įsisprausti tarp Delakrua ir Persio, tačiau man nelabai sekėsi. Persio vėzdas tebelakstė, pralėkdamas tai pro vieną mano šoną, tai pro kitą. Anksčiau ar vėliau lazda turėjo pataikyti į mane , o ne į Persio taikinį, ir tada šiame koridoriuje, nepaisant jokių giminystės ryšių, būtų prasidėjusios peštynės. Aš būčiau nesusivaldęs, o Brutalusis būtų prisijungęs prie manęs. Žinote, tam tikra prasme aš gailiuosi, kad šito nepadariau. Gal tai būtų pakeitę vėliau susiklosčiusius įvykius.

– Sukruštas pedike! Išmokysiu tave suvaldyti savo rankas ir neliesti manęs, šlykštus subinių dulkintojau!

Pliaukšt! Pliaukšt! Pliaukšt! Viena Delakrua ausis pradėjo kraujuoti, ir jis ėmė šaukti. Nebesistengiau jo užstoti, pagriebiau už peties ir įtempiau į kamerą, kur Delakrua parvirto ant gulto. Persis prasibrovė pro mane ir paskutinį kartą stipriai tvojo per Delakrua užpakalį – taip sakant, atsisveikinimui. Tada Brutalusis sugriebė jį – turiu omenyje Persį – už pečių ir išvilko į koridorių.

Aš sugriebiau kameros duris ir uždariau. Tada atsigręžiau į Persį. Nuostaba ir sumišimas kovojo manyje su grynu įsiūčiu. Tuo metu Persis jau buvo praleidęs kartu su mumis kelis mėnesius. Tai buvo pakankamas laiko tarpas mums visiems nuspręsti, kad jis mums nepatinka, tačiau pirmą kartą aš supratau, koks nekontroliuojamas yra Persis.

Jis stovėjo ir stebėjo mane ne be baimės, – širdyje Persis buvo bailys, tuo niekada neabejojau, – tačiau vis dar pasitikėdamas, jog jo ryšiai jį apgins. Ir čia jis buvo teisus. Įtariu, atsiras žmonių, nesuprantančių, kaip galėjo dėtis tokie dalykai net ir po to, ką aš papasakojau, tačiau šie žmonės tik iš istorijos vadovėlių žino frazę „ Didžioji depresija'\ Jei jūs tuo metu būtumėte mūsų vietoje, Depresija reikštų daugiau nei frazė vadovėlyje, ir, brolau, jei turėtumėte užtikrintą darbą, būtumėte padarę beveik bet ką, kad jį išsaugotumėte.

Iš Persio veido palengva ėmė nykti raudonis, tačiau jo skruostai vis dar buvo įkaitę, o jo plaukai, kurie paprastai būdavo sutepti briliantinu ir sušukuoti atgal, buvo išsitaršę ant kaktos.

– Ką visa tai, dėl Dievo, reiškia? – paklausiau. – Dar niekada – niekada – man vadovaujant nebuvo mušamas kalinys!

– Mažasis šunsnukis pedikas bandė pagriebti man už tarpušakio, kai aš jį vilkau iš autobusiuko, – pasakė Persis. – Jei jis vėl tai pamėgins, aš pakartosiu, ką padariau.

Pažvelgiau į Persį. Iš nuostabos buvau netekęs amo. Negalėjau įsivaizduoti, kad pats seniausias Dievo Žaliojoje Žemėje homoseksualistas būtų išdrįsęs padaryti tai, ką pasakė Persis. Persikeldami į grotuotus Žaliosios mylios apartamentus, net ir labiausiai iškrypę kaliniai paprastai nebūdavo seksualios nuotaikos.

Pažvelgiau į Delakrua, gulintį ant gulto iškeltomis rankomis ir vis dar tebesaugantį savo veidą. Ant jo riešų tebebuvo antrankiai, o kulkšnys surakintos grandine. Po to atsisukau į Persį.

– Dink iš čia, – pasakiau. – Apie tai pasikalbėsime vėliau.

– Ar ruošiesi apie tai parašyti savo raporte? – akiplėšiškai paklausė jis. – Nes jei tai parašysi, žinai, jog aš galiu parašyti kitą raportą.

Nenorėjau rašyti raporto; tik troškau, kad Persis dingtų iš mano akių. Taip jam ir pasakiau.

– Reikalas baigtas, – pasakiau. Mačiau, jog Brutalusis nepritariamai žiūri į mane, tačiau nekreipiau į jį dėmesio. – O dabar dink iš čia. Nueik į administraciją ir pasakyk jiems, kad tau teks skaityti laiškus ir padirbėti siuntinių skyriuje.

– Žinoma.

Persis jau vėl buvo susitvardęs ar apimtas kvailos arogancijos, kuri atstojo susitvardymą. Rankomis jis nusibraukė plaukus nuo kaktos aukštyn – jo rankos buvo tokios baltos, mažos ir gležnos, kad galėjai pamanyti jas esant paauglės mergaitės – ir prisiartino prie kameros. Delakrua jį pamatė ir susigūžė tolimiausiame gulto kamputyje, murmėdamas anglų ir prancūzų kalbų mišiniu.

