Stephen King: Žalioji mylia

– Kas ten yra, Džonai Kofį? Gal tai pistoletas?

– Ne, sere, – atsakė Kofis dusliu balsu, nė akimirkai nenuleisdamas nuo Makgio akių, kurios buvo keistos srūvančiomis ašaromis ir iškreiptos skausmo, tolimos ir klaikiai ramios, žvelgiančios kažkur virš realybės, kur nužudytos mergaitės nieko nereiškė. – Ten tik mano kuklūs priešpiečiai.

– Ak štai kaip, priešpiečiai, – atitarė Makgis. Kofis vėl linktelėjo „taip, sere“. Jo akys vis dar ašarojo, o iš nosies kabojo skaidrūs snargliukai. – Ir kurgi tokie tipai kaip tu, Džonai Kofį, gauna priešpiečius?

Makgis prisivertė išlaikyti ramybę, nors jau tuo metu užuodė pradėjusius gesti mergaičių kūnus ir pamatė muses, tupinėjančias ant sudrėkusių vietų. Vėliau Makgis papasakojo, jog klaikiausiai atrodė mergaičių plaukai... ir apie tai nerašė nė vienas laikraštis – manyta, jog per daug šiurpu apie tokius dalykus skaityti šeimoje. Ne, apie tai aš sužinojau iš įvykius aprašiusio reporterio, pono Hamersmito. Vėliau aš jį susiradau, nes Džonas Kofis man tapo savotiška manija. Šiam Hamersmitui Makgis papasakojo, kad šviesūs plaukai buvo virtę kaštoniniais. Iš plaukų kraujas buvo nutekėjęs skruostais, ir plaukai atrodė nevykusiai nudažyti; nereikėjo būti gydytoju, kad suprastum: trapias mergaičių kaukoles sukiužino tos galingos rankos, daužydamos galvas vieną į kitą. Tikriausiai mergaitės verkė. Tikriausiai kankintojas norėjo, kad jos liautųsi. Jei mergaitėms pasisekė, tai galbūt įvyko prieš jas išprievartaujant.

Matant tokį vaizdą, buvo sunku galvoti net tokiam pasiryžusiam atlikti savo pareigą žmogui kaip šerifo pavaduotojas Makgis. Dėl netikusio mąstymo gali įvykti daugiau klaidų, gal net daugiau pralieta kraujo. Makgis giliai įkvėpė ir nusiramino. Bent jau pabandė.

– Ką gi, sere, tiksliai neprisimenu. Tepavirstu aš į šunį, jei prisiminčiau, – atsakė Kofis, springdamas ašaromis. – Tačiau tai iš tiesų kuklūs priešpiečiai – sumuštiniai ir, manau, saldus marinuotas agurkas.

– Jei neprieštarauji, aš pats pasižiūrėsiu, – tarė Makgis. – Ir dabar nejudėk, Džonai Kofį. Nedaryk to, berniuk, nes į tave nukreipta pakankamai ginklų, kad išneštų į orą visą tavo kūną aukščiau juosmens, jei tik pakrutinsi nors pirštą.

Kofis žiūrėjo anapus upės ir nepajudėjo, kol Makgis atsargiai įkišo ranką į nertinio kišenę ir ištraukė kažkokį paketėlį, suvyniotą į laikraštį ir perrištą mėsininko virvele. Makgis nutraukė virvelę ir išvyniojo laikraštį, nors visiškai neabejojo rasti tai, ką sakė Kofis – kuklius priešpiečius. Ryšulyje buvo sumuštinis su šonine ir pomidoru drebučiuose. Ten taip pat buvo ir marinuotas agurkas, atskirai suvyniotas į laikraščio humoro, kurio Džonas Kofis niekada nepajėgtų suprasti, skyriaus skiautelę. Tačiau nebuvo dešrelių. Kuklių Džono Kofio priešpiečių dešrelės atiteko Bauzeriui.

Makgis per petį padavė priešpiečius vienam iš vyrų, nenuleisdamas nuo Kofio akių. Šerifo pavaduotojas tupėjo per daug arti, kad nors sekundę būtų galėjęs prarasti dėmesį. Vėl suvynioti ir tvarkingai perrišti priešpiečiai galiausiai atsidūrė pas Bobo Maršantą, o šis įsidėjo juos savo kuprinėn, kurioje laikė skanėstus šunims (nenustebčiau, jei ten taip pat būtum radęs ir masalo žuvims). Per teismą sumuštinis nebuvo pateiktas kartu su kitais daiktiniais įrodymais, – šioje pasaulio dalyje teisingumas yra greitas, tačiau šoninės ir pomidorų sumuštinis genda greičiau, – tačiau jo nuotraukos buvo parodytos.

– Kas čia nutiko, Džonai Kofį? – paklausė Makgis tyliu, susirūpinusiu balsu. — Ar nenori man papasakoti?

Ir Kofis pasakė Makgiui bei kitiems vyrams beveik lygiai tą patį, ką ir man; tai buvo ir kaltinamojo paskutinieji žodžiai, pasakyti per Kofio teismą.

– Nieko negalėjau padaryti, – tarė Džonas Kofis, savo rankose laikydamas nužudytas, išprievartautas nuogas mergaites. Jo skruostais vėl ėmė tekėti ašaros. – Bandžiau tai sustabdyti, bet jau buvo per vėlu.

