Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Valandėlę Edis neįstengė nieko imtis, tik nustėręs stebėjo tą idiotišką reginį. Paskui jis pamatė kitus vyrus, slenkančius pro duris už Trikso, ir pakėlė Rolando revolverį.

— Jis mano! — isteriškai rėkė Triksas, kaip žmogus, prisižiūrėjęs per daug filmų, kad galėtų atskirti tai, kas vyksta iš tikrųjų, nuo scenarijaus savo galvoje. — Mano! Jis mano! Jis...

Edis spustelėjo gaiduką ir nunešė Trikso viršugalvį. Sprendžiant iš to žmogelio elgesio, nedidelė netektis.

Jėzau Kristau, kai šitas daikčiukas iššauna, palieka rimtas skyles, pagalvojo Edis.

Kairėje pasigirdo garsus „KA-BLAM!” Kažkas išplėšė gerą gabalą kairio jo bicepso. Dynas pastebėjo iš už kortomis apkloto stalo kyšant „Magnumo” vamzdį. Žaizda gausiai kraujavo. Edis pasilenkė, kai 357 iššovė dar kartą.

23

Rolandui pavyko atsistoti keturpėsčiam, nusitaikyti į pirmą iš naujai pasirodžiusių ir iššauti. Jis spėjo atlenkti būgną, išmesti iššautus bei nešovusius patronus ant kilimo ir prikišti naujų. Padarė tai dantimis. Balazaras taikėsi į Edį. Jeigu ir šitas nesuveiks, mums abiems galas.

Bet taip neatsitiko. Revolveris nugriaudėjo, atsimušdamas į jo ranką, ir Džimis Haspijas apsisuko, paleisdamas iš rankų 45-ojo kalibro pistoletą.

Rolandas pastebėjo, kad antrasis išsilenkė ir dabar ropojo per šukėmis ir skeveldromis nusėtas grindis. Jis įsimetė revolverį į dėklą. Būtų kvaila mėginti jį pertaisyti be dviejų pirštų.

Edžiui sekėsi neblogai. Šaulys padarė tokią išvadą, turėdamas omeny, kad vaikis kaunasi nuogas. Vyrui tai sunku. Kartais net neįmanoma.

Šaulys stvėrė pistoletą, kurį išmetė Klaudijus Andolinis.

— Ko kiti laukia? — suriko Balazaras. — Dangau! Sumalkite juos!

Didysis Džordžas Biondis ir dar vienas apsauginis iš sandėlio įpuolė pro duris. Pastarasis vogravo kažką itališkai.

Rolandas nušliaužė iki stalo kampo. Edis pakilo, taikydamasis į puolančius vyrus. Jis žino, kad Balazaras čia, kad tyko jo, bet mano, jog aš beginklis, pagalvojo Rolandas. Štai dar vienas, pasirengęs dėl tavęs mirti, Rolandai. Ką blogo esi padaręs, kad įkvepi kitiems tokią ištikimybę?

Balazaras atsistojo, nematydamas šaulio pašonėje. Balazaras galvojo tik viena: pribaigti prakeiktą narkomaną, kuris sukėlė tokią sumaištį.

— Ne, — šūktelėjo šaulys, ir Enrikas pasisuko į jį neapsakomai nustebęs.

— Po velnių... — pradėjo Balazaras, kreipdamas į jį „Magnumą”. Šaulys paleido į jį keturias kulkas iš Klaudijaus pistoleto. Tas daikčiukas buvo pigus, ne geresnis už žaislinį, nešvarus paliesti, bet, ko gero, niekingam žmogui tinka mirtis nuo niekingo ginklo.

Enrikas Balazaras mirė su amžino nustebimo išraiška veide.

— Sveikas, Džordžai! — šūktelėjo Edis ir nuspaudė šaulio revolverio gaiduką. Vėl garantuotas pokštelėjimas. Šitas mažylis nekosėja, apsidžiaugė Edis. Atrodo, man teko geresnis. Džordžas spėjo iššauti prieš tai, kai Edžio kulka išvertė jį iš kojų, bet šūvis buvo netaiklus. Vaikiną užplūdo iracionalus, bet tvirtas įsitikinimas, kad Rolando pistoletas turi kažkokios magiškos, apsauginės galios. Kol laikys jį, negalės būti nušautas.

Tada stojo tyla, trikdoma tik žaliūko po Didžiuoju Džordžu (griūdamas ant Rudžio Vekijo, — toks buvo to vargetos vardas, šiam lūžo trys šonkauliai) dejonių ir skambesio Edžio ausyse. Jis abejojo, ar kada nors gerai girdės. Lyginant su tuo susišaudymu, garsiausias roko koncertas atrodė kaip radijas, kažką grojantis už dviejų kvartalų.

Balazaro ofiso išvis nebuvo galima pavadinti kambariu. Ankstesnes jo funkcijas sunku būtų nusakyti. Edis permetė viską išplėstomis akimis, lyg matytų pirmą kartą, o Rolando žvilgsnis nepasikeitė. Ar atvirame mūšio lauke, kur mirė tūkstančiai nuo patrankų, šautuvų, kalavijų ar alebardų, ar mažame kambarėlyje, kur vyko susišaudymas tarp penkių šešių vyrų, visur buvo tas pat, visur baigdavosi taip pat: paraku ir žalia mėsa dvokiančiu nauju lavonnamiu.

