Stephen King: Žalioji mylia

Maždaug po trisdešimt penkerių metų – turėjo prabėgti ne mažiau kaip trisdešimt penkeri – išvydau šią pavardę laikraščio nekrologų skiltyje, išspausdintą po smulkiaveidės juodaodės moters su vešliais žilais plaukais ir akiniais, kurių kampučiuose žibėjo netikri briliantai, nuotrauka. Tai buvo Beverlė. Nekrologe perskaičiau, kad paskutiniuosius dešimtį savo gyvenimo metų ji praleido laisvėje ir beveik pati viena išgelbėjo mažo miestelio Reins Folso biblioteką. Ji taip pat mokytojavo sekmadieninėje mokykloje ir buvo to mažo miestelio gyventojų labai mylima. „BIBLIOTEKININKĖ MIRĖ NUO ŠIRDIES LIGOS“ skelbė antraštė, o apačioje smulkesniu šriftu, tarsi tai būtų vėliau atėjusi mintis, buvo išspausdinta: „ Daugiau nei du dešimtmečius praleidusi kalėjime už žmogžudystę “. Tik akys, plačios ir spindinčios už akinių su rėmeliais, kuriuos puošė netikri briliantai, buvo tos pačios. Tai buvo akys moters, kuri netgi būdama septyniasdešimt kelerių metų amžiaus nedvejodama ištrauktų skustuvą iš mėlyno indo su dezinfekuojančiu skysčiu, jei iškiltų neatidėliotinas poreikis. Žmogžudžius visada atpažinsi, net jeigu jie gyvenimo pabaigoje tampa apsnūdusio mažo miestelio bibliotekininkėmis. Bent jau galėsi atpažinti, jei praleisi tiek laiko rūpindamasis žmogžudžiais, kiek praleidau aš. Tik vieną vienintelį kartą man iškilo abejonių dėl savo darbo. Manau, dėl tos priežasties aš ir rašau šias eilutes.

Platus koridorius, einantis E korpuso viduriu, buvo išklotas senų suvargusių laimų [*Žalios spalvos citrinų rūšis (vert. past.)]spalvos linoleumu, todėl tai, ką kituose kalėjimuose vadino Paskutiniąja mylia, Kould Mauntine praminė Žaliąja mylia. Nuo šio koridoriaus, besidriekiančio iš pietų į šiaurę, pradžios ligi galo kokie geri šešiasdešimt žingsnių. Jo pradžioje buvo tramdomasis kambarys, o pabaigoje – T formos išsišakojimas. Posūkis į kairę reiškė gyvenimą, jei egzistavimą saulės nusvilintame pasivaikščiojimų kieme galėjai šitaip pavadinti, ir daugelis jį taip vadino; jie šitaip nugyveno daugelį metų, nepatirdami jokių kenksmingų poveikių. Vagys, padegėjai, seksualiniai nusikaltėliai, visi kalbantys apie savo reikalus, vaikščiojantys ir sudarinėjantys savo mažus sandėrius.

Tačiau posūkis į dešinę – visai kas kita. Pirmiausia patekdavai į mano kabinetą (čia kilimas taip pat buvo žalios spalvos, vis ketindavau jį pakeisti, bet taip ir neprisiruošdavau) ir sustodavai prieš mano rašomąjį stalą, kurio kairėje stovėjo Amerikos, o dešinėje – Valstijos vėliava. Kabineto gilumoje buvo dvejos durys. Vienos vedė į mažą tualetą, kuriuo naudojausi aš ir E korpuso sargybiniai (kartais netgi kalėjimo viršininkas Muras); kitos – į sandėlį. Štai kaip užsibaigdavo kelias, žingsniuojant Žaliąja mylia.

Durys buvo žemos – eidamas pro jas, turėdavau palenkti galvą, o Džonas Kofis tiesiog pritūpti. Pro jas išeidavai į mažą laiptų aikštelę, o po to trim cementiniais laipteliais nusileisdavai ant medinių grindų. Patalpa buvo pasigailėtina, be apšildymo ir su metaliniu stogu, tokiu pat, kaip ir ant korpuso, prie kurio ši patalpa buvo pristatyta. Žiemą joje buvo taip šalta, kad kvėpuojant eidavo garas, o vasarą dusdavai nuo karščio. Kai vykdėme Elmerio Manfredo egzekuciją – kiek prisimenu, tai vyko trisdešimtųjų metų liepą ar rugpjūtį – devyni liudininkai apalpo.

Kairėje pusėje buvo sandėlys – ir vėl tai reiškė gyvenimą. Įrankiai (visi užrakinti grandinėmis apjuostose stiklinėse spintose, tarsi tai būtų karabinai, o ne kastuvai ir kirtikliai), audiniai, maišai su sėklomis, kurios pavasarį bus pasėtos kalėjimo daržuose, dėžės su tualetiniu popieriumi, padėklai, prikrauti formų, kurios naudojamos kalėjimo lėkščių gamybos ceche... netgi maišai kalkių, skirtų paženklinti beisbolo aikštės rombą ir futbolo aikštės linijas – kaliniai žaisdavo vadinamojoje Ganykloje, tad Kould Mauntine visi nekantraudami laukdavo rudens popiečių.

