Stephen King - Žalioji mylia

Jis skersomis dėbtelėjo į mane ir lengvai linktelėjo galva. Po to paėmė vieną iš kasyčių, kurias supynė dukra, ir pabučiavo. Pažvelgiau į Brutalųjį, stovintį už kėdės pagal komandą „laisvai“, pasipuošusį savo geriausia melsva uniforma, išblizgintomis sagomis ir be priekaištų ant didžiulės galvos tvirtai uždėta kepure. Nežymiai jam linktelėjau, ir Brutalusis atsakė man tuo pačiu, žengdamas kelis žingsnius į priekį padėti Biterbakui užlipti ant platformos, jei prireiktų pagalbos. Tačiau paaiškėjo, jog pagalbos nereikia.

Praslinko ne daugiau nei minutė nuo to momento, kai Biterbakas atsisėdo į kėdę, iki Brutalusis negarsiai per petį šūktelėjo: „Pasuk ant dviejų!“ Šviesos vėl truputėlį priblėso, tačiau tik vos vos; jei nežinotum, to net nepastebėtum. O tai reiškė, jog Van Hėjus patraukė rankenėlę, kurią kažkoks išminčius pavadino „MEIBELĖS PLAUKŲ DŽIOVINTUVU“. Iš šalmo pasigirdo tylus dūzgesys, ir Biterbaką bloškė pirmyn. Jį sulaikė tik sagtys prie kojų ir per krūtinę perjuostas diržas. Atsirėmęs į sieną, kalėjimo gydytojas bereikšmiu veidu stebėjo įvykius. Jis buvo tvirtai sučiaupęs lūpas, tad jo burna atrodė lyg plona balta siūlė. Nebuvo jokio muistymosi, kurį per repeticiją pademonstravo senasis Tu—Tu, tik galingas trūktelėjimas į priekį, panašus į šlaunų virpulį, kai vyrai patiria stiprų orgazmą. Vado melsvi marškiniai įsitempė palei sagas, ir tarp jų pasirodė įtemptų raumenų klostelės.

Po to pasklido kvapas. Pats savaime ne toks blogas, tačiau sukeliantis nemalonias asociacijas. Aš niekada nepajėgdavau nusileisti į savo anūkės namų rūsį, kai mane ten atsiveždavo, nors kaip tik ten jų mažasis sūnus laikė savo žaislinį geležinkelį, kuriuo noriai dalydavosi su savo proseneliu. Esu tikras, suprasite, kad aš nesu prieš traukinius – tik negaliu pakęsti transformatoriaus. Jo ūžimo. Ir kai transformatorius įkaista, jis skleidžia kvapą. Netgi prabėgus šitiek metų, tas kvapas man primena Kould Mauntiną.

Van Hėjus palaikė elektros srovę trisdešimt sekundžių, po to užsuko sultis. Iš savo vietos priėjo gydytojas ir ėmė klausytis per stetoskopą. Dabar liudininkai nepratarė nė žodelio. Gydytojas atsitiesė ir pažvelgė pro vielos tinklą.

– Funkcija sutrikdyta, – ištarė jis ir pasuko pirštą.

Jis išgirdo kelis atsitiktinius širdies dūžius, sklindančius iš Biterbako krūtinės, tikriausiai tokius bereikšmius kaip ir viščiuko, kuriam nukirsta galva, paskutinieji mėšlungiški trūkčiojimai, tačiau buvo nevalia rizikuoti. Niekas nenorėtų, kad Biterbakas staiga atsisėstų vežimėlyje, kai jau tuneliu būsime nuvažiavę pusę kelio, ir pradėtų staugti, jog jaučiasi tarsi įmestas į laužą.

Van Hėjus pasuko limbą ant trečios padalos, Vadą vėl bloškė pirmyn. Elektros srovė jį šiek tiek pasūpavo į šalis. Kai gydytojas šį kartą paklausė per stetoskopą, jis pritariančiai linktelėjo galva. Viskas buvo baigta. Mums dar kartą pavyko sunaikinti tai, ko negalėjome sukurti. Kai kurie iš žiūrovų vėl ėmė patyliukais šnabždėtis; tačiau dauguma sėdėjo nuleidę galvas ir spoksojo į grindis, tarsi būtų nustebę. Arba susigėdę.

Priėjo Heris su Dynu, nešini neštuvais. Iš tiesų tai Persis turėjo nešti neštuvus už vieno galo, tačiau jis šito nežinojo ir niekas nesivargino jam pasakyti. Aš ir Brutalusis paguldėme Vadą, kuriam vis dar buvo užmautas juodas šilkinis kapišonas, ant neštuvų ir kaip galėdami greičiau, vos ne bėgte, nuvilkome jį ligi vedančių į tunelį durų. Iš kaukės viršuje esančios skylės kilo dūmai – jų buvo per daug – ir sklido siaubinga smarvė.

– O, Viešpatie! – sušuko Persis drebančiu balsu. – Iš kur šitas dvokas?

