Stephen King - Žalioji mylia

Papurčiau galvą. Aš nežinojau. Tada aš dar nežinojau daugelio dalykų. Tikriausiai buvau naivus.

8

Po to vėl viskas sugrįžo į normalias vėžes... bent jau kuriam laikui. Apskritai teisme valstija rengėsi nuteisti Džoną Kofį, o Trapinguso apygardos šerifas Homeras Kraibusas rutuliojo mintį, kad linčiuotojų gauja gal kiek ir paspartintų teisingumą. Visa tai mums nerūpėjo; E korpuse į naujienas niekas per daug nekreipė dėmesio. Tam tikra prasme gyvenimas Žaliojoje mylioje buvo panašus į gyvenimą kambaryje su garsui nepralaidžiomis sienomis. Retsykiais išgirsdavai murmesį, kuris išoriniame pasaulyje tikriausiai būdavo sprogimas, tačiau tai buvo beveik viskas. Niekas neskubėjo nuteisti Džono Kofio, visi norėjo galutinai įsitikinti jo kalte.

Porą kartų, pasitaikius progai, Persis vėl plūdo Delakrua. Antrąjį kartą aš pasitraukiau jį į šalį ir liepiau ateiti į mano kabinetą. Tai nebuvo pirmasis mano pokalbis su Persiu apie jo elgesį ir ne paskutinis, tačiau šį pokalbį paskatino, ko gero, aiškus mano supratimas, kas yra Persis iš tiesų. Jis turėjo širdį žiauraus berniuko, kuris eina į zoologijos sodą ne pamatyti žvėris, o mėtyti į juos akmenis.

– Daugiau prie jo nebelįsi, supranti? – pasakiau. – Nebelįsk, po velnių prie jo, iki gausi iš manęs kitokį nurodymą.

Persis susišukavo aukštyn plaukus, po to paplekšnojo perjuos savo švelniomis mažytėmis rankutėmis. Tam berniukui be galo patiko liesti savo plaukus.

– Aš jam nieko nedariau, – atšovė Persis. – Tik paklausiau, ką jauti žinodamas, kad sudeginai vaikus. Ir viskas.

Persis nužvelgė mane savo apvaliomis nekaltomis akimis.

– Arba baigsi, arba aš parašysiu raportą, – pagrasinau.

Jis nusijuokė.

– Rašyk, ką tik nori. Tada aš apsisuksiu ir parašysiu savo raportą. Kaip tau sakiau, kai tas tipas čia pasirodė. Pamatysime, kas nugalės.

Pasilenkiau į priekį, rankas padėjęs ant savo rašomojo stalo, ir pasakiau tonu, kuris, tikiuosi, nuskambėjo kaip draugo, norinčio pasakyti paslaptį.

– Brutui Hauvelui tu nelabai patinki. O kai Brutaliajam kas nors nepatinka, jis rašo raportą. Jis ne kažin kaip valdo plunksną ir negali susilaikyti nelaižęs pieštuko, tad rašo raportą kumščiais. Manau, supranti, ką aš turiu omenyje.

Patenkinto savimi Persio šypsena išnyko.

– Ką tu bandai pasakyti?

– Nebandau nieko sakyti. Aš jau pasakiau. O jei kam nors iš savo... draugų... papasakosi apie šį pokalbį, aš pasakysiu, jog viską prikūrei pats, – žvelgiau į jį atviromis, nuoširdžiomis akimis. – Be to, aš mėginu būti tavo draugu, Persi. Sakoma, išmintingam pakanka vieno žodžio. O pirmiausia, kuriam galui tau įsivelti į visą šį reikalą su Delakrua? Jis to nevertas.

Kurį laiką mano žodžiai paveikė Persį. Įsivyravo ramybė. Porą kartų netgi galėjau pasiųsti Persį kartu su Dynu ar Hariu, kai ateidavo metas vesti Delakrua į dušą...

Vakarais įjungdavome radiją, Delakrua pradėjo palengva atsipalaiduoti, prisitaikydamas prie E korpuso rutinos, ir stojo ramybė.

Ir tada, vieną vakarą, aš išgirdau jį juokiantis.

Budėjo Heris Tervilidžeris. Netrukus ėmė juoktis ir jis. Pakilau ir nuėjau prie Delakrua kameros pasižiūrėti, iš ko jie juokiasi.

– Žiūrėkite, kapitone, – pasakė Delakrua, išvydęs mane. – Aš prisijaukinau pelę.

Tai buvo Vilis iš garlaivio. Jis buvo Delakrua kameroje. Dar daugiau: peliukas tupėjo ant Delakrua peties ir savo mažomis žvitriomis akutėmis pro grotas ramiai žvelgė į mus. Jo uodega buvo apsukta aplink letenėles, ir peliukas atrodė visiškai ramus. O Delakrua – drauguži, nepasakytum, jog čia tas pats vyras, kuris dar mažiau nei prieš savaitę susigūžęs ir drebėdamas sėdėjo gulto kojūgalyje – atrodė kaip mano duktė Kalėdų rytą, kai nusileisdavo laiptais ir pamatydavo dovanas.