Dešinėje – vėl tykojo mirtis. Ten buvo pati Senoji Žiežirba, įsitaisiusi ant medinės platformos pietrytiniame sandėlio kampe, ji turėjo storas ąžuolines kojas, plačias ąžuolines rankų atramas, kurios sugerdavo daugybės paskutinėmis gyvenimo minutėmis siaubo apimtų vyrų prakaitą, ten buvo ir metalinis šalmas, dažniausiai atsainiai kabantis ant kėdės atlošo. Nuo šalmo per izoliuotą skylę, iškaltą iš šlako blokų sumūrytoje sienoje už kėdės, driekėsi laidas. Vienoje kėdės pusėje stovėjo galvanizuotas alavinis kibiras. Jei pažvelgtum į jo vidų, pamatytum žiedą iš kempinės, iškirptą taip, kad ji tiksliai tilptų metaliniame šalme. Prieš egzekuciją kempinę sumirkydavo druskos tirpale, kad ji geriau praleistų nuolatinę elektros srovę, tekančią laidu, ta pačia kempine ir galiausiai patenkančią į pasmerktojo smegenis.

2

1932—ieji buvo Džono Kofio metai. Viskas bus išsamiai aprašyta laikraščiuose. Jei ką nors tai domina, informaciją ir dabar galima juose susirasti – tą gali padaryti bet kas, turintis daugiau energijos nei vienas senukas, stumiantis paskutiniąsias savo gyvenimo dienas vienoje Džordžijos valstijos senelių prieglaudoje. Stojo karštas ruduo, tą gerai pamenu; iš tiesų, labai karštas. Spalio mėnuo buvo beveik toks pat kaip rugpjūtis, ir kalėjimo viršininko žmona Melinda, ištikta priepuolio, gulėjo Indianolos ligoninėje. Tą rudenį mane suėmė pats aštriausias gyvenime šlapimtakių uždegimas, ne toks aštrus, kad man pačiam tektų atsigulti į ligoninę, tačiau pakankamai skausmingas, kad kiekvieną kartą, kai šlapindavausi, norėčiau numirti. Tai buvo mažo, pusiau praplikusio prancūzo Delakrua, patekusio čia vasarą kartu su savo peliuku, mokėjusiu sumanų triuką su špūle, ruduo. Tačiau iš esmės tai buvo Džono Kofio, kuris pateko į E korpusą, nuteistas mirties bausme už Deterikų dvynių mergaičių išprievartavimą ir nužudymą, ruduo.

Per kiekvieną pamainą korpuse budėdavo keturi ar penki sargybiniai, tačiau dauguma iš jų buvo skrajūnai. Dynas Stentonas, Heris Tervilidžeris ir Brutas Hauvelas (vyrai vadino jį „Brutaliuoju“, tačiau tai buvo pokštas, nes, nepaisant savo stambumo, Brutas nenuskriaustų ir musės, nebent tai būtų būtina) jau mirę, kaip ir Persis Vetmoras, kuris iš tiesų buvo brutalus... ką jau kalbėti apie tai, kad dar buvo ir kvailas. Persis neturėjo jokių pareigų E korpuse, kur bjaurios prigimties žmonės buvo nereikalingi, o kartais net pavojingi, tačiau jis buvo susigiminiavęs su gubernatoriumi, todėl jį čia ir laikė.

Būtent Persis Vetmoras ir atvedė Kofį į korpusą šaukdamas: „Eina miręs žmogus! Čia eina miręs žmogus!“

Nors jau ir buvo atėjęs spalis, tvoskė pragariškas karštis. Durys į pasivaikščiojimų kiemą buvo praviros, kad įleistų ryškios šviesos srautą ir didžiausią man bet kada matytą vyriškį, jei neminėsime kelių krepšinio žaidėjų, kuriuos rodo per televizorių, pastatytą namų, skirtų aikštingiems kvailiams, „Poilsio kambaryje“. Šiuose namuose galiausiai atsidūriau ir aš. Kofio rankos buvo surakintos grandinėmis, besidriekiančiomis per vandens statinės didumo krūtinę; ant kulkšnių buvo uždėti metaliniai žiedai, sujungti grandine, kuri vilkdamasi laimų spalvos koridoriumi tarp kamerų skambėjo tarsi suvertos monetos. Persis Vetmoras ėjo iš vienos pusės, o Heris Tervilidžeris iš kitos, ir jie priminė vaikus, einančius su sugautu lokiu. Net Brutas Hauvelas šalia Kofio atrodė tarsi vaikas, nors Brutas buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio ir stambus – kažkada jis žaidė futbolą Luizianos valstijos universiteto komandoje, kol buvo pašalintas už nepažangumą ir sugrįžo namo.