Stephen King - Žalioji mylia

Brutalusis apėjo kėdę, kad jį galėtų pamatyti Tu.

– Arlenai Biterbakai, jūs esate nuteistas mirti elektros kėdėje, šį nuosprendį priėmė prisiekusieji, o paskyrė garbingas šios valstijos teisėjas. Dievas tesergi šios valstijos gyventojus. Ar norite ką nors pasakyti, prieš įvykdant nuosprendį?

– Taip, – atsakė Tu švytinčiomis akimis. Jo lūpose švietė bedantė laiminga šypsena. – Vakarienei noriu kepto viščiuko su padažu, noriu prišikti tau į kepurę, ir Mėja Vest turi atsisėsti man ant galvos, nes aš esu aistros apimtas motinos dulkintojas.

Brutalusis stengėsi išlaikyti griežtą veido išraišką, tačiau tai buvo neįmanoma. Jis atlošė galvą ir ėmė juoktis. Dynas tarsi pašautas susmuko ant platformos krašto, nuleido galvą tarp kelių ir ėmė staugti lyg kojotas, vieną ranką prispaudęs prie antakio, tarytum norėtų sulaikyti smegenis ten, kur buvo jų vieta. Heris daužė galvą į sieną, kvatodamas su atsikosėjimais, lyg jam gerklėje būtų įstrigęs maisto gabalas. Juokėsi net Džekas Van Hėjus, kuris nepasižymėjo humoro jausmu. Mane taip pat ėmė juokas, tačiau kažkokiu būdu susivaldžiau. Rytoj naktį viskas įvyks tikroviškai, ir toje vietoje, kur dabar sėdi Tu—Tu, mirs žmogus.

– Užtilk, Brutalusis, – paliepiau. – Ir jūs taip pat, Dynai, Heri. O, dar viena panaši pastaba iš tavo burnos, Tu—Tu, bus paskutinė. Paliepsiu, kad Van Hėjus iš tiesų nustatytų limbą ant antros padalos.

Tu man išsiviepė, tarsi norėdamas pasakyti: „Puikiai, bose Edžkoumai, iš tiesų puikiai“ . Tačiau jo veidas iš nuostabos ištįso, kai aš neatsakiau tuo pačiu.

– Kas jums nutiko? – paklausė jis.

– Tai nejuokinga, – atsakiau. – Štai kas nutiko. O jei nesi pakankamai gudrus, kad tą suprastum, geriau užčiaupk savo srėbalynę.

Tačiau tai, ką pasakė Tu, buvo juokinga, ir manau, jog dėl to aš ir įsiutau.

Apsidairęs pamačiau, jog Brutalusis spokso į mane, o jo lūpose vis dar tebežaidžia lengvas šypsnys.

– Šūdas, – pasakiau. – Darausi per senas šiam darbui.

– Ne, – paprieštaravo Brutalusis. – Esi puikios formos, Polai.

Tačiau nei aš, nei jis nebuvome puikios formos, jei kalbėtume apie mūsų darbą, ir abu tai žinojome. O svarbiausia, juoko priepuolis praėjo. Tai buvo geras ženklas, nes mažiausiai norėjau, kad rytoj kas nors prisimintų šmaikštų Tu—Tu atsakymą ir vėl imtų kvatotis. Pasakysite, neįmanoma, kad sargybinis juoktųsi iki apsišikimo, vesdamas pasmerktąjį pro liudininkus į elektros kėdę, tačiau kai žmonės veikia apimti streso, bet kas gali nutikti. O jei kas nors panašaus nutiktų, žmonės dvidešimt metų apie tai kalbėtų.

– Ar dabar tylėsi, Tu? – paklausiau.

– Taip, – atsakė šis nekalčiausiu kūdikio veidu.

Linktelėjau Brutaliajam, kad tęstų repeticiją. Jis nukabino kaukę nuo varinio kablio kėdės atkaltėje ir užmovė ją ant Tu—Tu galvos, standžiai užtraukdamas ant smakro. Kaukės viršuje prasivėrė didžiausio skersmens skylė. Tada Brutalusis pasilenkė, ištraukė iš kibiro šlapią kempinę, paspaudė ją pirštu, po to nulaižė piršto galiuką. Tai padaręs, Brutalusis įmetė kempinę atgal į kibirą. Rytoj jis taip nedarys. Rytoj jis įdės kempinę į šalmą, kabantį ant kėdės atkaltės. Tačiau ne šiandien; nėra reikalo šlapinti senojo Tu galvą.

Šalmas buvo plieninis, su raišteliais, kabančiais iš abiejų šonų, ir šiek tiek priminė kareivišką šalmą. Brutalusis uždėjo jį ant senojo Tu—Tu galvos, uždengdamas skylę juodame galvos apdangale.

– Uždeda šalmą, uždeda šalmą, uždeda šalmą, – kartojo Tu, ir dabar jo balsas buvo kimus ir prislopintas.

