Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Edi, — sukrankė jis. Perdžiūvusią gerklę vėl gėlė, dar labiau nei revolveriu sumuštą galvą.

Edis neišgirdo. Jis sėdėjo ant grindų, prispaudęs brolio galvą prie pilvo. Drebėjo ir raudojo. Šaulys atsigręžė į duris, bet nepamatęs jų pajuto panikos priepuolį. Po sekundės atsipeikėjo: kai jie abu šitoje pusėje, vienintelis būdas sukurti duris yra užmegzti fizinį kontaktą su Edžiu.

Jis ištiesė ranką į Edį, tas atšlijo, liedamas graudžias ašaras.

— Neliesk manęs!

— Edi, viskas baigta. Jie visi negyvi. Tavo brolis taip pat.

— Nekišk čia mano brolio! — vaikiškai suspigo Edis, ir vėl suvirpėjo visu kūnu. Apglėbęs rankomis supo nukirstąją galvą. Po to pakėlė ašarotas akis į šaulį.

— Jis visuomet manimi rūpinosi, — kūkčiodamas taip, kad šaulys vos suprato, išlemeno jis. — Visada. Kodėl aš negalėjau juo pasirūpinti, nors kartą, po to, kai jis tiek manimi rūpinosi?

Jis tavimi rūpinosi, ką gi, — niūriai pagalvojo Rolandas. Tik pažvelk į save — sėdi ir drebi kaip žmogus, suvalgęs vaisių nuo karštinės medžio. Gerai jis tavimi pasirūpino.

— Mums reikia eiti.

— Eiti? — Tik dabar Edžio žvilgsnis prasiblaivė, netrukus akyse pasirodė nerimas. — Aš niekur neisiu. Tik ne ten, kur tie krabai surijo Džeką.

Kažkas ėmė daužyti į duris, šaukti, kad atidarytų.

— Nori likti čia ir paaiškinti, kaip atsirado visi tie lavonai? — pasiteiravo šaulys.

— Man vis vien, — atkirto Edis. — Be Henrio tai neturi reikšmės. Man tas pat.

— Gal tau ir tas pat, — tarė Rolandas, — bet į tai įtraukti ir kiti, kaliny.

— Nevadink manęs taip! — suriko Edis.

— Vadinsiu, kol neparodysi man, kad galėsi išeiti iš vienutės, kurioje sėdi! — išrėkė jam šaulys. Nuo riksmo perštėjo gerklę, bet jis vis tiek plyšojo. — Mesk tą apipuvusį mėsgalį ir judinkis!

Edis pakėlė šlapią nuo ašarų veidą.

— KARTOJU PASKUTINĮ KARTĄ! — iš lauko pasigirdo garsiakalbio sustiprintas balsas. — ATVYKSTA KARIUOMENĖS DALINYS! KARTOJU: ATVYKSTA KARIUOMENĖS DALINYS!

— Kas manęs laukia už tų durų? — tyliai paklausė Edis. — Nagi, pasakyk man. Jeigu galėsi atsakyti, galbūt aš ateisiu. Bet nemeluok, nes suprasiu.

— Gal mirtis, — atsakė šaulys. — Bet prieš tai tikrai nenuobodžiausi. Noriu, kad prisijungtum prie manęs žygyje. Žinoma, viskas greičiausiai baigsis mirtimi, visų keturių mirtimi nežinomoje šalyje. Bet jeigu mes laimėsime... — Jo akys žybtelėjo. — Jeigu laimėsime, Edi, pamatysi tai, ko nė nesapnavai.

— Ką taip?

— Tamsųjį Bokštą.

— Kur yra tas Bokštas?

— Toli nuo to kranto, kur mane radai. Kiek — nežinau.

— O kas tai yra?

— To taip pat nežinau, galbūt tai yra savotiška... ašis. Centras, laikantis viską. Egzistenciją, laiką, dydį.

— Sakei, visų keturių. Kas kiti du?

— Dar nežinau, nes jie turi būti sutelkti.

— Kaip ir aš. Tiksliau, kaip norėjai mane pritraukti.

— Taip.

Už durų pasigirdo duslus pokštelėjimas. Vidun įgarmėjo „Pasvirusio bokšto” vitrina. Į barą ėmė plūsti ašarinių dujų gumulai.

— Na? — paklausė Rolandas. Jis galėjo stverti Edį, prastumti pro jų kontakto sukurtas duris, bet matė, kaip Edis rizikavo savo gyvybe dėl jo; matė, jog šitas demono apsėstas vyras kovėsi oriai kaip tikras šaulys, nepaisydamas savo silpnybės ir aplinkybės, jog buvo priverstas kautis nuogas, kaip mama pagimdė, todėl leido jam nuspręsti pačiam.

