Stephen King - Žalioji mylia

Peliukas sustojo savo įprastinėje vietoje, apsuko uodegą aplink letenėles ir pažvelgė į mus. Ir vėl man prieš akis iškilo teisėjų, skelbiančių nelaimingiesiems nuteistiesiems nuosprendį, vaizdas... tačiau ar kada nors yra buvęs nors vienas toks mažas ir bebaimis nuteistasis kaip šis? Suprantama, jis nebuvo tikras kalinys; kada tik panorėjęs, galėjo dingti iš čia. Tačiau ši mintis niekaip nenorėjo manęs apleisti, ir aš vėl pagalvojau, jog daugelis iš mūsų pasijusime tokie pat maži, kai baigę savo gyvenimą Paskutiniojo Teismo dieną prisiartinsime prie Dievo sosto, tačiau tik nedaugelis iš mūsų galės būti tokie bebaimiai.

– Ir ką jūs sau pasakysite, – nusistebėjo senasis Tu—Tu. – Tupi ramiai, lyg gangsteris Bilis.

– Čia dar niekis, Tu, – įsiterpė Heris. – Pažiūrėk, kas bus dabar.

Jis įsikišo ranką kišenėn ant krūtinės ir išsitraukė cinamonu apibarstyto obuolio griežinėlį, suvyniotą į vaškuotą popierių. Heris atlaužė obuolio griežinėlio galiuką ir numetė jį ant grindų. Obuolys buvo išdžiovintas ir kietas. Pamaniau, atšoks nuo grindų ir pralėks pro peliuką, tačiau šis ištiesė letenėlę – taip pat atsainiai, kaip žmogus nuobodžiaudamas delnu užmuša musę, ir atmušė obuolio gabalėlį. Iš nuostabos ir susižavėjimo visi mes ėmėme juoktis; nuo šio garsų protrūkio peliukas nenurūko šalin, tik krūptelėjo. Gyvūnėlis letenėlėmis pakėlė obuolio gabalėlį, porą kartų lyžtelėjo, po to numetė ir pažvelgė į mus, tarsi norėdamas pasakyti: „Neblogai. O ką dar turite?“

Tu—Tu atsidarė savo vežimėlį, ištraukė sumuštinį, išvyniojo jį ir atgnybo gabalėlį Bolonijos dešros.

– Nesivargink, – patarė Dynas.

– Ką tuo norite pasakyti? – paklausė Tu—Tu. – Argi pelė atsisakytų Bolonijos dešros, jei tik jai pavyktų gauti? Gal tu kvaištelėjai!

Tačiau aš žinojau, jog Dynas teisus, ir iš Herio veido supratau, kad ir jis tai žino. Kažkokiu būdu peliukas sugebėjo atskirti skrajūnus nuo nuolatinių darbuotojų. Tai skamba beprotiškai, bet taip buvo.

Senasis Tu—Tu numetė gabalėlį Bolonijos dešros, ir, suprantama, pelė jos nepalietė; pauostė, o po to per žingsnelį atsitraukė.

– Tepavirstu aš Dievo prakeiktu kalės vaiku, – ištarė įsižeidęs Tu—Tu.

Ištiesiau ranką.

– Duok man.

– Ką – tą patį sumuštinį?

– Tą patį. Aš už jį sumokėsiu.

Tu—Tu padavė sumuštinį. Pakėliau viršutinę duonos riekelę, atplėšiau gabalėlį mėsos ir numečiau jį priešais budinčiojo rašomąjį stalą. Peliukas iš karto pribėgo, pakėlė savo letenėlėmis numestą gabalėlį ir pradėjo ėsti. Bolonijos dešra akimirksniu pranyko.

– Teprasmegsiu aš skradžiai! – sušuko Tu—Tu. – Po velnių! Duokite man!

Jis atlaužė sumuštinio galą, atplėšė kur kas didesnį gabalėlį mėsos – ne skiautelę, o visą gabaliuką – ir numetė taip arti peliuko, kad Vilis iš garlaivio vos nepasipuošė dešros skrybėle. Peliukas vėl atsitraukė, pauostė (užtikrinu, jog nė vienai pelei Didžiosios depresijos metais nebuvo atitekęs šitoks didelis aukso puodas – bent jau ne mūsų valstijoje) ir po to vėl pažvelgė į mus.

– Ėsk, – paliepė Tu—Tu, dar labiau įsižeidęs. – Kas tau yra?

Dynas paėmė sumuštinį ir numetė gabalėlį mėsos – tai jau ėmė virsti savotišku komunijos dalijimo ritualu. Peliukas iš karto pakėlė dešrą ir ją prarijo. Tada jis apsisuko ir koridoriumi nubėgo prie tramdomojo kambario, pakeliui sustodamas žvilgtelėti į porą tuščių kamerų ir atlikti trumpą apžvalginę kelionę po trečiąją. Man vėl toptelėjo mintis, kad peliukas kažko ieško, ir šį kartą aš ją lėčiau nuvijau šalin.

– Aš apie tai niekam nepasakosiu, – pasakė Heris pusiau rimtai, pusiau juokais. – Pirmiausia, niekam tai nerūpės. Antra, niekas tuo nepatikės.

– Jis ėdė tik iš jūsų rankų, vyručiai, – pastebėjo Tu—Tu. Jis papurtė galvą, negalėdamas tuo patikėti, po to sunkiai pasilenkė, pakėlė tai, ką paniekino pelė, susigrūdo į savo bedantę burną ir ėmė dantenomis žiaumoti. – Ir kodėl jis šitaip daro?