– Vaikine, esi suimamas už žmogžudystę, – tarė Makgis ir po to spjovė Džonui Kofiui į veidą.

Prisiekusieji buvo išėję pasitarti keturiasdešimt penkias minutes. Maždaug tiek laiko reikia suvalgyti atsineštus priešpiečius. Stebiuosi, kaip jiems nebuvo pradingęs apetitas.

5

Manau, suprantate, kad viso šito aš nesužinojau per vieną karštą spalio popietę, sėdėdamas kalėjimo bibliotekoje, kuri netrukus bus panaikinta, ir vartydamas senų laikraščių, sudėtų į porą „Pomonos“ apelsinų dėžių, komplektą, tačiau sužinojau pakankamai, kad tą naktį neužmigčiau. Kai antrą valandą nakties pabudo mano žmona ir surado mane sėdintį virtuvėje ir geriantį pasukas bei rūkantį namų darbo „Baglerio“ cigarą, ji paklausė, kas atsitiko, ir aš jai pamelavau. Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų per mūsų ilgą vedybinį gyvenimą. Pasakiau jai, neva eilinį kartą susibariau su Persiu Vetmoru. Žinoma, aš buvau su juo susikivirčijęs, tačiau tai nebuvo tikroji priežastis, dėl kurios žmona užtiko mane sėdintį taip vėlai. Dažniausiai man pavykdavo išmesti iš galvos mintis apie Persį, vos tik uždarydavau savo kabineto duris.

– Ką gi, pamiršk tą supuvusį obuolį ir grįžk į lovą, – patarė žmona. – Pasiūlysiu tau kai ką, kas padės užmigti, ir galėsi tuo mėgautis kiek tinkamas.

– Skamba patraukliai, tačiau manau, jog mums neverta to daryti, – atsakiau. – Kažkas nutiko mano santechniniams įrenginiams, ir nenorėčiau tos bėdos perduoti tau.

Žmona kilstelėjo antakį.

– Santechniniams įrenginiams, štai kaip, – tarė ji. – Manau, išsirinkai netinkamą mergaitę prie gatvės kampo, kai paskutinį kartą buvai Baton Ruže.

Aš niekada nebuvau Baton Ruže ir niekada nebuvau palietęs mergaičių, laukiančių ties gatvės kampu. Tą mes abu puikiai žinojome.

– Tai tiesiog įsisenėjęs šlapimtakių uždegimas, – paaiškinau. – Mano mama sakydavo, jog berniukai jį pasigauna šlapindamiesi prieš šiaurinį vėją.

– Tavo mama taip pat stengdavosi tūnoti namie ištisas dienas, kai jai užeidavo moteriškos ligos, – priminė žmona. – Daktaras Sadleris...

– Atleiskite, – nutraukiau ją, pakeldamas ranką. – Jis norės, kad aš gerčiau sulfamidus, o jei taip padaryčiau, iki pat savaitės pabaigos vemčiau visuose savo kabineto kampuose. Viskas pasibaigs savaime, tačiau manyčiau, kad tuokart mums verta susilaikyti nuo žaidimų.

Ji pabučiavo man į kaktą virš kairio antakio. Nuo to man visada sukildavo geismas... ir Džanisė tą puikiai žinojo.

– Vargšas kūdikis. Lyg tau nebūtų gana vien Persio Vetmoro. Ateik greitai į lovą.

Aš atėjau, tačiau prieš tai patraukiau į galinę priemenę nusilengvinti (ir prieš tai padarydamas, šlapiu nykščiu pasitikrinau, iš kur pučia vėjas – tai, ką mums vaikystėje pasako tėvai, retai užmirštama, nesvarbu, koks tai būtų kvailas dalykas). Šlapintis lauke yra vienas iš malonumų, kurių niekaip negali suprasti poetai, tačiau tą naktį malonumas buvo menkas; iš manęs sklindantis skystis tvilkė tarsi uždegto žibalo anglims pakurti čiurkšlė. Tačiau atrodė, kad tą popietę skausmas buvo didesnis, ir žinojau , kad jis tikrai buvo aštresnis prieš dvi ar tris dienas. Tad vyliausi, jog uždegimas galbūt pradėjo silpnėti. Dar niekada nebuvau turėjęs labiau nepagrįstų vilčių. Niekas man nebuvo pasakęs, jog kartais į vidų, kur yra drėgna ir šilta, įsiskverbusi bakterija gali pasiimti vieną ar dvi poilsio dienas, o po to dar labiau sustiprėti. Nustebčiau tai sužinojęs. Būčiau dar labiau nustebęs, jei tuo metu būčiau žinojęs, kad po penkiolikos dvidešimties metų atsiras tabletės, kurios jūsų organizme panašaus pobūdžio uždegimą nugalabys per rekordiškai trumpą laiką... ir nors tos tabletės gali sukelti neramumą skrandyje ar kiek palaisvinti vidurius, nuo jų niekada neteks vemti taip, kaip išgėrus daktaro Sadlerio išrašytus sulfamidus. Tačiau 1932—aisiais žmogus galėjai ne ką daugiau, tik laukti ir bandyti nekreipti dėmesio į jausmą, tarytum kas nors būtų papylęs tavo viduriuose žibalo anglims uždegti ir po to pridėjęs degtuką.