– Pasitrauk man iš kelio ir nesipainiok po kojomis, – pertraukė Brutalusis, prasibraudamas pro jį prie sienos, kur kabėjo gesintuvas. Tai buvo senovinis gesintuvas, kurį reikėjo papumpuoti. Tuo metu Dynas nutraukė gobtuvą. Viskas buvo ne taip blogai, kaip galėjo būti; Biterbako kairioji kasa smilko it šlapių lapų krūva.

– Pamiršk tą gesintuvą, – pasakiau Brutaliajam.

Nenorėjau būti priverstas gramdyti chemikalų sluoksnį nuo lavono veido, prieš pakraunant jį į mėsos vežimą. Delnais daužiau Vado galvą (Persis visą tą laiką stebėjo mane išplėtęs akis), kol nustojo kilti dūmai. Po to mes nunešėme lavoną dvylika laiptelių žemyn į tunelį. Čia buvo vėsu ir drėgna kaip apkase, aidėjo tyškantis vanduo. Palubėje kabantys šviestuvai su grubaus darbo gaubtais – jie buvo padaryti kalėjimo lėkščių ceche – apšvietė iš plytų išmūrytą tunelį, paklotą trisdešimt pėdų po automagistrale. Jo viršus buvo lenktas ir šlapias. Kiekvieną kartą, kai turėdavau pasinaudoti tuneliu, pasijusdavau lyg Edgaro Alano Po apsakymo herojus.

Tunelyje stovėjo vežimėlis. Mes užkėlėme ant jo Biterbako lavoną, ir aš paskutinį kartą patikrinau, ar nesmilksta jo plaukai. Ta viena kasa buvo gerokai apsvilusi, ir man pagailo, kad mielas mažas kaspinėlis toje Vado galvos pusėje pavirto apdegusiu skuduru.

Persis pliaukštelėjo per numirėlio veidą. Nuo duslaus garso mes visi pašokome. Persis apsidairė pasipūtusiai šypsodamasis. Jo akys švytėjo. Po to Persis dar kartą atsisuko į Biterbaką.

– Adios, Vade, – tarė. – Tikiuosi, jog pragaras tau bus pakankamai karštas.

– Daugiau taip niekada nedaryk, – perspėjo Brutalusis. Tunelyje, kur papsėjo prasiskverbęs vanduo, jo balsas nuskambėjo dusliai. – Jis jau sumokėjo savo skolas. Namui jis jau vėl nebeskolingas. Nekišk prie jo nagų.

– Atstok, – atšovė Persis, tačiau neramiai pasitraukė atgal, kai Brutalusis ėmė prie jo artintis.

Už Brutaliojo nusidriekė šešėlis, primenantis šešėlį beždžionės iš pasakojimo apie Morgo gatvę. Tačiau Brutalusis nesugriebė Persio, jis nusitvėrė vežimėlio ir iš lėto ėmė stumti Arleną Biterbaką į tunelio galą, kur jo laukė kelkraštyje pastatytas automobilis, nuvešiantis į paskutinę kelionę. Kieti guminio vežimėlio ratukai dejavo, riedėdami grindų lentomis; vežimėlio šešėlis tai didėdamas, tai mažėdamas keliavo plytų siena; Dynas su Heriu pagriebė prie kojų padėtą paklodę ir uždengė ja Vado veidą, kuris jau ėmė virsti vaškine, be jokios išraiškos kauke, kokia virsta visų numirėlių veidai – ir nekaltųjų, ir kaltų.

6

Kai man buvo aštuoniolika, dėdė Polas – jo garbei ir man buvo suteiktas šis vardas – mirė nuo infarkto. Mama su tėčiu nusivežė mane į Čikagą dalyvauti laidotuvėse ir susitikti su giminėmis, daugumos kurių anksčiau niekada nebuvau matęs. Ten mes išbuvome beveik mėnesį. Kai kuria prasme tai buvo gera kelionė, reikalinga ir jaudinanti, bet tam tikra prasme ji buvo siaubinga. Suprantate, aš buvau giliai įsimylėjęs merginą, kuri turėjo tapti mano žmona, prabėgus dviem savaitėms po mano devynioliktojo gimtadienio. Vieną naktį, kai mano ilgesys suliepsnojo it nevaldoma liepsna širdyje ir mintyse (na gerai, taip pat ir kiaušuose), aš parašiau jai be galo ilgą laišką – įdėdamas į jį visą savo širdį ir neskaitydamas to, ką parašiau, nes baiminausi, jog galiu išsigąsti ir liautis rašęs. Aš nesilioviau, o kai vidinis balsas triukšmingai protestavo, jog išsiųsti tokį laišką būtų beprotybė, kad aš įduosiu jai į rankas savo atvirą širdį, kaip vaikas, užgniaužęs kvapą, nekreipiau dėmesio į savo vidinio balso perspėjimą ir negalvojau apie pasekmes. Dažnai man parūpdavo, ar Džanisė tebesaugo šį laišką, tačiau niekada neužtekdavo drąsos paklausti. Tik viena žinau tikrai: aš jo nesuradau, kai po laidotuvių peržiūrėjau visus jos daiktus, tačiau, suprantama, tai dar nieko nereiškia. Manau, niekada nepaklausiau, nes bijojau sužinoti, kad šis ugningas apaštalo laiškas jai reiškė kur kas mažiau nei man.