Raišteliai Tu beveik neleido judinti žandikaulio, ir aš įtariau, jog Brutalusis buvo juos suveržęs kiek stipriau nei reikėjo repeticijos tikslams. Po to Brutalusis atsitraukė, nužvelgė tuščias kėdes ir tarė:

– Arlenai Biterbakai, dabar pagal valstijos įstatymus jūsų kūnu bus leidžiama elektros srovė tol, kol numirsite. Te Dievas pasigaili jūsų sielos.

Brutalusis atsisuko į vieliniu tinklu uždengtą stačiakampį.

– Pasuk ant dviejų.

Senasis Tu, tikriausiai mėgindamas susigrąžinti ankstesnį komiko talentą, ėmė raivytis ir tampytis kėdėje, ko tikrieji Senosios Žiežirbos klientai niekada nedarydavo.

– Dabar aš kepu, – šaukė jis. – Kepu, kepu! Vieeešpatie! Aš esu iškeptas kalakutas.

Mačiau, jog Heris su Dynu visai nežiūri šio spektaklio. Jie nusisuko nuo Žiežirbos ir žvelgė per tuščią sandėlį į mano kabineto duris.

– Tebusiu aš prakeiktas, – susikeikė Heris. – Vienas iš liudininkų atvyko diena anksčiau.

Tarpduryje, uodega tvarkingai apsukęs savo letenėles, stebėdamas savo blizgančiomis it karoliukai akimis, tupėjo peliukas.

5

Egzekucija gerai pavyko – jei apskritai galima tokį dalyką pavadinti „geru“ (dėl šito aš labai abejoju), tai Arleno Biterbako, Vašitos čerokių seniūno, egzekucija buvo gera. Jo kasos susitaršė – Vado rankos per daug drebėjo, kad galėtų gerai jas supinti – ir vyriausiajai dukrai, moteriškei trisdešimties su viršum, buvo leista supinti jas tvarkingai ir lygiai. Ji norėjo į kasų galiukus įpinti plunksnų, sakalo, jo paukščio, plunksnų, tačiau aš negalėjau šito leisti. Jos galėjo užsidegti. Žinoma, šito jai nepasakiau, tiesiog paaiškinau, kad neleidžia taisyklės. Ji neprotestavo, tik nuleido galvą ir prisidėjo prie smilkinių rankas, tuo parodydama, jog yra nusivylusi ir nepatenkinta. Toji moteris elgėsi labai išdidžiai ir savo elgesiu beveik užtikrino, kad ir tėvas šitaip elgsis.

Kai atėjo metas, Vadas žengė iš savo kameros neprotestuodamas ir nesigraibydamas. Kartais mums tenka atlupti nuo grotų pasmerktųjų pirštus, – per savo tarnybą man teko sulaužyti vieną kitą pirštą, ir aš niekada nepamiršiu to duslaus trakštelėjimo, – tačiau, ačiū Dievui, Vadas buvo ne iš tokių. Jis tvirtai nužingsniavo Žaliąja mylia iki mano kabineto ir ten parpuolė ant kelių pasimelsti kartu su Broliu Šasteriu, kuris atvažiavo iš Dangiškosios Šviesos baptistų bažnyčios. Šasteris perskaitė Vadui kelias psalmes, ir Vadas pradėjo verkti, kai Šasteris priartėjo iki psalmės, kurioje kalbama apie gulintį prie ramaus tvenkinio. Tačiau tai nebuvo isterija ar kas nors panašaus. Aš manau, Vadas galvojo apie vandenį, tokį tyrą ir šaltą, kad jį gerdamas jausdavai, tarsi burną badytų peiliais.

Tiesą pasakius, man patinka, kai jie truputį paverkia. Aš susirūpinu tik tada, kai pasmerktieji nepravirksta.

Daugelis vyrų be pagalbos nepajėgia vėl atsistoti, tačiau Vadas ir čia pasirodė puikiai. Iš pradžių jis truputėlį, lyg girtas, susvirduliavo, ir Dynas ištiesė jam ranką, tačiau Biterbakas netrukus atgavo pusiausvyrą, tad mes išėjome.

Beveik visos kėdės buvo užimtos. Jose sėdintys žmonės tarpusavyje patyliukais murmėjo, kaip būna laukiant prasidedančių vestuvių ar laidotuvių. Ir tada Biterbakas vienintelį kartą susvyravo. Nežinau, ar kuris nors konkretus asmuo jį suneramino, ar visi kartu, tačiau išgirdau jo gerklėje kylančią tylią dejonę, ir staiga ranka, kurią aš laikiau, nusviro. Akies krašteliu pamačiau, kaip prisiartina Heris Tervilidžeris, idant neleistų Vadui pasitraukti, jei Biterbakas staiga nuspręstų blogai elgtis.

Tvirčiau sugriebiau jį už alkūnės ir pirštu pabaksnojau jam į ranką.

– Tvirčiau, Vade, – ištariau jam, nekrutindamas lūpų. – Vienintelis dalykas, apie kurį prisimins dauguma čia susirinkusių, – kaip tu išeisi. Tad parodyk jiems ką nors gero – parodyk jiems, kaip elgiasi Vašitos genties atstovai.