Stephen King - Žalioji mylia

Aš nekenčiu jo už tai, kad vadina mane Poliu, tačiau Bredas vis tiek taip mane vadina; aš jau nustojau jo prašyti, kad liautųsi. Yra ir daugiau pasakymų, – ne visai patarlių, – kurie gali būti pritaikyti Bredui Doulanui: vienas iš jų būtų : „Galima nuvesti arklį prie vandens, bet neįmanoma priversti jį gerti“, kitas – „Gali jį išpuošti, tačiau negali nusivesti į svečius“. Savo bukagalviškumu jis taip pat primena Persį.

Kai užsiminė apie Alzhaimerio ligą, Bredas šluostė soliariumo grindis, o aš ten tuo metu peržiūrinėjau savo parašytus puslapius. Jų jau susikaupė gana daug, ir manau, jog bus dar daugiau, kol užbaigi siu.

– Ar žinai, kas yra ta Alzhaimerio liga?

– Ne, – atsakiau, – tačiau esu tikras, kad man paaiškinsi, Bredai.

– Tai senų žmonių AIDS, – atsakė jis ir prapliupo kvatotis, cha cha cha cha, lygiai taip pat, kaip ir papasakojęs kurį nors savo idiotišką anekdotą.

Tačiau aš nesijuokiau, nes Bredo pasakymas palietė kažkokį nervą. Ne dėl to, kad sirgčiau Alzhaimerio liga; nors čia, gražioje „Džordžijos pušų“ prieglaudoje, gali sutikti ne vieną tokį ligonį, mane patį kamuoja tik įprastinės senų žmonių nusilpusios atminties bėdos. Šios bėdos daugiau yra susijusios su tuo, kada tai įvyko nei kas įvyko. Vartydamas tai, ką iki šiol parašiau, pagalvojau, jog prisimenu viską, kas įvyko 1932—aisiais; kartais tik įvykių seka susipainioja mano galvoje. Tačiau aš esu atsargus ir manau, kad netgi tai galiu surikiuoti. Daugiau ar mažiau.

Džonas Kofis atvyko į E korpusą ir į Žaliąją mylią tų metų spalio mėnesį, nuteistas už devynerių metų Deterikų dvynukių žmogžudystę. Tai mano pagrindinis orientyras, ir jei aš jo neišleisiu iš savo akiračio, viskas puikiai pavyks. Viljamas – „Laukinis Vilis“ – Vartonas atvyko po Kofio; Delakrua atvyko anksčiau. Taip pat ir pelė, ta, kurią Brutas Hauvelas – draugų vadinamas Brutaliuoju – pavadino Viliu iš garlaivio, o Delakrua perkrikštijo Misteriu Džinglu.

Kaip juos bevadintumėte, peliukas atvyko pirmas, net anksčiau už Delą – kai jis pasirodė, dar tebebuvo vasara, ir tuo metu Žaliojoje mylioje mes turėjome du kalinius: Vadą – Arleną Biterbaką – ir Prezidentą – Artūrą Flandersą.

Tai peliukas. Tas prakeiktas peliukas. Delakrua jį mylėjo, tačiau Persis Vetmoras, be jokios abejonės, ne.

Persis ėmė jo nekęsti iš pat pradžių.

2

Peliukas sugrįžo trys dienos po to, kai Persis Vetmoras pirmąjį kartą vaikėsi jį po Žaliąją mylią. Dynas Stentonas ir Bilas Dodžas aptarinėjo politiką... o tai anais laikais reiškė, kad jie kalbėjo apie Ruzveltą ir Huverį – Herbertą, ne Edgarą. Jie valgė kietus biskvitus „Ritz“ iš dėžutės, kurią Dynas maždaug prieš valandą buvo nupirkęs iš senojo Tu—Tu.

Persis stovėjo kabineto tarpduryje ir klausydamasis jų pokalbio treniravosi smogti staigius smūgius su savo lazda, kuri jam be galo patiko. Jis išsitraukdavo lazdą iš to absurdiško rankų darbo dėklo, kurį iš kažkur gavo, po to pasukdavo (ar bent bandydavo; dažniausiai Persis būtų pametęs lazdą, jei ne kilpa, kurią jis buvo užsimovęs ant riešo) ir vėl įsikišdavo į dėklą. Tą naktį aš nebudėjau, tačiau kitą vakarą Dynas man viską papasakojo.

Peliukas atėjo Žaliąja mylia taip pat kaip ir pirmą kartą, pabėgėdamas, po to sustodamas, lyg būtų tikrinęs tuščias kameras. Apsidairęs jis vėl pabėgėdavo, nenusivylęs, jog nieko nerado, tarsi iš anksto būtų žinojęs, kad paieškos bus ilgos, ir būtų tam nusiteikęs.