– Tik pažiūrėkite! – tarė Delakrua.

Peliukas tupėjo ant jo dešinio peties. Delakrua ištiesė kairę ranką. Peliukas užsiropštė ant Delakrua viršugalvio, kabindamasis į vyriškio plaukus (kurie buvo pakankamai tankūs, bent jau užpakalyje). Po to jis perlipo į kitą pusę. Delakrua sukikeno, kai peliuko uodega pakuteno kaklą. Pelė perbėgo per visą ranką iki pat riešo, po to apsisuko ir sugrįžo ant kairio Delakrua peties, kur vėl apsuko uodegą apie savo letenėles.

– Tebusiu aš prakeiktas, – išsprūdo Heriui.

– Aš jį šito išmokiau, – išdidžiai pasakė Delakrua.

Aš pagalvojau: „Kiaulės subinėj tu išmokei“, tačiau neprasižiojau.

– Jo vardas yra Misteris Džinglas.

– Ne, – geraširdiškai paprieštaravo Heris. – Tai Vilis iš garlaivio, kaip kine. Viršininkas Hauvelas jį taip pavadino.

– Tai Misteris Džinglas, – atkakliai tvirtino Delakrua. Bet kuriuo kitu atveju panorėjęs, būtum privertęs jį pasakyti, jog šūdas yra batų tepalas, tačiau dėl peliuko vardo jis laikėsi tvirtai. – Jis man pašnibždėti savo vardą į ausį. Kapitone, ar aš galėčiau jam gauti dėžutė? Ar galėčiau gauti peliukui dėžutė, kad jis čia miegoti kartu su manimi?

– jo balse pasigirdo meilikavimo gaidelės, kurias jau buvau girdėjęs tūkstantį kartų. – Aš jį paslėpti po savo gultu, ir jis nepridaryti jokių rūpesčių. Niekada.

– Kai nori ką nors išprašyti, tavo anglų kalba velniškai pagerėja, – atsakiau, bandydamas laimėti laiko.

– Aha, – sumurmėjo Heris, kumštelėdamas man. – Štai ateina nelaimė.

Tačiau tą vakarą man neatrodė, kad Persis pranašautų nelaimę. Jis nebraukė pirštais per plaukus ir nežaidė su savo lazda, o viršutinė jo uniforminė marškinių saga buvo atsegta. Pirmą kartą pamačiau jį šitaip atrodantį. Tiesiog stebėtina, kad tokia smulkmena gali šitaip pakeisti žmogų. Tačiau labiausiai mane pribloškė Persio veido išraiška. Joje matėsi ramybė. Ne giedra ramybė, – manau, kad šio bruožo ir su žiburiu nerastum Persyje Vetmore, – tačiau žvilgsnis žmogaus, supratusio, jog gali palaukti, kol pasieks savo. Jis gana smarkiai skyrėsi nuo to jaunuolio, kurį dar prieš kelias dienas turėjau gąsdinti Bruto Hauvelo kumščiais.

Tačiau Delakrua nepastebėjo šių pokyčių; jis susigūžė palei kameros sieną ir prisitraukė prie smakro kelius. Atrodė, kad jo akys vis plečiasi, kol neužėmė vos ne pusę veido. Peliukas užbėgo ant jo plikės ir ten atsitūpė. Nežinau, ar peliukas prisiminė turįs pagrindą nepasitikėti Persiu, tačiau atrodė, kad jis tikrai prisimena. Gal peliukas užuodė mažojo prancūzo baimę ir į ją sureagavo.

– Na, na, – tarė Persis. – Atrodo, kad susiradai draugą, Edi.

Delakrua pabandė atsakyti, – spėju, norėjo tuščiai pagrasinti Persiui, kad šis nedrįstų liesti jo naujojo bičiulio, – tačiau nesugebėjo ištarti nė žodžio. Jo apatinė lūpa šiek tiek suvirpėjo, ir viskas. Misteris Džinglas, tupintis jam ant galvos, nedrebėjo. Jis tupėjo visiškai ramus, užpakalines kojytes suleidęs į Delakrua plaukus, o priekines uždėjęs ant plikės, ir žvelgė į Persį, tarsi norėdamas jį įvertinti. Šitaip bandoma įvertinti seną priešą.

Persis pažvelgė į mane.

– Ar tai ne tas pats, kurį aš vaikiausi? Tas, kur gyvena tramdomajame kambaryje?

Linktelėjau galva. Man šovė mintis, jog nuo paskutinių gaudynių Persis nebuvo matęs peliuko, perkrikštyto Misteriu Džinglu, ir nerodė jokio noro vaikytis jį dabar.

– Taip, tas pats, – atsakiau. – Tik Delakrua tvirtina, jog jo vardas yra Misteris Džinglas, o ne Vilis iš garlaivio. Sako, kad peliukas tai pašnibždėjo jam į ausį.

– Štai kaip? – nusistebėjo Persis. – Stebuklai nesibaigia, ar ne?