Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Gal yra dar kas nors? — paklausė savęs ir išsitraukė revolverius.

Staiga rankas supurtė griausminga atatranka.

17

Edis išvydo virš savęs atsistojusi vėžiagyvį, šaltas žibančias akutes. Žnyplės ėmė artėti prie veido.

— Ari-a... — pradėjo gyvis ir netikėtai sprogo. Rolandas pamatė antrą, skubantį prie kairės jo rankos,

ir spėjo pagalvoti: Na, dabar kairės eilė... O po akimirkos iš vėžio liko tik kiaukuto ir žalių vidurių gumulas.

Jis apsivertė ir pamatė nepaprasto grožio moterį, nuo kurios įniršio stingo kraujas.

— TIK PABANDYKITE ARTINTIS, ŠLIUŽAI! TIK PRIEIKITE PRIE JŲ! SUGRŪSIU AKIS Į SUMAUTAS JŪSŲ UODEGAS!

Ji ištaškė ir trečiąjį, kuris kurnėjo tarp pražergtų Edžio kojų, pasiryžęs ir pavalgyti, ir iškastruoti jį vienu sykiu. Šlapios vietos iš jo neliko.

Rolandas spėjo, kad tie jūros gyviai nėra visai buki. Dabar turėjo progą tuo įsitikinti: likusieji ėmė trauktis.

Revolverio plaktukėlis klaktelėjo tuščiai, po to vėl nugriaudėjo šūvis, nepagailėjęs vieno iš besprunkančių kraugerių.

Kiti dar spėriau kurnėjo į vandenį. Matyt, prarado apetitą.

O Edis tuo metu duso.

Rolandas negrabiai stengėsi atlaisvinti giliai kaklan įsirėžusią virvę. Vaikino veidas iš purpurinio virto violetiniu, po to ėmė juosti. Edis nebesipriešino. Staiga šaulio rankas nustūmė stipresnės.

— Aš juo pasirūpinsiu. Moters rankoje žybtelėjo peilis... jo peilis.

Kuo pasirūpinsiu? — spėjo pagalvoti Rolandas, netekdamas sąmonės. Kaip pasirūpinsi, kai dabar esame tavo malonėje?

— Kas tu? — sukuždėjo jis, grimzdamas į tamsą.

— Aš esu trys moterys, — išgirdo jis atsakymą lyg iš giliausio šulinio. — Aš, kuri buvau; aš, kuri neturėjo būti, bet buvo; aš — moteris, kurią tu išgelbėjai. Ačiū tau, šauly.

Jis pajuto moters bučinį ir ilgam išsijungė.

Paskutinis kortų permaišymas

1

Pirmą kartą po kokio tūkstančio metų šaulys negalvojo apie Tamsųjį Bokštą. Visos jo mintys sukosi apie elnią, kuris išėjo prie tvenkinio miško laukymėje.

Jis nusitaikė per išvirtusį medį kaire ranka.

Mėsa, pagalvojo jis, ir gerkle nutekėjo seilė.

Nepataikiau, pagalvojo jis spustelėjęs gaiduką. Jis pabėgo. Mano įgūdžiai... prarasti.

Elnias sukniubo prie vandens.

Netrukus mintys apie Bokštą vėl ims suktis jo galvoje, o kol kas jis dėkojo dievams už taiklų šūvį ir svajojo apie mėsą, mėsą, mėsą. Pertaisęs vienintelį revolverį jis peržengė rąstą, už kurio kantriai gulėjo visą popietę ir tykojo stambaus grobio.

Aš sveikstu, išsitraukęs peilį pagalvojo Rolandas. Taisausi iš tikrųjų.

Jis nematė už jo stovinčios moters, kuri stebėjo jį tiriančiu žvilgsniu.

2

Po susidūrimo paplūdimio gale jie šešias dienas valgė tik omarų mėsą ir gėrė sūroką upelio vandenį. Rolandas menkai ką prisiminė; jis kliedėjo. Kartais Edį vadino Alenu, kartais Ketbertu, į moterį kreipėsi Siuzana.

Po truputį jo liga traukėsi, ir trijulė patraukė į kalnus. Protarpiais Edis stūmė moterį vežimėliu, kartais jį stūmė Rolandas, o Edis nešė ją ant kupros. Bet dažniausiai kelias buvo visai nepravažiuojamas, todėl jie slinko labai lėtai. Rolandas matė, koks Edis išsekęs. Moteris taip pat tai žinojo, tačiau vaikinas niekad neniurzgėjo.

Maisto užteko; kol Rolandas kovojo su mirtimi, krečiamas karščio, nutrūkdavo į praeitį, kalbėjosi su seniai mirusiais žmonėmis, Edis su moterimi žudė viską, kas pasipainiodavo po ranka. Vėžiagyviai ėmė vengti jų paplūdimio krašto, tačiau ligi to laiko jie spėjo prisiruošti maisto kelionei, o pasiekę krūmynus kaip išbadėję puolė prie žolės. Visi buvo neapsakomai išsiilgę bet kokių žalumynų. Pamažu žaizdos ant odos ėmė trauktis. Kai kurie augalai buvo kartūs, kiti salsvi, jie kramtė nesirinkdami... išskyrus vieną.

