Stephen King - Žalioji mylia

Mėtų kvapą.

„Neleisk, kad kas nors nutiktų Misteriui Džinglui“, – išgirdau netvirtą Delakrua balsą. Išgirdau šiuos žodžius ir pajutau Misterio Džinglo šilumą, kai prancūzas jį man padavė. Tai buvo tik peliukas, be abejonės, gudresnis už kitus, tačiau vis tiek tik peliukas. „ Neleisk tam blogam žmogui skriausti mano peliuko – paprašė Delakrua, ir aš jam pažadėjau, kaip visiems jiems žadėdavau pabaigoje, pasivaikščiojimui Žaliąja mylia tapus nebe mitu ar hipoteze, o tuo, ką jiems iš tikrųjų teks padaryti. Ar išsiusi šį laišką broliui, kurio nemačiau dvidešimt metų? Pažadėdavau. Sukalbėsi penkiolika „Sveika, Marija“ už mano sielą? Pažadėdavau. Leisi man mirti, pavadintu krikšto vardu, ir pasirūpinsi, kad jis būtų iškaltas mano antkapyje? Pažadėdavau. Tai buvo vienintelis būdas priversti juos eiti ir gražiai elgtis, vienintelis būdas pamatyti juos sėdinčius kėdėje Žaliosios mylios gale ir nepraradusius proto. Žinoma, negalėjau ištęsėti visų pažadų, tačiau duotą Delakrua tęsėjau. O dėl paties prancūzo, tai jam teko patirti tikrą pragarą. Blogasis žmogus kankino Delakrua, žiauriai kankino. Gerai, aš žinau, ką šis prancūzas padarė, tačiau niekas nenusipelnė to, kas nutiko Eduardui Delakrua, kai jis pateko į Senosios Žiežirbos laukinį glėbį.

Mėtų kvapas.

Ir dar kažkas. Kažkas tos skylės gilumoje.

Dešine ranka iš kišenės ant krūtinės išsitraukiau plunksnakotį, kairiąja vis dar tebesilaikydamas už gegnės, ir daugiau nebesijaudinau, kad Brutalusis netyčia kutena mano jautriuosius kelius. Viena ranka atsukau plunksnakočio galiuką, tada skylėn įkišau smaigalį, norėdamas iškrapštyti lauk kažką ten įlindusį. Tai buvo mažytė, nudažyta ryškiai geltona spalva medžio skiedrelė, ir aš vėl išgirdau Delakrua balsą, šį kartą taip aiškiai, lyg jo dvasia būtų tykojusi šiame kambaryje, kur Viljamas Vartonas praleido tiek daug laiko.

„Ei, jūs, vyručiai – tarė balsas šį kartą – besijuokiantis, nustebęs balsas žmogaus, kuris bent jau trumpam pamiršo, kur esąs ir kas jo laukia. – Ateikite pasižiūrėti, ką moka Misteris Džinglas“.

– Kristau, – sušnibždėjau. Pasijutau, lyg kažkas būtų išleidęs iš manęs orą.

– Radai dar vieną, ar ne? – paklausė Brutalusis. – Aš taip pat radau tris ar keturias.

Nulipau žemyn ir nukreipiau žibintuvėlio šviesą į jo didžiulį ištiestą delną. Jame buvo kelios skiedrelės, panašios į baidykles elfams. Dvi iš jų gulėjo geltonos kaip ir mano surastoji. Viena žalia, ir viena raudona. Jos nebuvo nudažytos aliejiniais dažais, o nuspalvintos Delakrua kreidelėmis.

– O Dieve, – ištariau tyliu, drebančiu balsu. – O velnias. Tai tos špūlės dalelės, ar ne? Tačiau kodėl? Kodėl čia?

– Kai buvau vaikas, nebuvau toks didelis kaip dabar, – pasakė Brutalusis. – Labiausiai paaugau tarp penkiolikos ir septyniolikos metų. Iki tol buvau smulkutis. Ir kai pirmą kartą nuėjau į mokyklą, jaučiausi mažytis... ką gi, spėju, pasakytum, kad jaučiausi mažytis it pelė. Aš buvau mirtinai išsigandęs. Ir žinai, ką aš padariau?

Papurčiau galvą. Lauke vėl pakilo vėjas. Ten, kur gegnės sudarė kampą, voratinkliai virpėjo lyg suplyšę nėriniai. Dar niekada nebuvau atsidūręs tokioje vietoje, kurioje taip aiškiai jautei vaiduoklius, kaip tame kambaryje, kai mes žiūrėjome į suskaldytus likučius špūlės, sukėlusios tiek daug vargo, kad mano protas pradėjo suvokti tai, ką širdis pajuto nuo pat tos akimirkos, kai Džonas Kofis perėjo Žaliąja mylia: nesvarbu, jog siaučia Depresija, aš daugiau nebegaliu dirbti šio darbo. Daugiau nebegaliu žiūrėti, kaip pro mano kabinetą žmonės eina į mirtį. Netgi dar vieno žmogaus man gali būti per daug.