— Žygiai, nuotykiai, bokštai, pasauliai, kuriuos reikia įveikti, — ištarė Edis ir vangiai šyptelėjo. Nė vienas neatsigręžė, kai ašarinių dujų granatos šnypšdamos ėmė lėkti pro langus. Aštrių dujų liežuviai ėmė rangytis į Balazaro kabinetą. — Skamba geriau nei tos Edgaro Riso Boro knygos apie Marsą, kurias man vaikystėje skaitydavo Henris. Tik pamiršai vieną dalyką.

— Kokį?

— Dailias pusnuoges gražuoles.

Šaulys šyptelėjo:

— Pakeliui į Tamsųjį Bokštą viskas įmanoma.

Edis vėl susvirpėjo. Tada pakėlė Henrio galvą, pabučiavo į šaltą, pilką skruostą ir švelniai padėjęs į šalį atsistojo.

— Gerai, — tarė jis. — Vis tiek šį vakarą neturiu jokių planų.

— Paimk šituos, — švystelėjo Rolandas jam drabužius. — Bent jau batus apsiauk. Susipjaustei kojas.

Lauke, ant šaligatvio skaidraus plastiko kaukėmis, neperšaunamomis liemenėmis vilkintys policininkai sutrupino „Pasvirusio bokšto” duris. Vonioje Edis (vilkintis tik apatines kelnaites ir „Adidas” kedus) padavė Rolandui keflekso pakuotes, o šaulys vieną po kitos sukišo jas į Edžio džinsų kišenes. Paėmę visus vaistus susikibo kaip anksčiau. Tamsoje kaipmat pasirodė durys. Edis pajuto, kaip vėjas iš to kito pasaulio plaiksto jo sulipusius nuo prakaito plaukus. Išgirdo krantu besiritančias bangas. Užuodė druskingą jūros aromatą. Nepaisant viso liūdesio ir sielvarto, jis panoro pamatyti Bokštą, apie kurį kalbėjo Rolandas. Labai norėjo. Kai Henrio nebėra, kas jo laukia šiame pasaulyje? Tėvai mirę, nuo tada, kai įjunko į narkotikus, neturėjo jokios nuolatinės merginos, tik virtinę kekšių ir narkomanių. Velniop jas visas.

Jie žengė per slenkstį. Edis šiek tiek vedė šaulį.

Už durų staiga apėmė smarkūs raumenų spazmai — pirmieji narkotikų bado požymiai. Ir tuoj pat kilo šiurpi mintis.

— Palauk! — suriko jis. — Noriu grįžti minutei! Stalas! Jo stale ar kur kitur turėtų būti kaifo! Jeigu laikė Henrį apkvaitintą, turi kur nors būti! Heroino! Man reikia jo! Reikia!

Edis žiūrėjo į Rolandą maldaujančiu žvilgsniu, bet šaulio veidas liko akmeninis.

— Ta tavo gyvenimo dalis baigta, Edi, — tarė jis, tiesdamas priekin kairę ranką.

— Ne! — suriko Edis, įsitvėręs į ją. — Ne, tu nesupranti, man jo reikia! MAN JO REIKIA!

Geriau būtų draskęs akmenį.

Šaulys užtrenkė duris.

Durys sausai pokštelėjo ir nuvirto ant smėlio. Iš po kraštų pakilo dulkių kamuolėliai. Už durų nieko nebuvo, neliko ir žodžio ant jų. Šita anga tarp pasaulių amžiams užsivėrė.

— NE! — išrėkė Edis, su juo konkuruodamos suklykė žuvėdros. Vėžiagyviai klausinėjo savo, gal net siūlė prieiti arčiau, kad geriau girdėtų, o Edis nuvirto ant šono, klūpčiodamas nuo raudos.

— Poreikis praeis, — ramino šaulys, po to vargais negalais išsitraukė vaistų pakelį iš vaikino kelnių, kurios buvo tokios panašios į jo. Kai kurias raides jis suprato, kai kurių — ne. Keleksas, berods.

Keleksas.

Vaistai iš ano pasaulio.

— Nužudys arba išgydys, — burbtelėjo Rolandas ir nurijo dvi sausas kapsules. Po to paėmė dar tris astino ir atsigulęs prie Edžio jį apkabino. Po valandėlės abu užmigo.

Kortų maišymas

permaišymas

Laikas, sekęs po tos nakties, Rolandui iš tiesų kaip laikas neegzistavo. Jis prisiminė tik kažkokius reginius, momentus, pokalbių nuotrupas; vaizdai lėkė pro šalį it vienaakiai valetai, trejukės, devyniukės su Prakeikta Juodąja Kale Vorų Karaliene greitai maišomoje kaladėje.

Vėliau jis pasiteiravo Edžio, kiek laiko jis sirgo, bet tas irgi negalėjo atsakyti. Laikas jiems abiems buvo nutrūkęs. Pragare nėra laiko, o kiekvienas iš jų tuo metu lankėsi savam pragare: Rolandas ligos ir kliedesių, Edis — kumaro [*Narkomano „pagirios” (žarg.)]pragare.

— Savaitė nepraėjo, — atsakė Edis, — tiek tikrai žinau.