Šaulys pakirdo iš snaudulio ir pastebėjo moterį su žolės, kurią labai gerai pažinojo, kuokštu.

— Ne! Šitos ne! — sukranksėjo jis. — Niekad neragaukite šitos! Įsidėmėkite! Niekad!

Moteris ilgai į jį žiūrėjo, po to neklausinėdama numetė žolės kuokštą.

Šaulys atsigulė pašiurpęs. Čia gali pasitaikyti ir daugiau nuodingų augalų, bet tas, kurį ji išrovė, atneštų prakeiksmą. Ten buvo nelabojo žolė.

Nuo keflekso sutriko viduriai, dėl to labai nerimavo Edis, tačiau ilgainiui žalumynai sustatė viską į vietą.

Pagaliau jie pasiekė tikrą mišką, Vakarinės jūros ošimą atnešdavo tik iš tos pusės pučiantis vėjas.

O dabar... mėsa.

3

Šaulys pabandė išskrosti gyvulį, laikydamas peilį tarp didžiojo ir bevardžio piršto. Nieko gero. Pirštai per silpni. Perėmęs į kitą ranką jis nevikriai drykstelėjo elniui per pilvą. Ištryško šiltas kraujas, kuris uždelsus įsigertų į mėsą ir ją sugadintų... bet pjūvis vis tiek buvo nevykęs. Mažvaikis geriau perpjautų.

Tau teks visko išmokti, tarė jis kairei savo rankai ir pasiruošė įpjauti giliau.

Tačiau jo ranką sugavo dvi tamsiai rudos rankos ir atėmė peilį.

Rolandas atsigręžė.

— Aš išvalysiu, — tarė Siuzana.

— Ar kada bandei?

— Ne, bet tu mane pamokysi.

— Gerai.

— Mėsa, — ištarė ji su šypsena.

— Aha, — šypsodamasis atsakė šaulys. — Mėsa.

— Kas atsitiko? — šūktelėjo Edis. — Girdėjau šūvį.

— Ruošiamės Padėkos dienai! — atsiliepė ji. — Ateik padėti!

Vėliau jie papuotavo kaip karaliai, o užmigdamas šaulys traukė gaivų kalnų orą, žvelgė į žvaigždes ir mąstė, jog pirmą kartą per daugelį metų pasitaikė tokia nuostabi diena.

Jis užmigo ir sapnavo.

4

Bokštą. Tamsųjį Bokštą.

Jis stūksojo bekraštės kraujo spalvos plynės horizonte, violetinėje saulėlydžio šviesoje. Rolandas nematė laiptų, spirale kylančių plytų cilindro viduje, bet matė langus, išdėstytus sraigtu, matė už jų žmonių, kuriuos kadaise pažinojo, vaiduoklius. Jie lipo į viršų, sausas vėjas nešė jų kvietimą:

Rolandai... ateik... Rolandai... ateik... ateik... ateik...

— Ateinu, — sušnibždėjo jis ir pabudęs atsisėdo, krečiamas drebulio.

— Rolandai? Edis.

— A.

— Blogas sapnas?

— Blogas. Geras. Tamsus.

— Bokštas?

— Taip.

Jie sužiuro į Siuzaną, bet toji nepabudo. Kadaise gyveno moteris, vardu Odeta Siuzana Holms; vėliau atsirado kita — Deta Siuzana Volker. Dabar buvo trečioji: Siuzana Dyn.

Rolandas mylėjo ją už atkaklumą ir ryžtingą būdą; ir bijojo, kadangi turėjo paaukoti ją — ir Edį sykiu — nesiginčydamas ir nesigręžiodamas atgal.

Paaukoti Bokštui.

Prakeiktam Bokštui.

— Laikas gerti vaistus, — tarė Edis.

— Man jau užteks.

— Gerk ir nesiginčyk.

Rolandas nurijo kapsulę, užgėręs šaltu šaltinio vandeniu, ir atsiriaugėjo. Gerai! Atsiriaugėjo mėsa.

— Tu žinai, kur keliaujame? — paklausė Edis.

— Prie Bokšto.

— Na, taip, — sutiko Edis, — bet aš čia kaip koks atlėpausis iš Teksaso be žemėlapio, tvirtinantis, kad jam reikia į „Skaudančią Subinę” Aliaskoje. Kur jis? Kokia kryptimi?

— Atnešk mano kelionmaišį.

Edis atnešė. Siuzana krustelėjo per miegus, Edis suakmenėjo, apšviestas gęstančio laužo liepsnos. Kai ji nurimo, jis grįžo pas šaulį.

Rolandas pasikuitė maiše, pasunkėjusiame nuo ano pasaulio šovinių. Ieškoti ilgai nereikėjo.