– Paprašiau, kad mama duotų vieną iš savo nosinių, – tęsė Brutas. – Tad kai pasijusdavau mažas ir norėdavau pravirkti, ją išsitraukdavau, užuosdavau mamos kvepalus ir pasijusdavau geriau.

– Tu manai – ką? – jog pelė atgraužė gabalėlį tos nuspalvintos špūlės, kad ji primintų Delakrua? Kad pelė...

Brutas pažvelgė į mane. Akimirką man pasirodė, jog jo akyse pamačiau ašaras, tačiau tikriausiai klydau.

– Aš nieko nesakau, Polai. Tačiau radau jas ten ir užuodžiau mėtų kvapą, taip pat kaip ir tu – tu tai žinai. Ir daugiau nebegaliu šito daryti. Daugiau šito nebedarysiu. Jei pamatysiu dar vieną žmogų toje kėdėje, nebeištversiu. Pirmadienį ruošiuosi paduoti prašymą, kad pervestų į berniukų pataisos koloniją. Jei mane perves iki kitos egzekucijos, puiku. Jei ne, išeisiu iš darbo ir grįšiu prie žemdirbystės.

– Ką tu esi auginęs, išskyrus akmenis?

– Tai nesvarbu.

– Žinau, jog nesvarbu, – pritariau. – Manau, paduosiu prašymą kartu su tavimi.

Jis atidžiai nužvelgė mane, tarsi norėdamas įsitikinti, ar nesišaipau, po to linktelėjo galva, tarsi viskas būtų nuspręsta. Vėl pakilo vėjo gūsis, šį kartą toks stiprus, kad gegnės sugirgždėjo ir susiūbavo, ir mes abu nejaukiai apsidairėme. Manau, akimirką mes išgirdome, kaip klykia ir juokiasi Viljamas Vartonas, – ne Vaikinukas Bilas, nuo pat pirmos dienos korpuse mums jis buvo Laukinis Vilis, – aiškindamas mums, jog būsime pašėlusiai laimingi, kai juo atsikratysime, sakydamas, jog niekada jo nepamiršime. Ir jis buvo teisus.

O dėl to, ką mudu su Brutaliuoju tą vakarą sutarėme tramdomajame kambaryje, viskas taip ir įvyko. Tarsi būtume iškilmingai prisiekę prieš tuos mažyčius nuspalvinto medžio šipuliukus. Nė vienas iš mūsų daugiau nebedalyvavo egzekucijose. Džono Kofio egzekucija mums buvo paskutinė.

ANTRA DALIS

PELĖ MYLIOJE

1

Senelių namai, kuriuose aš braukiu paskutinius brūkšnius ant „t“ ir dedu paskutinius taškus ant „i“, vadinasi „Džordžijos pušys“. Jie yra maždaug už šešiasdešimties mylių nuo Atlantos ir maždaug už dviejų šimtų šviesmečių nuo normalaus gyvenimo – tarkime, tokio, kurį gyvena žmonės, jaunesni nei aštuoniasdešimties metų. Tie, kurie skaitote šias eilutes, būkite atsargūs ir pasistenkite, kad ateityje jūsų nelauktų panaši įstaiga. Tai nėra žiauri įstaiga, bent jau didžiąja savo dalimi; čia yra kabelinė televizija, maistas geras (nors žmogus tokiame amžiuje gali pasiutiškai mažai ką sukramtyti), tačiau tam tikra prasme čia yra tokie patys mirtini spąstai, kokie buvo Kould Mauntino E korpusas.

Čia netgi yra žmogėnas, kuris man šiek tiek primena Persį Vetmorą, gavusį darbą Žaliojoje mylioje dėl to, kad buvo susigiminiavęs su valstijos gubernatoriumi. Abejoju, ar šis žmogėnas yra susigiminiavęs su kokiu nors įtakingu žmogumi, tačiau jis elgiasi, lyg taip būtų. Jo vardas Bredas Doulanas. Jis be paliovos šukuoja savo plaukus, kaip tai darydavo Persis, ir visada savo užpakalinėje kišenėje turi įsigrūdęs kokį nors skaitalą. Persis tampydavosi žurnalus „Argosy“ ar „Vyro nuotykiai“, Bredas nešiojasi mažas knygeles minkštais viršeliais, kurių pavadinimai yra „Riebūs anekdotai“ arba „Nesveiki anekdotai“. Jis nuolatos klausinėja žmonių, kodėl prancūzas perėjo kelią, arba kiek reikia lenkų įsukti vienai elektros lemputei, arba kiek karsto nešikų būna per laidotuves Harleme. Kaip ir Persis, Bredas yra mulkis, kuris galvoja, jog juokinga yra tik tai, kas šiurkštu.

Vieną dieną Bredas pasakė kažką gudraus, tačiau aš šito nelaikau dideliu jo nuopelnu; juk sakoma, kad net sustojęs laikrodis du kartus per parą rodo tikslų laiką.

– Tu esi labai laimingas, jog nesergi Alzhaimerio liga, Poli, – pasakė jis tada.