Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Per aštrų skausmą, pervėrusį jo galvą, Kacas išgirdo šautuvo pokštelėjimą, išgirdo, kaip subyra likęs vitrinos stiklas su odekolono, kvepalų, burnos skalavimo skysčio, sirupo nuo kosulio ir dar bala žino ko buteliukais. Užuodė tūkstančių sumišusių kvapų tvaiką ir prieš atsisveikindamas su šiuo pasauliu dar kartą prakeikė tėvą, kad atsidūrė šioje sumautoje vaistinėje.

5

Rolandas išvydo, kaip šūvis nušlavė buteliukus ir dėžutes. Stiklo dėžė su laikrodžiais sutrupėjo, pabiro sudaužyti laikrodžiai.

Juk jie nežino, ar čia yra nekaltų žmonių, ar ne, toptelėjo jam. Nežino, o vis tiek šaudo!

Tai neatleistina. Bet Rolandas pasistengė užgniaužti pyktį. Jie šauliai. Reikia manyti, kad tai smegenų sutrenkimo, kurį jiems teko patirti, padarinys, — ne šiaip sau sklaidosi, nebijodami palikti nekaltų aukų.

Jie tikisi, kad jis ims atsišaudyti arba bėgti.

Todėl prisiplojęs prie žemės šaulys nušliaužė į priekį. Stiklo šukės pjaustė rankas ir kelius. Ir skausmas vėl pažadino Džeko Morto sąmonę. Rolandas apsidžiaugė — Mortas jam pravers. O jo kūnu nė nemanė rūpintis. Skausmą iškęsti jam vienas juokas, be to, sužeistas išgama, kuris nieko kito nevertas.

Rolandas nusigavo po išdaužyto lango palange. Dešinėje pusėje nuo durų. Ir susirangė tenai, pasiruošęs šuoliui. Ginklą, kurį laikė dešinėje rankoje, įsikišo į dėklą.

Jo nebereikės.

6

— Ką tu darai, Karlai? — suriko O’Mira. Jau matydamas „Daily Nevvs” antraštę: POLICININKAS NUŠOVĖ KETURIS ŽMONES VESTSAIDO VAISTINĖJE.

Delevanas neklausydamas jo vėl užsitaisė.

— Tuoj aš jam parodysiu.

7

Viskas įvyko taip, kaip šaulys buvo numatęs.

Įsiutę, kad taip lengvai buvo apgauti žmogaus, atrodžiusio eiline šio miesto avele, neatsigavę nuo sutrenkimo, policininkai įsiveržė vidun. Idiotas su šautuvu ėjo pirmas. Jie bėgo pasilenkę, tarsi šturmuotų priešo įtvirtinimus, nesitikėdami, kad priešininkas viduje. Manė jį seniai išlėkusį pro užpakalines duris.

Todėl jie ėjo trupindami stiklo duženas, ir kai šaulys su šautuvu, atlupęs stiklines duris, įžengė vidun, Rolandas pašoko ir sudėjęs rankas šniojo pareigūnui Karlui Delevanui per sprandą.

Duodamas parodymus tyrimo komisijai, Delevanas tvirtins neprisimenąs nieko nuo to momento, kai priklaupė paimti nusikaltėlio piniginę iš po prekystalio. Komisijos nariams amnezija tokiomis aplinkybėmis atrodė visai tikėtina, todėl policininkas atsipirko tik dviejų mėnesių įgaliojimų sulaikymu, nemokant algos. Rolandas būtų patikėjęs Delevanu ir netgi užjautęs kitokiomis aplinkybėmis (jeigu tas kvailys nebūtų pyškinęs į vaistinę, pilną nekaltų žmonių). Kai tavo smegenis pakrato du kartus per vieną dieną, visai nekeista, kad jos neveikia.

Kai Delevanas susileido ant žemės it būtų be kaulų, Rolandas paėmė iš jo šautuvą.

— Stok! — suriko išsigandęs ir įtūžęs O’Mira. Jis jau taikėsi Storulio Džonio „Magnumu”, bet Rolandas spėjo įsitikinti dar kartą: šio pasaulio šauliai lėtapėdžiai. Jis būtų nupliekęs O’Mirą tris kartus. To nė nereikėjo. Jis tiesiog užsimojo šautuvu ir šniojo policininkui per galvą. Vėliau O’Mirai teko iškęsti tris operacijas, kol skruostikaulis vėl buvo sukabintas. Jis pastovėjo sekundę, po to subolavo akių baltymai, keliai sulinko, ir jis visu ūgiu išsitiesė ant žemės.

Rolandas stovėjo tarpduryje ir klausėsi sirenų. Po to iškratė visus šovinius ant Delevano kūno ir numetė neužtaisytą šautuvą prie jo.

— Tave, pavojingas mulki, reiktų siųsti į vakarus, — pasakė jis sąmonę praradusiam policininkui. — Tu pamiršai savo tėvo veidą.