Iš sienos tarp vonios kambario ir kabineto beliko kelios lentos. Visur tviskėjo stiklo duženos. Lubų lentelės, suplėšytos galingo, bet niekam tikusio Trikso Portino „M-16”, karojo it nudrėksta oda.

Edis sausai sukosėjo. Jis išgirdo naujus garsus: susijaudinusius balsus už baro, tolumoje kniauksinčias sirenas.

— Kiek? — paklausė Edžio šaulys. — Ar sutvarkėme visus?

— Taip, manau...

— Čia dovanėlė tau, Edi, — iš koridoriaus juos pasiekė Kevino Bleiko balsas. — Gali pasiimti kaip suvenyrą! — Tai, ko Balazaras nespėjo padaryti jaunesniajam Dynui, Kevinas padarė vyresniajam. Jis švystelėjo nukirstą Henrio galvą pro tarpdurį.

Išvydęs ją Edis sukliko. Puolė prie durų, nejausdamas į basus padus smingančių šukių ir pašinų, rėkdamas, leisdamas paskutines penkias kulkas.

— Ne, Edi! — suriko Rolandas, bet vaikinas jo negirdėjo. Jis buvo kurčias.

Kai nuspaudė gaiduką šeštą kartą, plaktukėlis tuščiai čaktelėjo, tačiau jis to nepajuto, galvojo tik apie tai, kad Henriui nupjovė galvą, kažkoks niekingas šunsnukis nupjovė jo broliui galvą ir už tai sumokės, brangiai sumokės.

Todėl jis puolė prie durų spaudydamas gaiduką, nejausdamas, kas vyksta aplinkui, nematydamas paraudusių nuo kraujo savo kojų, o Kevinas Bleikas iššoko jo pasitikti, sugniaužęs automatinį „Lama-38” pistoletą. Tipas raudona išsidraikiusia ševeliūra šypsojosi.

24

Teks jį nuliūdinti, pagalvojo šaulys suprasdamas, kad su tuo nepatikimu žaisliuku sunku bus kliudyti taikinį.

Pamatęs, kad Balazaro eilinis siekia išvilioti Edį iš kambario, Rolandas atsiklaupė ant kelių ir suėmė kairę ranką dešine, nepaisydamas nepakenčiamo skausmo. Jis turi tik vieną progą. Skausmas nesvarbu.

Kai raudonplaukis pasirodė tarpduryje, Rolandas jau nebemąstė: akis taikėsi, ranka šovė, ir po akimirkos ugniaplaukis jau gulėjo prie galinės sienos atmerktomis akimis su maža mėlyna skylute kaktoje. Edis stovėjo virš jo, rėkė ir tuščiai spragsėjo didžiuliu revolveriu sandalmedžio rankena, lyg niekšui mirti niekad nebūtų per daug.

Šaulys luktelėjo atsakomosios ugnies, kuri būtų padalinusi Edį į dvi dalis, o nesulaukęs nusprendė, kad viskas tikrai baigėsi. Jeigu karių buvo daugiau, jie pasipustė padus.

Sunkiai pakilęs nuo žemės jis susverdėjo ir lėtai priėjo prie Edžio Dyno.

— Liaukis, — sudraudė.

Edis neklausė ir toliau šaudė tuščiais.

— Liaukis, Edi, jis negyvas. Jie visi negyvi. Tavo padai kraujuoja.

Bet Edis nekreipdamas į jį dėmesio toliau spragsėjo gaiduku. Susijaudinę balsai išorėje ėmė stiprėti. Sirenos taip pat.

Šaulys sugavo už pistoleto ir truktelėjo. Edis atsigręžė į jį ir nespėjus šauliui susigaudyti, kas vyksta, trenkė jam per galvą savo ginklu. Rolandas pajuto nutekant šilto kraujo srovelę ir atsitrenkė į sieną. Dar bandė stotis — jiems reikia nešdintis iš čia, skubiai. Bet nuslydo ir nugrimzdo į pilkumą.

25

Šaulys gulėjo nualpęs daugiau kaip dvi minutes, tada atsigavo ir prisivertė atsistoti. Edžio koridoriuje nebuvo. Rolando revolveris gulėjo ant raudonplaukio krūtinės. Šaulys pasilenkė, kovodamas su galvos svaiguliu, pakėlė jį ir grakščiai įleido į dėklą.

O, kad atgaučiau savo pirštus, liūdnai pagalvojo jis ir atsiduso.

Tada pasuko į kabinetą, bet įstengė žengti tik kelis netvirtus žingsnelius. Tada sustojo, pakėlė Edžio drabužius ir pasikabino ant kairės alkūnės. Sirenos visai priartėjo. Rolandas suprato, jog ten greičiausiai policija, šerifas ar kažkas panašaus... bet visad lieka tikimybė sulaukti Balazaro vyrų pastiprinimo.