– Aš turiu geresnį klausimą, – pertarė Heris. – Kaip jis sužinojo, kad Persiui išeiginė?

– Jis nežinojo, – atsakiau. – Tai tiesiog atsitiktinumas, kad peliukas pasirodė šį vakarą.

Bet slenkant dienoms vis sunkiau buvo tuo patikėti, nes peliukas pasirodydavo tik tada, kai Persiui būdavo išeiginė arba kai jis budėdavo kitoje pamainoje, arba būdavo kitoje kalėjimo dalyje. Mes – Heris, Dynas, Brutalusis ir aš – nusprendėme, jog peliukas atskiria arba Persio balsą, arba kvapą. Mes labai rūpestingai stengėmės nekalbėti apie patį peliuką. Atrodo, jog būtume be žodžių susitarę, kad tokios kalbos sugadintų mums kažką brangaus... ir gražaus, nes tai buvo keista ir trapu. Kaip ten būtų, Vilis pasirinko mus kažkokiu būdu, kurio aš ir dabar nepajėgiu suprasti. Gal Heris ir buvo teisus, sakydamas, jog nėra prasmės pasakoti apie tai kitiems – ne tik todėl, kad kiti žmonės tuo nepatikės, bet taip pat ir dėl to, jog jiems tai nerūpės.

4

Po to atėjo Arleno Biterbako, kuris iš tiesų nebuvo joks vadas, o tik pirmasis savo genties Vašitos rezervacijoje seniūnas ir čerokių tarybos narys, egzekucijos metas. Būdamas girtas, jis nužudė žmogų – tiesą pasakius, jie abu buvo girti. Vadas betoniniu luitu suknežino vyriškio galvą. Ginčas kilo dėl batų poros. Taigi tos lietingos vasaros liepos septynioliktąją mano seniūnų taryba nusprendė, jog Vado gyvenimas turi baigtis.

Daugeliui Kould Mauntino kalinių buvo nustatytos tvirtos lyg metaliniai strypai lankymo valandos, tačiau ši taisyklė negaliojo mūsų berniukams, esantiems E korpuse. Taigi šešioliktąją Biterbaką įvedė į pailgą kambarį, esantį greta valgyklos – į Arkadą. Tiksliai per vidurį šią patalpą dalijo į dvi dalis tinklas, perpintas spygliuota viela. Čia Vadas turėjo susitikti su savo antrąja žmona ir tais vaikais, kurie dar panorės bendrauti. Tai buvo atsisveikinimų laikas.

Bilas Dodžas ir dar du skrajūnai nuvedė Vadą į pasimatymų kambarį. Mes likusieji turėjome daug darbo – suspausti bent dvi repeticijas į vieną valandą, o jei pavyks, tai ir tris.

Persis per daug neprotestavo, kad kartu su Džeku Van Hėjumi per Biterbako egzekuciją yra paskirtas į skydinę; jis dar buvo per žalias žinoti, kuri vieta yra gera, o kuri ne. Tačiau jis žinojo, kad galės pasižiūrėti pro stačiakampį tinklu aptrauktą langą, ir nors turbūt jis sutiko stebėti kėdę iš užpakalio, o ne iš priekio, Persis vis tiek bus pakankamai arti, kad pamatytų šokinėjančias kibirkštis. Už šio lango kabojo juodas sieninis telefonas be numerių rinkimo disko. Šis telefonas galėjo suskambėti tik iš vienos vietos: gubernatoriaus kabineto. Per savo amžių mačiau daug kino filmų, pasakojančių apie kalėjimo gyvenimą, kuriuose oficialusis telefonas suskamba prieš pat patraukiant jungiklį ir pasiunčiant į aną pasaulį kokį varganą nekaltą mulkį, tačiau mūsų telefonas nė karto nesuskambėjo per mano tarnybos E korpuse metus. Filmuose išgelbėjimas rodomas pigiai. Taip pat ir nekaltumas. Sumoki ketvirtį dolerio ir gauni tai, kas lygiai tiek ir kainuoja. Realusis gyvenimas kainuoja brangiau, ir dažniausiai čia sulauki kitokių atsakymų.

Tunelyje mes turėjome siuvėjų naudojamą manekeną, su kuriuo repetuodavome, kaip bus pakraunamas nužudytasis į mėsos vagonėlį, o senasis Tu—Tu atlikdavo visus kitus vaidmenis. Bėgant metams, Tu kažkaip tapo tradiciniu pasmerktųjų dubleriu, ir būdavo garbinamas kaip kalėdinė žąsis, nors jums gal ir nepatinka žąsiena. Dauguma prižiūrėtojų mėgo Tu—Tu, juos linksmino senuko juokingas akcentas – taip pat prancūziškas, tačiau labiau kanadietiškas nei keidžanietiškas, kurį šiek tiek sušvelnino ir pakeitė Pietų kalėjime praleisti metai. Net ir Brutalusis šaipydavosi iš senojo Tu. Tik ne aš. Aš maniau, jog Tu—Tu yra savotiškas senesnis ir blankesnis Persio Vetmoro variantas, žmogus, kuris yra per daug jautrus, kad galėtų užmušti gyvulį ir išsikepti sau mėsos, tačiau kuriam, nepaisant visko, be galo patiko kepamos mėsos kvapas.