– Aš dar su tavimi neatsiskaičiau, Pjerai, – tarė Persis ir pašoko, kai didžiulė Brutaliojo ranka nusileido ant jo peties.

– Taip, atsiskaitei, – pasakė Brutalusis. – O dabar eik iš čia. Atsivėdink.

– Tu manęs nė kiek neišgąsdinai, pats žinai, – atkirto Persis. – Nė trupučiuko, – jo žvilgsnis nukrypo į mane. – Nė vienas iš jūsų.

Tačiau mes jį išgąsdinome. Tai matėsi jo akyse aiškiai kaip dieną, ir dėl to Persis buvo dar pavojingesnis. Toks tipas kaip Persis net pats nežino, ką gali padaryti kitą minutę ar kitą sekundę.

Tačiau tada jis nusisuko nuo mūsų ir išdidžiai dideliais žingsniais nužingsniavo koridoriumi. Jis pademonstravo pasauliui, kas atsitinka, kai mažytis, pusiau praplikęs prancūzas pabando pagriebti jam už tarpušakio, ir, temato Dievas, Persis pasitraukė iš kovos lauko kaip nugalėtojas.

Aš atskaičiau savo paruoštą kalbą, pasakiau, jog turime radiją, paminėjau laidas „Svajonių išsipildymo svetainė“ ir „Mūsų sekmadienio mergaitė“, paaiškinau, kad elgsimės su juo gražiai, jei Delakrua atsakys tuo pačiu. Šio mano mažo namų pamokslo nebuvo galima pavadinti didžiule sėkme. Delakrua verkė per visą mano kalbą, sėdėdamas parietęs kojas savo gulto gale, atsitraukęs nuo manęs kiek įmanoma toliau, beveik išnykdamas kampe. Kiekvieną kartą, kai aš pajudėdavau, jis susigūždavo, ir nemanau, kad būtų išgirdęs bent kas šeštą mano žodį. Tikriausiai ne daugiau. Kaip ten būtų, abejoju, jog šis namų pamokslas turėjo kokios nors prasmės.

Maždaug po penkiolikos minučių vėl buvau prie savo rašomojo stalo, už kurio sėdėjo sukrėstas Brutas Hauvelas ir laižė smaigalį pieštuko, kuriuo mes rašydavome į lankytojų knygą.

– Ar liausiesi, kol, dėl Dievo meilės, dar nenusinuodijai? – paklausiau.

– Jėzau visagali Kristau, – atsakė jis, padėdamas pieštuką. – Niekada daugiau nenoriu patirti panašaus siaubo, kai į mūsų korpusą bus atvestas kalinys.

– Mano tėtušis visada sakydavo, kad Dievas mėgsta trejybę, – atsakiau.

– Ką gi, tikiuosi, tavo tėtušis apie tai šūdą teišmanė, – atšovė Brutalusis.

Tačiau iš tiesų jis taip nemanė. Kai atvyko Džonas Kofis, kilo škvalas, o kai „Laukinis Bilas“ prisijungė prie mūšų, siautėjo tikras štormas – juokinga, tačiau Dievas iš tiesų mėgsta trejybę. Netrukus papasakosiu, kaip mes susipažinome su Laukiniu Bilu ir kaip jis mėgino nusižudyti Žaliojoje mylioje; perspėju iš anksto.

– Kaip ten buvo su tuo Delakrua, ar jis iš tiesų bandė sugriebti jam už tarpušakio? – paklausiau.

Brutalusis prunkštelėjo.

– Jo kulkšnys buvo surakintos grandine, o senasis Persis tiesiog per staigiai jį vilko, štai ir viskas. Jis suklupo ir lipdamas iš kalinių mašinos ėmė griūti. Delakrua ištiesė rankas, ką padarytų kiekvienas begriūdamas, ir viena ranka brūkštelėjo per Persio kelnių priekį. Tai įvyko visiškai atsitiktinai.

– Kaip manai, ar Persis tai suprato? – paklausiau. – Gal tai buvo tik pretekstas truputėlį apkulti Delakrua? Gal Persis norėjo jam parodyti, kas čia yra viršininkas?

Brutas iš lėto linktelėjo galva.

– Taip. Manau, ko gero, taip ir buvo.

– Tada mes turėsime jį stebėti, – pasakiau, ranka perbraukdamas plaukus. Tarsi mūsų darbas ir taip nebūtų buvęs pakankamai sunkus. – Dieve, kaip aš viso to nekenčiu. Kaip aš jo nekenčiu.

– Aš taip pat. Nori sužinoti dar vieną dalyką, Polai? Aš jo nesuprantu. Puikiai žinau, kad Persis turi ryšių, tačiau kodėl jis pasinaudojo šiais ryšiais, kad gautų darbą sukruštoje Mylioje? Ir apskritai bet kuriame valstijos kalėjime? Kodėl ne kurjeriu senate ar vyruku, atsakingu už vicegubernatoriaus lankytojų priėmimą? Be jokios abejonės, giminės būtų suradę jam ką nors geresnio, jei tik Persis būtų paprašęs, tad kodėl čia?