Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Jis ištraukė žandikaulį.

Vyro juodais drabužiais žandikaulį.

— Liksime čia dar kurį laiką, — pasakė jis, — kol aš pasveiksiu.

— O tu žinosi, kada būsi sveikas?

Rolandas šyptelėjo. Jis nebevirpėjo, prakaitą išdžiovino nakties vėjas. Bet galvoje dar regėjo praeities riterius ir draugus, meilužes ir priešus, sukančius spirale į viršų, regėtus pro Bokšto langus. Po to pamatė Bokšto šešėlį, kuriame jie buvo įkalinti, juodą šešėlį per kraujo, mirties ir negailestingų išbandymų plynę.

— Aš — ne, ji žinos, — mostelėjo galva Siuzanos pusėn Rolandas.

— O tada?

Rolandas ištiesė Valterio žandikaulį.

— Šitas kadaise kalbėjo.

Jis pažvelgė į Edį.

— Ir vėl kalbės.

— Tai pavojinga, — rimtai ištarė Edis.

— Taip.

— Ne tiktai tau.

— Taip.

— Žmogau, aš ją myliu.

— M-hm.

— Jeigu nuskriausi ją...

— Padarysiu, ką privalau padaryti, — ištarė šaulys.

— O mes tau nesvarbūs? Taip?

— Aš myliu jus abu. — Šaulys pakėlė į Edį akis, ir blausioje laužo šviesoje Dynas pastebėjo blizgančius nuo ašarų šaulio skruostus. Jis verkė.

— Tai ne atsakymas. Tu eisi toliau, ar ne?

— Taip.

— Iki pat galo.

— Taip. Iki pat galo.

— Nepaisydamas nieko. — Edis žvelgė jį su meile ir neapykanta, su skausmu ir švelnumu. Taip žiūri, kai jaučia bejėgiškumą pakeisti kito žmogaus valią ir ketinimus.

Nuo vėjo sudejavo medžiai.

— Kalbi kaip Henris, žmogau. — Edis neišlaikęs ir pats pravirko. Prieš savo norą. — Jis taip pat turėjo bokštą, tik ne tamsų. Prisimeni, pasakojau apie jo bokštą? Mes buvome broliai, broliai šauliai. Turėjome savo Baltąjį Bokštą, ir jis paprašė manęs keliauti su juo į tą bokštą. Aš sutikau, nes jis buvo mano brolis, prisimeni? Mes pasiekėme jį. Radome tą Baltąjį Bokštą. Bet ten buvo nuodai. Nunuodijo jį. Būtų pražudę ir mane. Tada sutikau tave. Tu išgelbėjai ne tik mano gyvybę, bet ir mano sielą.

Edis apkabino Rolandą ir pabučiavo į skruostą. Sudrėkino lūpas jo ašarose.

— Kas toliau? Keliauti toliau? Vėl susitikti su tuo žmogumi?

Šaulys nepratarė nė žodžio.

— Noriu pasakyti, jog kol kas nesutikome daug žmonių, bet numanau, jog prie bokšto jų turi būti. Tu lauki susitikimo su kažkokiu žmogumi, nes tau to reikia, o tada kalbės pinigai... arba ginklai. Atspėjau? Šokti į balną? Keliauti susitikti su tuo žmogumi? Bet jeigu žaidimas vyks pagal seną scenarijų, jums abiems geriau siųsti mane omarams. — Edis žvelgė į jį pajuodusiais paakiais. — Gyvenau purve. Jeigu ko ir išmokau — tai bent jau to, jog nenoriu mirti purve.

— Tai ne tas pat.

— Ne? Nori pasakyti, kad Bokštas nėra tavo narkotikas?

Rolandas tylėjo.

— Kas ateis pro stebuklingas duris ir išgelbės tave, brolau? Ar žinai? Aš žinau. Tu sutelkei visus, kuriuos galėjai. Dabar belieka tik išsitraukti ginklą. Kaip Balazarui.

Rolandas tylėjo.

— Nori žinoti, ko mane išmokė brolis? — Jis kalbėjo užsikirtinėdamas, pro ašaras.

— Taip, — atsakė šaulys ir palinko į priekį, nenuleisdamas nuo Edžio akių.

— Jis išmokė mane, kad nužudęs tą, kurį myli, lieki prakeiktas.

— Aš ir taip prakeiktas, — ramiai ištarė Rolandas. — Tačiau net ir prakeiktasis gali būti išgelbėtas.

— Tu leisi mums žūti?

Rolandas nieko neatsakė.

Edis įsikibo į sudriskusius šaulio marškinius:

— Leisi, kad ji būtų nužudyta?

— Visi kada nors mirsime, — atsakė šaulys. — Keičiasi ne tik pasaulis. — Jis atvirai žvelgė į vaikiną skalūno spalvos akimis. — Mes būsime išaukštinti. — Kiek patylėjęs pridūrė: — Kalbu ne vien apie pasaulio užkariavimą, Edi. Dėl to nerizikuočiau tavimi ar ja, nebūčiau leidęs žūti berniukui.

— Apie ką tu kalbi?

— Apie viską, kas šiame pasaulyje, — ramiai paaiškino šaulys. — Mes keliausime, Edi. Mes kausimės. Kentėsime. Bet ištversime.

Dabar Edis nieko neatsakė. Nesugalvojo, ką atsakyti. Rolandas švelniai spustelėjo jo ranką:

— Netgi prakeiktieji moka mylėti, — pratarė jis.

5

Edis pagaliau užmigo šalia Siuzanos, trečiosios, kurią pasitelkė Rolandas, o šaulys liko klausytis nakties balsų, leisdamas vėjui išdžiovinti ašaras.

Prakeikimas?

Išgelbėjimas?

Bokštas.

Jis pasieks Tamsųjį Bokštą ir pašlovins jų vardus, pašlovins visų jų vardus.

Saulė rausvai nudažė rytus, ir Rolandas, — nebe paskutinis šaulys, o vienas iš trijų, — vėl ėmė sapnuoti baisius sapnus, peraustus vienintele šviesia gija:

Tenai aš pašlovinsiu visų jų vardus!

Autoriaus pabaigos žodis

Taip baigiasi antroji iš šešių ar septynių knygų, sudarančių ilgą pasakojimą apie Tamsųjį Bokštą. Trečiojoje, „Bevaisė žemė”, pasakojama, kaip Rolandas, Edis ir Siuzana pasiekia Bokštą. Ketvirtojoje sužinosime apie burtus ir gundymą, tai, ką Rolandas patyrė prieš pirmąjį susitikimą su mano skaitytojais, kai jis persekiojo vyrą juodais drabužiais.

Mano nuostabą sužinojus, kaip gerai buvo priimta šitos epopėjos, visiškai nepanašios į kitus mane išgarsinusius darbus, pirma dalis, pralenkia tik dėkingumas tiems, kurie ją perskaitė ir kuriems ji patiko. Matote, šitas darbas — mano paties Bokštas; tie žmonės apsėdo mane, ypač Rolandas. Ar aš žinau, kas tas Bokštas iš tikro ir kas tenai laukia Rolando (jeigu jis pasieks jį, nors galite pasiruošti realiai galimybei, kad ne jis tai padarys)? Taip... ir ne. Aš tik žinau, kad tas pasakojimas jau septyniolika metų vis pasikviečia mane. Antroji dalis palieka daug neatsakytų klausimų ir pasakojimo galas dar toli ateityje, bet aš jaučiu, kad ši dalis labiau išbaigta.

Ir Bokštas arčiau.

Stephen King

1986 gruodžio 1 d.