Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Apsisuk, — paliepė šaulys.

— Juk nenušausite manęs, tiesa? Pasakykite, kad nenušausite!

— Nenušausiu, — abejingai atsakė Rolandas, — jeigu tuojau pat apsisuksi. Kitaip gali tekti.

Storulis Džonis nusigręžė, galutinai palūžęs. Žinoma, jis žinojo, kad jo nenužudys, bet įklimpo rimtai. Jis ėmė pasriūbaudamas kūkčioti.

— Prašau, misteri, pasigailėkite manęs dėl mano motinos. Ji labai sena. Akla. Ji...

— Jai teko prakeiksmas turėti tokį bailų sūnų, — rūsčiai atkirto šaulys. — Sudėk riešus.

Inkšdamas, prilipusiomis prie tarpkojo kelnėmis, Storulis Džonis sudėjo rankas. Akimoju antrankiai susirakino. Jis nepajėgė įsivaizduoti, kaip tas psichas spėjo apeiti prekystalį. Ir nenorėjo.

— Stovėk ir žiūrėk į sieną, kol leisiu atsisukti. Jeigu atsigręši anksčiau — mirsi.

Viltis įsižiebė Storulio Džonio širdyje. Gal tas tipas ir nenori jo nukepti. Gal jis ir ne psichas, tiktai trenktas?

— Nesigręžiosiu. Prisiekiu Dievu. Ir visais šventaisiais. Visais Viešpaties angelais. Visais Jo arka...

— O aš prisiekiu, kad jeigu neužsičiaupsi, užkišiu burną pro sprandą, — įspėjo Rolandas.

Pardavėjas nutilo. Jam atrodė, kad prarymojo atsisukęs į sieną visą amžinybę. O prabėgo vos dvidešimt sekundžių.

Šaulys priklaupė, padėjo jo pistoletą ant grindų, dirstelėjo, ar tas skystablauzdis nekvailioja, o tuomet apvertė policininkus ant nugarų. Abu netekę sąmonės, įsitikino jis, bet nėra pavojingai sužeisti. Kvėpuoja lygiai. Tam, kuris buvo vadinamas Delevanu, iš ausies sunkėsi kraujas. Nieko rimta.

Dar kartą patikrinęs pardavėją, jis nusegė šaulių diržus su dėklais ir užsisegė sau, nusivilkęs mėlyną Morto švarką. Pistoletai nieko verti, bet vis tiek buvo gera jaustis ginkluotam. Pasiutiškai gera. Geriau, nei kada galėjo įsivaizduoti.

Du revolveriai. Vienas Edžiui, kitas Odetai... kai ji bus pasirengusi turėti ginklą. Po to vėl apsivilko Džeko Morto švarką, įmetė dvi šovinių dėžutes į kairę kišenę, kitas dvi — į dešinę. Tada nušveitė „Magnumą” per kambarį. Kai pistoletas driokstelėjo ant grindų, Storulis Džonis vėl pašoko, dar kartą čiurkštelėdamas į kelnes.

Šaulys atsistojo ir liepė pardavėjui atsisukti.

10

Kai Storulis Džonis vėl pamatė keistuolį mėlynu kostiumu ir auksiniais akinių rėmeliais, jam nukaro žandikaulis. Vieną mirksnį jis buvo šventai įsitikinęs, kad kol stovėjo nusisukęs į sieną, vyrukas tapo vaiduokliu. Atrodė, jog pro jo siluetą regi kitą, daug realesnę legendinio kaubojaus figūrą, kaip vaikystėje matytuose filmuose su Vajetu Erpu, Doku Holidėjumi, Buču Kasidu ir kitais.

Po to iliuzija išsisklaidė, ir jis suprato apsikvailinęs: tiesiog vyrukas apsijuosė policininkų diržais su dėklais. Prie kostiumo ir kaklaryšio ginklai nelabai derėjo, bet vaizdas neatrodė juokingas.

— Raktas nuo apyrankių ant prekystalio. Kai policininkai atsipeikės, jie tave išlaisvins.

Paskui — neįtikėtina! — paėmė piniginę, ištraukė keturias dvidešimties dolerių kupiūras ir padėjo ant stiklo.

— Už šovinius, — paaiškino Rolandas. — Išėmiau patronus iš tavo pistoleto. Išmesiu juos išėjęs iš tavo parduotuvės. Manau, be užtaisyto ginklo ir piniginės jie negalės tavęs apkaltinti.

Storulis Džonis nurijo gerklėje stovėjusį gumulą. Bene pirmą kartą gyvenime jis neteko žado.

— Kur yra artimiausia... — Pauzė. — Artimiausia vaistinė?

Storulis Džonis staiga suprato (arba tarėsi supratęs)

viską. Šitas tipas — narkomanas. Štai, kur šuo pakastas. Visai nenuostabu, kad jis toks keistas.

— Yra viena už kampo. Pavažiavus Keturiasdešimt devintąja pusę kvartalo.

