Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Šaulys viso to nežinojo; jam buvo aišku, kad jo pasaulyje yra vėliau nei čia. Tai, jog Morto pasaulyje dar tik ankstyva popietė, nereiškia, jog ir jo pasaulyje ligi saulėlydžio toli. Jo mintys vis grįždavo prie siaubingo Edžio mirties vaizdo.

Troškimas atsigręžti darėsi nepakeliamas. Tačiau Rolandas nedrįso. Negalėjo sau leisti.

Jo mintis nutraukė griežtas Korto balsas: Valdyk tai, ką gali, kirmine. Tegu vyksta, kas nori, o tu eik su tviskančiais ginklais kaip ėjęs.

Taip.

Bet tai buvo sunku.

Kartais nepakeliamai sunku.

Jis būtų matęs, kad žmonės spokso į jį ir aplenkia iš tolo, jeigu nebūtų skubėjęs baigti reikalus šiame pasaulyje. Rolandas taip lėkė į mėlyną iškabą, kur, pasak Mortopedijos, galėjo gauti savo kūnui būtino keflekso, jog plevėsavo jo švarko skvernai, nors ir prikrautomis kišenėmis. Ant juosmens atvirai kabojo pistoletai ir dunksėjo į klubus (jis užsisegė diržus, kaip įpratęs — perkryžiavo ir nuleido žemiau).

Keturiasdešimt devintosios gatvės pirkėjams, muzikantams ir pardavėjams jis atrodė taip, kaip ir Storuliui Džoniui — kuoktelėjęs narkomanas.

Rolandas pasiekė Kaco vaistinę ir įėjo vidun.

13

Šaulys kitados pažinojo burtininkų, užkalbėtojų ir alchemikų. Kai kurie iš jų buvo protingi šarlatanai, kiti — kvaili apsimetėliai, kuriais tikėjo tik dar didesni kvailiai (o tokių pasaulyje niekad netrūko, todėl apsimetėliai ne tik laikėsi, bet netgi klestėjo), ir tik saujelė iš tikro išmanė juodąją magiją, apie kurią žmonės kalbėjo pakuždomis: mokėjo iškviesti demonus ir mirusiuosius, nužudyti prakeiksmu arba išgydyti paslaptingomis mikstūromis. Vienas iš jų, šaulio įsitikinimu, buvo pats demonas, būtybė, apsimetusi žmogumi ir pasivadinusi Flegu. Jis matė jį vos kartą, kai atėjo galas viskam, žemę užgriuvo chaosas ir galutinė griūtis. Jam ant kulnų lipo du nusivylę, bet ryžtingi jaunuoliai, Denisas ir Tomas. Ta trijulė tik trumpam šmėkštelėjo painiame šaulio pasaulyje, bet jis niekad nepamiršo, kaip Flegas pavertė jį erzinusį žmogų staugiančiu šunimi. Gerai įsidėmėjo. O vėliau pasirodė vyras juodais drabužiais.

Ir Martenas.

Martenas, kuris suviliojo jo motiną, kol tėvas buvo išvykęs, Martenas, kuris pasistengė nusiųsti Rolandą į mirtį, bet tapo tik ankstyvo jo įšventinimo į vyrus netiesioginiu iniciatoriumi, Martenas, kurį jis tikėjosi susitikti pasiekęs Bokštą... arba jame.

Žodžiu, remdamasis savo patirtimi, Rolandas visai kitaip įsivaizdavo vaistinę. Tikėjosi atsidurti tamsiame, viena žvake apšviestame kambaryje, dvokiančiame karčiais garais, pamatyti indus, pilnus kažkokių miltelių, skysčių, ištraukų, užklotus storu dulkių sluoksniu ir apraizgytus šimtmečio senumo voratinkliais. Jis tikėjosi rasti žmogų žynio apsiaustu su gobtuvu, pavojingą burtininką. O išvydo ramiai, lyg paprastoje parduotuvėje, už stiklinių durų vaikštančius žmones. Rolandas manė, jog tai tik iliuzija.

Pasirodo, ne.

Vieną akimirką šaulys nustėręs sustojo tarpduryje. Šis pasaulis užgriūna stebuklais kiekviename žingsnyje, čia karietos lekia oru, o popierius atrodo pigus kaip smėlis. Keisčiausia tai, kad žmonės čia abejingi tiems stebuklams, jis matė tik nuobodžius veidus ir palinkusius prie darbų kūnus.

Vaistinėje buvo tūkstančiai buteliukų su vaistais ir nuodais, buvo ir panacėjų, kurias Mortopedija pavadino „laikino efekto priemonėmis”: tepalas, atseit, atauginantis nukritusius plaukus; kremas, „išnaikinantis” pigmentines dėmes ant rankų. Čia buvo priemonių gydyti tai, ko nereikėjo gydyti: vaistų, paleidžiančių ir kietinančių vidurius, balinančių dantis ir juodinančių plaukus, gaivinančių burnos kvapą (lyg neužtektų pakramtyti alksnio žievės). Jokios magijos, vien niekalai, nors čia buvo ir astino bei kitų vaistų, galinčių jam padėti. Bet apskritai Rolandas nusivylė: ten, kur turėjo viešpatauti alchemija, tvyrojo parfumerijos kvapas. Argi keista, jog stebuklai išnyko?

