Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Jis užuodė dvokiančio oro srovę, girdėjo atšvilpiant traukinį.

Laikas beveik atėjo. Metas, kai jis sutelks visus tris arba praras viską. Antrą kartą galvoje ėmė suktis pasauliai.

Pasiekęs platformą jis nušveitė ginklą į šalį. Tada atsagstė Morto kelnes ir nuleido žemėn, parodydamas baltas apatines kekšiškas kelnaites. Jis neturėjo laiko stebėtis: jeigu užgaiš, galės nebebijoti, kad sudegs gyvas. Šoviniai įkais ir jo kūnas paprasčiausiai sprogs.

Šaulys susikišo dėžutes į trumpikes, išsitraukė keflekso buteliuką, sugrūdo ten pat. Kelnaitės groteskiškai išsipūtė. Rolandas nusiplėšė liepsnojantį švarką, bet nevargo sagstydamasis marškinius.

Jis girdėjo platformos link atšniokščiantį traukinį, matė jo žibintą. Negalėjo žinoti, kad čia tas pat traukinys, kuris pervažiavo Odetą, bet kažkaip nujautė. Dalykuose, susijusiuose su Bokštu, likimas būdavo ir gailestingas, kaip žiebtuvėlis, išgelbėjęs gyvybę, ir skaudus, kaip ugnis, deginanti jo kūną. Lyg artėjančio traukinio ratai likimas traukė logišku ir negailestingai žiauriu kursu, prieš kurį galėjo atsilaikyti tik plienas ir gerumas.

Jis nuspyrė Morto kelnes ir vėl pasileido bėgti, nematydamas į šalis sprunkančių žmonių. Skersvėjis pagirdė ugnį, užsiliepsnojo jo apykaklė, plaukai. Sunkios dėžutės trinksėjo į Morto kiaušinius, trynė juos. Jis prašoko turniketą it meteoras. Užgesink mane! — klykė Mortas. Užgesink, kol nesudegiau!

Tu nusipelnei sudegti, niūriai atkirto šaulys. Tai, ką tau teks iškęsti, geriau, nei nusipelnei.

Kaip tai suprasti? KĄ TAI REIŠKIA?

Šaulys nieko neatsakė ir visai jį užtildė, puldamas prie platformos krašto. Pajutęs, kad kažkuri šovinių dėžutė slysta iš kelnaičių, prilaikė viena ranka.

O tada visą savo psichinę energiją nukreipė į Damą. Jis nebuvo tikras, kad tą telepatinę komandą Deta išgirs ir kad bus priversta paklusti, bet vis tiek pasiuntė aštrią minties strėlę:

DURYS! PAŽVELK PRO DURIS! DABAR!

Viską užgožė traukinio dundėjimas. Kažkokia moteris suspigo: „O, dangau, jis ruošiasi šokti!” Kažkieno ranka griebė už peties, norėdama suturėti, bet Rolandas pastūmė Džeko Morto kūną už geltonos linijos ir šoko nuo platformos žemyn. Nugriuvęs priešais atvažiuojantį traukinį jis laikėsi susiėmęs už tarpkojo, laikė bagažą, kurį parsigabens atgal... jeigu tik spės tinkamu metu palikti Morto kūną. Rolandas visą laiką šaukė ją — jas:

ODETA HOLMS! DETA VOLKER! ŽIŪRĖK DABAR!

Kai traukinys atsidūrė priešais jį negailestingai besisukančiais sidabriniais ratais, šaulys pasuko galvą ir pažvelgė pro duris.

Tiesiai jai į veidą.

Veidus!

Abu, matau jas abi vienu metu...

NEEE!... sukriokė Mortas, ir paskutinę akimirką prieš tai, kai traukinys perpjovė kūną per pusę (ne ties kojomis, o per juosmenį), Rolandas metėsi pro duris.

Džekas Mortas mirė vienas.

Šovinių dėžutės ir vaistų buteliukas atsidūrė šalia fizinio Rolando kūno. Pirštai mėšlungiškai sugniaužė juos ir atleido. Šaulys prisivertė atsistoti sopulių varstomu kūnu, nes šaukė Edis Dynas, dviem balsais rėkė Odeta. Jis grįžtelėjo sekundei ir išvydo tai, ką girdėjo: dvi moteris. Abi bekojės, tamsiaodės, nepaprastai gražios. Tačiau vienos vidinės bjaurasties nepaslėpė net išorinis grožis.

Rolandas žiūrėjo į moteris, tiksliau, vienos moters negatyvą ir pozityvą. Įsmeigė akis it užhipnotizuotas.

Tada vėl pasigirdo Edžio riksmas, ir šaulys pamatė iš vandens prie bejėgiškai pakrantėje numesto kūno krutančius jūros gyvius.

Saulė nusileido. Atslinko tamsa.