Tą kartą Prezidentas nemiegojo – jis stovėjo prie savo kameros durų. Tas vyrukas buvo puošeiva ir sugebėjo tvarkingai atrodyti, netgi dėvėdamas žydrą kalėjimo uniformą. Tiesiog iš jo išvaizdos mes supratome, kad Prezidentui neskirta atsidurti Senojoje Žiežirboje, ir buvome teisūs – praslinkus mažiau nei dviem savaitėm po to, kai Persis antrą kartą vaikėsi tą peliuką, Prezidento nuosprendis buvo pakeistas į kalėjimą ligi gyvos galvos, ir jis prisijungė prie eilinių kalėjimo gyventojų.

– Klausykit! Čia yra pelė! Kokią landynę jūs čia įsteigėte, vyručiai?

Prezidentas lyg ir juokavo, tačiau Dynas pasakojo, kad jo balse taip pat girdėjosi ir pasipiktinimo gaidelės, tartum prievartavimo ir nužudymo būtų nepakakę nuslopinti jo pedantišką tvarkingumą. Jis vadovavo regioninei grupei, pasivadinusiai Vidurio Pietų nekilnojamojo turto agentų asociacija, ir manė esąs pakankamai gudrus, kad išsisuktų išstūmęs savo pusiau persenusį tėvą pro trečio aukšto langą ir gautų dvigubą jo gyvybės draudimo išmoką. Dėl to jis klydo, bet galbūt ne per daugiausiai.

– Užtilk, tu, užriestanosi stuobry, – paliepė Persis, tačiau šie žodžiai išsprūdo jam beveik savaime.

Jis jau buvo įsikišęs savo lazdą į dėklą ir išsiėmęs vieną iš žurnalų, tačiau dabar numetė žurnalą ant budinčiojo sargybinio rašomojo stalo ir vėl išsitraukė iš dėklo lazdą. Persis ėmė atsainiai ja tapšnoti per savo kairės rankos krumplius.

– Kalės vaikas, – ištarė Bilas Dodžas. – Aš čia niekada anksčiau nesu matęs pelės.

– O, tas peliukas yra savotiškai žavus, – įsiterpė Dynas, – ir visai nebaikštus.

– Iš kur tu žinai?

– Jis čia buvo praėjusią naktį. Persis taip pat jį matė. Brutalusis vadina jį Viliu iš garlaivio.

Persis lyg ir nusišaipė iš šių žodžių, tačiau tuomkart nieko nepasakė. Tik dabar jis dažniau stukseno vėzdu į savo ranką.

– Žiūrėkit, – pasakė Dynas. – Anksčiau jis buvo priėjęs prie pat rašomojo stalo. Noriu pasižiūrėti, ar jis tai vėl padarys.

Ir peliukas tai padarė, iš tolo aplenkdamas Prezidentą, tarsi jam būtų nepatikęs mūsų gyventojo tėvažudiškas kvapas. Peliukas patikrino dvi tuščias kameras, netgi užlipo pauostyti vieną pliką, be čiužinio gultą, po to sugrįžo į Žaliąją mylią. O Persis ten stovėjo visą laiką, be paliovos tapšnodamas savo lazda ir nepratardamas nė žodžio. Jis norėjo, kad peliukas pasigailėtų sugrįžęs. Persis ketino jį pamokyti.

– Gerai, vyručiai, kad jums nereikia šito sutvėrimo pasodinti į Žiežirbą, – pasakė Bilas, nejučia susidomėjęs. – Velniškai pasikamuotumėte, kol uždėtumėte apkabas ir šalmą.

Persis vis dar nepratarė nė žodžio, tačiau iš lėto įsikišo tarp pirštų savo lazdą, kaip paprastai yra laikomas brangus cigaras.

Peliukas sustojo toje pat vietoje, kur ir anksčiau – ne toliau kaip per tris pėdas nuo budinčiojo stalo, žvelgdamas į Dyną, kaip kalinys žiūri į teisėją. Jis trumpam dirstelėjo į Bilą, tačiau po to vėl nukreipė savo dėmesį į Dyną. Atrodė, peliukas net nepastebėjo Persio.

– Turiu pripažinti, kad jis – drąsus niekšelis, – pasakė Bilas. Po to kiek garsiau šūktelėjo: – Ei! Ei! Vili iš garlaivio!

Peliukas lengvai sudrebėjo ir pakrutino ausis, tačiau nepabėgo ir netgi neparodė jokio ženklo, kad ketina tai padaryti.

– O dabar žiūrėkite, – pasakė Dynas, prisiminęs, kaip Brutalusis pamaitino peliuką sumuštiniu su konservuota jautiena. – Nežinau, ar jis ir dabar taip pasielgs, bet...

Jis atlaužė gabalėlį „Ritz“ biskvito ir numetė priešais pelę. Peliukas tik kokią sekundę pažiūrėjo savo aštriomis juodomis akutėmis į oranžinį sausainio gabalėlį ir pauostė jį, virpindamas savo plonyčius tarsi siūlas ūsiukus. Po to jis letenėlėmis suėmė sausainio gabalėlį, atsitūpė ir ėmė ėsti.

– Tegul mane nulupa ir išverda! – sušuko Bilas. – Jis valgo taip tvarkingai, kaip kunigas šeštadienio vakarą savo parapijos namuose!