Jis peržengė kūną ir nuėjo prie šaulių vežimo, stovinčio greta vaistinės. Sėdo už vairo.

8

Ar moki vairuoti šitą vežimą? — paklausė jis dejuojančios, murmančios Morto sąmonės.

Aiškaus atsakymo negavo: Mortas toliau plyšojo. Šaulys jautė, kad ta isterija iš dalies apsimestinė, kad taip Džekas vengia pokalbio su keistuoju pagrobėju.

Klausyk, griežtai tarė jis. Daugiau nebekartosiu. Aš neturiu laiko. Jeigu neatsakysi į mano klausimą, sukišiu dešinį nykštį į dešinę tavo akį, kiek lįs, po to išlupsiu akies obuolį ir ištrėkšiu ant sėdynės kaip vabalą. Man užteks vienos akies, be to, ji ne mano.

Jis galėjo meluoti Mortui, kaip Mortas melavo jam. Abu nejautė vienas kitam jokio draugiškumo. Tačiau jų ryšys buvo intymesnis netgi nei lytinis aktas. Jų atveju susiliejo ne kūnai, o protai.

Ir Rolandas ketino įvykdyti savo grasinimą.

Mortas tai suprato.

Isterija kaipmat baigėsi. Moku vairuoti, atsakė Mortas. Tai buvo pirmas logiška reakcija nuo tada, kai Rolandas atsidūrė jo sąmonėje. Tada vairuok. Kur man važiuoti?

Ar žinai, kur yra vietovė, vadinama Vilidžu?

Taip.

Važiuok tenai.

Kur tiksliau?

Kol kas tik važiuok.

Galėtume važiuoti greičiau, jeigu įjungčiau sireną.

Puiku. Įjunk. Ir tas mirksinčias ugnis.

Pirmą kartą nuo to momento, kai užvaldė Džeką, Rolandas atsitraukė ir leido veikti jam. Kai Mortas pasisuko apžiūrėti Delevano ir O’Miros mėlynai balto vežimo prietaisų skydą, Rolandas stebėjo judesį, bet nebuvo jo iniciatorius. Tačiau jeigu jis būtų ne bekūnis Ka, o fizinis asmuo, stovėtų pasirengęs šokti į priekį ir perimti valdymą, pasirodžius bent menkiausiam maištavimo ženklui.

Bet Mortas nebandė priešintis. Jis nužudė ir sužalojo galai žino kiek nekaltų žmonių, tačiau nė nemanė prarasti brangios savo akies. Jis įjungė šviesas, nuspaudė pedalą, ir staiga vežimas truktelėjo iš vietos. Užkaukė sirena, šaulys pastebėjo ant mašinos priekio pulsuojant raudoną šviesą.

Važiuok greitai, griežtai įsakė šaulys.

9

Nepaisant šviesų ir sirenos, nuolatinio pypsėjimo, Džekas Mortas pasiekė Grynvič Vilidžą tik po dvidešimties minučių. Šaulio pasaulyje Edžio Dyno viltys tirpo kaip pavasarinis sniegas. Netrukus jų visai neliks.

Jūra nulaižė pusę saulės.

Na, tarė Džekas Mortas, mes jau vietoje. Jis nemelavo, nes Rolandas tai suprastų. Ši vieta Rolandui niekuo nesiskyrė nuo kitų miesto dalių: pastatų kamšalynė, žmonės, vežimai. Ne tik gatvės, bet ir oras buvo užtvenktas vežimų — begalinio jų burzgimo ir dusinančių dūmų. Šie, matyt, atsiranda degant kurui. Keista, kad žmonės išvis čia gali gyventi, moterys negimdo išsigimėlių, kaip tie Lėtieji mutantai po kalnais.

Kur važiuoti dabar? — klausė Mortas.

Prasideda sunkiausia dalis. Šaulys susikaupė, kiek tik pajėgė.

Išjunk sireną ir šviesas. Sustok prie šaligatvio.

Mortas sustabdė automobilį prie hidranto.

Šiame mieste turi būti požeminis geležinkelis, pasakė šaulys. Noriu, kad nuvestum mane į vietą, kur jie sustoja paimti ir išleisti keleivių.

Stotį. Kurią? — pasiteiravo Mortas. Paklausė su baime. Džekas negalėjo nieko nuslėpti nuo Rolando, Rolandas — nuo Morto, na, bent jau ilgai.

Prieš keletą metų — tiksliai nežinau, kiek, — tu pastūmei merginą po atvažiuojančiu traukiniu kažkurioje požeminėje stotyje. Noriu, kad nuvestum mane tenai.

Į tai Mortas atsakė staigiu, stipriu pasipriešinimu. Šaulys jį įveikė, bet ne be pastangų. Mortas buvo savotiškai susidvejinęs, kaip Odeta. Bet ne šizofrenikas, jis gerai žinojo, ką protarpiais iškrėsdavo. Tačiau sergėjo tą slaptąją savo dalį — Stūmėją — uždaręs po devyniais užraktais, kaip kolekcionierius brangakmenį.