14

Deta išvydo save tarpduryje, pamatė save jos akimis, pamatė save šaulio akimis, ir išgyveno metamorfozę, tik dar staigesnę ir stipresnę nei Edžio.

Ji buvo čia.

Ji buvo tenai, šaulio akyse.

Ji girdėjo artinantis traukinį.

Odeta! — suklykė ji, staiga viską supratusi, kas ji tokia ir kada tai atsitiko.

Deta! — suklykė ji, staiga viską supratusi: kas ji tokia ir kas tai padarė.

Jausmas lyg išsiverstum... o vėliau dar skausmingesnis patyrimas.

Ji perplyšo perpus.

15

Rolandas nušlitiniavo prie Edžio. Klupinėjo it kaulai būtų ištirpę. Pirmas vėžiagyvis grybštelėjo už Edžio veido. Vaikinas suriko. Šaulys nuspyrė jį šalin. Tada vargais negalais susilenkė ir stvėrė Edį už rankų. Pradėjo vilkti jį atgal, bet jėgų neužteko, jiems abiems nepavyks pasprukti...

Edis vėl suriko, kai kažko pasiteiravęs vėžys išplėšė kelnių gabalą kartu su mėsa. Jis vėl bandė surikti, tačiau pasigirdo tik gargimas. Jis duso Detos kilpoje.

Vėžiagyviai ėmė juos supti, žvaliai karpydami žirklėmis. Šaulys truktelėjo iš paskutiniųjų ir... nuvirto aukštielninkas. Jis išgirdo monstrus artėjant, pragariškai klausinėjant ir čakšint žnyplėmis. Gal ne taip ir blogai, pagalvojo jis. Jis pastatė ant kortos viską ir viską pralošė.

Po mirksnio jį apstulbino kurtinantys jo revolverių šūviai.

16

Abi moterys gulėjo veidas į veidą, pakilusios it kertančios kobros, sugniaužusios viena kitos kaklą rankomis identiškais pirštų atspaudais.

Ši moteris bando ją pasmaugti, bet ji netikra, kaip ir ta mergaitė; ji sapnas, sukurtas nukritusios plytos... tik tas sapnas pildosi, ta sapno būtybė smaugia ją, kol šaulys gelbėja savo draugą. Ta atgijusi košmaro būtybė košia nešvankybes ir tyška seilėmis: „Aš paėmiau mėlynąją lėkštutę, nes ta moteris paliko mane ligoninėje ir negalėjau turėti ypatingos lėkštutės. Ir sudaužiau ją, nes norėjau sudaužyti, o kai pamačiau baltąjį vaikiną, daužiau jį, nes man reikėjo juos daužyti... aš vogiau iš parduotuvių, kuriose pardavinėjamos ypatingos prekės baltiesiems, kai mano broliai ir seserys alksta Harleme, žiurkės graužia jų kūdikius, aš ta pati... aš, kale tu, aš... aš... aš!

Nužudyk ją, pagalvojo Odeta, bet suprato, jog negalės.

Negalės nužudyti šitos raganos ir likti gyva, kaip ir ji negali jos nužudyti. Jos gali uždusinti viena kitą, kol Edį ir

(Rolandą) / (Tikrąjį Piktadarį)

tą, kuris jas pašaukė, gyvus suės prie vandens. Tada visiems galas. Ji gali pasielgti kitaip

(mylėti) (neapkęsti)

paleisti.

Odeta paleido Detos kaklą, nepaisydama šiurkščių pirštų, laužančių jai trachėją. Ir apsikabino tą kitą.

— Ne, kale! — suriko Deta, bet riksme buvo po lygiai neapykantos ir dėkingumo. — Ne, palik mane, palik...

Odeta nepajėgė atsakyti. Kai Rolandas nuspyrė pirmą puolantį jūros grobuonį, kai antrasis šoko atgnybti Edžio rankos, ji pajėgė tik sukuždėti į tos raganos ausį: „Aš myliu tave”.

Akimirką gniaužtai užsiveržė kaip replės... ir atsileido.

Dingo.

Ją vėl tarsi kas išvertė... ir Odeta staiga pasijuto vientisa. Pirmą kartą nuo to laiko, kai vyras, vardu Džekas Mortas, numetė plytą ant vaiko, kuris atsidūrė prie to namo tik todėl, kad baltasis taksistas atsisakė vežti juodaodžių šeimą (o jos tėtis bijojo dar kartą nusivilti, todėl nekvietė kito taksi), pirmą kartą po to ji tapo vientisa. Ji buvo Odeta Holms, o kita?..

Judinkis, kale! — suriko Deta... tik tai buvo jos pačios balsas; ji susiliejo su Deta. Ji buvo viena, jų buvo dvi, šaulys pasitelkė trečią iš jos. Greičiau, kol jie dar netapo vakariene!

Ji pažvelgė į šovinius. Nėra kada pertaisinėti; kol apsisuks, viskas bus baigta. Belieka tik viltis.