Stephen King: Žalioji mylia

Džonas Kofis buvo juodaodis kaip ir dauguma vyrų, trumpam atvykstančių į E korpusą, kad numirtų ant Senosios Žiežirbos kelių, o jo ūgis buvo šešios pėdos ir aštuoni coliai. Tačiau jis nebuvo toks lieknas ir lankstus kaip krepšininkai, kuriuos matai per televizorių – jo pečiai buvo platūs, krūtinė gili, visas kūnas raumeningas. Kofį apvilko didžiausia, kokią galėjo rasti sandėlyje, uniforma, tačiau vis tiek kelnių klešnės kabojo ties puse išsipūtusių ir randuotų blauzdų. Marškinių krūtinė buvo atvira, o rankovės vos dengė alkūnes. Savo didžiulėje rankoje jis laikė kepurę, kuri irgi netiko; užmaukšlinta ant jo plikos galvos, primenančios milžinišką raudonmedžio kamuolį, ji atrodytų tarsi skrybėlė, kuria padabina rylininko beždžionę, tik kepurė buvo ne raudona, o mėlyna. Atrodė, Džonas galėtų sutraukyti savo grandines taip pat lengvai, kaip nuplėšiami kalėdinės dovanos kaspinėliai, tačiau pažvelgęs į jo veidą suprasdavai, kad Džonas neketina nieko panašaus daryti. Šis veidas nebuvo bukas, – nors Persis taip manė ir netrukus ėmė vadinti Džoną itijotu, – tačiau užgesęs. Kofis vis dairėsi į šalis, tarsi bandydamas suvokti, kur atsidūrė. Galbūt net mėgindamas suprasti, kas jis yra. Pirmiausia man šovė į galvą mintis, kad jis atrodo kaip juodaodis Samsonas... tik Dalilė savo mažąja klastinga ranka pokštaudama buvo jį nuskutusi visiškai plikai.

– Eina miręs žmogus! – sutrimitavo Persis, staugdamas ant to žmogaus, primenančio grandinėmis surakintą lokį, tarsi iš tiesų būtų tikėjęs galįs pajudinti Kofį, jei šis nepanorėtų eiti pats. Heris nieko nepasakė, tačiau atrodė sutrikęs. – Miręs žmogus...

– Pakaks, – pasakiau.

Aš buvau būsimoje Kofio kameroje ir sėdėjau ant jo gulto. Suprantama, iš anksto žinojau, kad Kofis atvyksta, ir buvau ten, idant jį pasitikčiau ir pasirūpinčiau, tačiau man nė į galvą neatėjo, jog vyriškis bus toks didelis, kol jo nepamačiau. Persis nužvelgė mane tokiu žvilgsniu, kuris bylojo: visi žino tave esant subinės skyle (suprantama, išskyrus didžiulį manekeną, kuris težinojo kaip prievartauti ir žudyti mergaites), tačiau neištarė nė žodžio.

Visi trys sustojo prie pravirų kameros durų. Linktelėjau Heriui, kuris paklausė:

– Ar iš tiesų norite su juo čia pasilikti, bose?

Nedažnai teko girdėti Herio Tervilidžerio balsą skambant šitaip nervingai, – jis buvo greta manęs per maištus, vykusius prieš šešerius ar septynerius metus, ir nė kiek nesusvyravo netgi pasklidus gandams, esą kai kurie kaliniai turi ginklus, – tačiau tą kartą Herio balsas skambėjo nervingai.

– Ar man gali būti riesta su tavimi, milžine? – paklausiau sėdėdamas ant gulto ir stengdamasis nei balsu, nei išvaizda neišsiduoti, kaip apgailėtinai jaučiausi – tas šlapimtakių uždegimas, apie kurį minėjau anksčiau, nebuvo toks aštrus, kokiu virto vėliau, tačiau, galiu pasakyti, visai nesijaučiau esąs paplūdimyje.

Kofis iš lėto palingavo galvą – vieną kartą į kairę, vieną – į dešinę, po to sugrąžino į mirtinai fiksuotą padėtį centre. Jo žvilgsnis, vos suradęs mane, taip ir liko prikaustytas visam laikui, Heris vienoje rankoje laikė lentelę su prisegtomis Kofio formomis.

– Duok jam tą lentelę, – pasakiau Heriui. – Įduok jam į rankas.

Heris taip ir padarė. Pusgalvis milžinas tarsi lunatikas paėmė lentelę.

– Dabar atnešk ją man, milžine, – paliepiau, ir Kofis tai padarė, žvangindamas savo grandinėmis. Jis turėjo įtraukti galvą, kad galėtų įeiti į kamerą.