— Jeigu meluoji, grįšiu ir įsodinsiu kulką į pakaušį.

— Nemeluoju! — suriko Storulis Džonis. — Prisiekiu Dievu Tėvu! Prisiekiu visais šventaisiais! Prisiekiu savo motina...

Bet tuo metu pokštelėjo užsitrenkiančios durys. Pardavėjas stovėjo nustėręs, neįstengdamas patikėti, kad to tipo jau nebėra.

Tada kaip pajėgdamas greičiau nuskubėjo prie durų. Jis pasikuitė, kol surakintomis rankomis užrakino spyną. Po to sugaišo dar šiek tiek, kad užstumtų ir kaištį.

Tiktai tada leido sau susileisti ant grindų ir ėmė aimanuodamas prisiekinėti Dievu ir visais šventaisiais, kad dar šiandien nueis į šventojo Antonijaus bažnyčią, kai tik atsipeikės kuris nors iš tų paršų ir išvaduos iš antrankių. Jis ketino atlikti išpažintį, padaryti atgailą ir priimti komuniją.

Storulis Džonis Holdenas labai troško susitaikyti su Viešpačiu.

Nes šiandien per plauką išvengė mirties.

11

Virš Vakarų jūros kybojo saulės puslankis. Jis pamažu siaurėjo, spigindamas Edžiui į akis. Ilgai žiūrint į tokią šviesą galima išsideginti tinklaines. Tai vienas iš įdomių faktų, kuriuos sužinai mokykloje, faktų, kurie padeda gauti tokį turiningą darbą, kaip barmeno pagalbinio, ir tokį įdomų hobį, kaip gatvės narkotikų dilerių bei pinigų, už kuriuos gali gauti, ko reikia, paieška. Tačiau Edis žiūrėjo į saulę. Koks skirtumas, liks išdeginta tinklaine ar ne?

Jis nemaldavo raganos, įsitaisiusios jam už nugaros. Pirma, tai nepadėtų. Antra, nenorėjo žemintis. Jis ir taip nugyveno niekingą gyvenimą, todėl nebenorėjo daugiau žemintis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. O liko tik akimirkos. Iki pranyks šviesos kraštelis ir pasirodys vėžiagyviai.

Edis liovėsi tikėtis, kad paskutinį kartą atsitiks stebuklas ir grąžins jam Odetą, kaip Deta suprato, jog jo mirtis amžiams įkalins ją šiame pasaulyje. Dar prieš ketvirtį valandos jis tikėjo, kad ta kalė blefuoja. Daugiau taip nebegalvojo.

Ką gi, geriau, nei po truputį uždusti, pagalvojo Edis, bet nepajėgė savęs įtikinti, nes ne vieną naktį turėjo progą stebėti tuos padarus. Tikėjosi bent jau mirti tyliai. Matyt, bus nelengva, bet jis pamėgins.

— Jie ateis tavęs, baltaskūri! — spygavo Deta. — Jau tuoj! Dar tokių pietų jie nėra ragavę!

Ji neblefavo, Odeta nesirodė... kaip ir šaulys. Tai gėlė širdį labiausiai. Keliaudami pajūriu jie su šauliu tapo... na, bent jau partneriais, jeigu ne broliais, ir Rolandas galėtų bent pamėginti jį išgelbėti.

Bet jis nesirodė.

Gal jis negali ateiti, ne tai, kad nenori. Gal jis miręs, nušautas vaistinės apsauginio. O, čia tai būtų: paskutinis šaulys, nužudytas samdyto policininko arba net pervažiuotas taksi. Gal jis mirė, ir durų nebėra? Todėl Deta neblefuoja. Neliko priežasties blefuoti.

— Išlįs bet kurią minutę! — suriko Deta, ir Edis galėjo daugiau nebesijaudinti dėl savo akių: pasislėpė paskutinis šviesos ruoželis, liko tik spinduliai.

Jis žvelgė į bangas ir laukė pirmųjų jūros svečių.

12

Edis bando pasukti galvą, kad išsisuktų nuo žnyplių, bet nespėja. Monstras viena žnyple išplėšia mėsos diržą iš jo veido, suboluoja kaulas, išteka akis. Vėžiagyvis kamantinėja toliau, o Tikroji Piktadarė kvatojasi...

Liaukis, įsakė sau Rolandas. Tokios mintys ne tik nepadeda, bet ir atitraukia dėmesį. To negalima leisti. Laiko, tikriausiai, dar yra.

Ir tikrai laiko dar buvo likę. Kai Rolandas drožė Keturiasdešimt devintąja gatve Džeko Morto kūnu, mosuodamas rankomis, įsmeigęs akis į vaistinės iškabą, nepaisydamas nusigandusių praeivių žvilgsnių, saulė Rolando pasaulyje dar buvo aukštai. Dar penkiolika minučių apatinis jos kraštas nepalies vietos, kur susilieja jūra su dangumi. Jeigu Edžiui lemta mirti, giltinės dar teks palaukti.