Bet kai jis dar kartą pasitarė su Morto protu, sužinojo, jog veiksmingiausių priemonių nemato — jos saugiai paslėptos nuo akių. Ir gauti jų galima tik atnešus burtininko įsakymą. Šiame pasaulyje tie burtininkai vadinami DAKTARAIS, o rašteliai, kuriuose jie parašo magiškas formules — RECEPTAIS. Šauliui tas žodis buvo negirdėtas, bet jis neturėjo kada aiškintis. Jis žinojo, ko jam reikia ir kur gali tai gauti.

Todėl priėjo prie aukšto prekystalio su užrašu „Vaistai pagal receptą”.

14

Kacas, 1927 metais 49-ojoje gatvėje atidaręs „Kaco farmaciją ir Sodos fontaną” (Viskas, ko reikia, ponioms ir ponams), seniai ilsėjosi smėlio kalnelyje, o jo vienturtis sūnus akivaizdžiai rengėsi pas tėtušį. Nors jam tebuvo keturiasdešimt šešeri, Kacas jaunesnysis atrodė bent dvidešimčia metų senesnis: nuplikęs, pageltusios odos, suvargęs. Jis girdėjo, kad žmonės vadina jį giltine, tik niekas nesuprato, kodėl taip yra.

Paimkim kad ir šitą bobšę, plyšojančią telefonu. Misis Retban. Rėkauja, kad paduos jį į teismą, jeigu jis neįvykdys jos prakeikto užsakymo tuojau pat, ŠIĄ AKIMIRKĄ.

Kaip manote, ponia, gal suleisiu vaistukus jums pro ausį? O būtų neblogai: bent jau užsičiauptų. Galėtų prikišti mikrofoną prie burnos ir išsižioti.

Ta mintis sukėlė šypseną, apnuoginusią gelsvas jo dantenas.

— Jūs nesuprantate, misis Retban, — įsiterpė jis į minutę — visą minutę, užfiksavo jis laikrodžiu, — trukusį monologą. Kaip jam norėjosi bent kartą ištarti: Nustok kriokusi ant manęs, kvaila kale! Šauk ant savo daktaro! Tai jis įpratino tave prie to mėšlo! Teisingai. Tie prakeikti daktariūkščiai dalina medikamentus kaip kokią kramtomąją gumą, o po to, kai nutraukia vadinamąjį gydymą, kas lieka kaltas? Tie kailialupiai? O, ne! Jis!

— Kaip tai „nesuprantu”? — suzyzė balsas į ausį it suerzinta širšė. — Aš puikiai suprantu, kad atnešu niekingai jūsų parduotuvei didelius pinigus, suprantu, kad šitiek metų buvau ištikima klientė, suprantu...

— Jums reikėtų pasikalbėti su... — Jis vėl patikrino rodolekso receptą. — ... daktaru Brumholu, misis Retban. Jūsų recepto galiojimo laikas pasibaigęs. Įstatymas draudžia platinti valiumą be recepto. — Ir apskritai nereikia jo išrašinėti... nebent ketini tai daryti neribotą laiką, pagalvojo jis.

— Tai neapsižiūrėjimas! — suriko moteris. Jos balse prasimušė panikos gaidelė. Edis išsyk būtų ją pažinęs: paukštuko-narkomano giesmelė.

— Tada paskambinkite jam ir paprašykite pratęsti, — atsakė Kacas. — Jis turi mano numerį. — Taip, jie visi turėjo jo numerį. Čia ir buvo didžiausia problema. Jis atrodo kaip dvesiantis senis dar nesulaukęs penkiasdešimties dėl tų žmogžudžių daktarų.

O aš netgi negaliu pasiųsti tų narkomanių, po šimts velnių, kad neprarasčiau ir to niekingo pelno, kurį duoda šita skylė!

— NEGALIU JAM PASKAMBINTI! — suriko moteris, plėšdama jam ausies būgnelį. — JIS SU SAVO MEILUŽIU IŠVAŽIAVO ATOSTOGAUTI, IR NIEKAS MAN NESAKO KUR!

Kacas pajuto kylant rūgštį skrandyje. Jis turėjo dvi opas, vieną šiaip taip užgydė, kita dar ir dabar kraujavo dėl tokių bjaurybių, kaip ši. Jis užsimerkė. Todėl nepastebėjo savo padėjėjo, išvertusio akis į vyrą mėlynu kostiumu, artėjantį prie išdavimo langelio, nepastebėjo, kaip Ralfas, nutukęs, sukriošęs apsauginis (Kacas mokėjo jam šykščiai, ir kiekvieną dieną gailėjo tų išlaidų; tėvui niekad nereikėjo apsauginio paslaugų, bet amžinatilsį tėtušis gyveno Niujorke, o ne šitoje kloakoje), nubunda iš įprasto snaudulio ir stveriasi už pistoleto. Jis išgirdo moters riksmą, bet palaikė tai džiaugsmo išraiška pamačius, kad visa „Revlon” produkcija parduodama žemesne kaina, mat niekšas Dolentsas kitoje gatvės pusėje pradėjo mušti kainą.