Nužvelgiau jį nuo galvos ligi kojų, norėdamas įsitikinti, kad šio milžino ūgis yra realybė, o ne optinė apgaulė. Tai buvo realybė: šešios pėdos ir aštuoni coliai. Buvo nurodyta, kad jo svoris yra du šimtai aštuoniasdešimt svarų, tačiau manau, jog tai buvo tik spėjimas; jis turėjo sverti tris šimtus dvidešimt, o gal net ir tris šimtus penkiasdešimt svarų. Formoje, skirtoje išvardyti randus ir kitas ypatingas žymes, Magnusono, senojo kalinio, užsitarnavusio pasitikėjimą ir dirbusio registratūroje, kruopščia rašysena spausdintomis raidėmis buvo įrašytas tik vienas žodis: „Daugybė“.

Pakėliau akis. Kofis buvo truputį pasislinkęs į šoną, ir aš galėjau matyti Herį, stovintį kitoje koridoriaus pusėje priešais Delakrua kamerą — jis buvo vienintelis kitas E korpuso kalinys, kai atvyko Kofis. Delas buvo gležnas, plinkantis žmogelis susirūpinusio buhalterio, žinančio, jog netrukus paaiškės jo padaryti išeikvojimai, veidu. Prijaukinta pelė sėdėjo ant Delakrua peties.

Persis Vetmoras stovėjo atsišliejęs tarpduryje kameros, kuri ką tik tapo Džono Kofio buveine. Iš specialiai padaryto dėklo Persis buvo išsitraukęs kietmedžio lazdą ir plekšnojo sau per delną. Taip žmogus elgiasi su žaisliuku, kurį nori panaudoti. Ir aš staiga pajutau, kad negaliu čia pakęsti Persio buvimo. Galbūt tai atsitiko dėl neįprastos tokiam metų laikui kaitros, gal šlapimtakių uždegimas kaitino mano kirkšnis, ir dėl to mano flanelinių trumpikių graužimas tapo nepakenčiamas, o gal supratęs, kad valstijos valdžia man atsiuntė beveik idiotą juodaodį, kuriam aš turėjau įvykdyti mirties bausmę, o Persis pirmiausia jį norėjo apdoroti savo rankomis. Galbūt visa tai kartu paėmus sukėlė šį jausmą. Kad ir kas jį būtų sukėlęs, aš trumpam lioviausi galvojęs, apie visus Persio politinius ryšius.

– Persi, – tariau. – Ligoninėje vyksta kraustymasis.

– Už tai yra atsakingas Bilas Dodžas...

– Žinau, – atšoviau. – Eik ir padėk jam.

– Tai ne mano darbas, – atkirto Persis. – Rūpintis šiuo užriestanosiu stuobriu – mano darbas.

Persis visus stambius vyrus vadino užriestanosiais stuobriais. Jis niekino stambius vyrus. Persis nebuvo toks lieknas kaip Heris Tervilidžeris, tačiau žemo ūgio. Persis buvo lyg tas peštukas gaidys, kuriam patinka veltis į muštynes, ypač jei yra šimtaprocentinė tikimybė nugalėti. Ir tuščiagarbiškai didžiavosi savo plaukais. Vargiai begalėdavo atitraukti nuo jų rankas.

– Tada tavo darbas baigtas, – pasakiau. – Eik į ligoninę.

Persio apatinė lūpa atvipo. Bilas Dodžas su savo vyrais nešiojo dėžes, paklodžių krūvas ir netgi lovas; visa ligoninė buvo perkeliama į naują pastatą vakarinėje kalėjimo dalyje. Dirbti karštyje, kilnoti sunkius daiktus. Persio Vetmoro tai nežavėjo.

– Jie turi pakankamai žmonių, – atsakė.

– Tada eik ten ir vadovauk jiems, – pasakiau pakeldamas balsą.

Pamačiau, kaip Heris krūptelėjo, tačiau nekreipiau į tai dėmesio.

Jei gubernatorius įsakytų kalėjimo viršininkui Murui atleisti mane už tai, kad pašiaušiau ne tas plunksnas, ką Holas Muras pastatytų į mano vietą? Persį? Juokinga.

– Iš tiesų man nerūpi, ką tu veiksi, Persi. Svarbu, kad kuriam laikui dingtum iš čia.

Iš pradžių pamaniau, kad Persis ketina pasilikti. Tai būtų tikra nelaimė, kol Kofis stovėjo čia lyg didžiausias pasaulyje sustabdytas laikrodis. Tačiau Persis įgrūdo savo lazdą į specialiai rankomis pagamintą dėklą – kvailą tuščiagarbišką dalyką – ir išdidžiai nužingsniavo koridoriumi. Neprisimenu, kuris iš sargybinių tą dieną sėdėjo prie budinčiojo rašomojo stalo, – spėju, jog vienas iš skrajūnų, – tačiau Persiui, matyt, nepatiko jo išvaizda, nes praeidamas pro šalį suriaumojo:

– Greitai išmesk tą kvailą šypseną iš savo šūdino veido, antraip aš tai padarysiu.

Pasigirdo raktų žvangėjimas, trumpam iš pasivaikščiojimų kiemo plūstelėjo saulės prikaitinto oro gūsis, ir Persis Vetmoras išnyko, bent jau tam kartui. Delakrua peliukas bėgiojo pirmyn atgal mažojo prancūzo pečiais, virpindamas savo ūsiukus.