Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Gerai, — tarė Delevanas. — Mes su partneriu einame pirmi. Palaukite minutę — visą minutę, — jeigu netyčia kiltų kokių nors nesusipratimų. Po to eikite į parduotuvę ir sustokite prie durų. Supratote?

— Taip.

— Puiku. Nagi, prispauskime tą pirdžių. Policininkai dingo parduotuvėje. Rolandas luktelėjo trisdešimt sekundžių ir įžengė pro duris.

9

Storulis Džonis ne šiaip protestavo. Jis kriokė.

— Tas tipas beprotis! Ateina čia nežinodamas, ko nori, paskui suranda „Šaulio biblijoje”, nežino, kiek telpa į dėžutę, kiek kainuoja, o kai paprašau parodyti leidimą, primala šūdo... — Storulis Džonis užsikirto. — Štai jis! Va, tas išgama! Pažįstu tave, biče! Pažįstu iš veido! Kai kitą kartą pamatysi mane, labai pasigailėsi! Patikėk manimi! Po velnių, patikėk...

— Jūs neturite šio pono piniginės? — paklausė O’Mira.

— Jūs žinote, kad aš neturiu jo piniginės!

— Neprieštarausite, jeigu dirstelsime už šito prekystalio? — mygo Delevanas. — Tiesiog įsitikinti?

— Trauk jus devynios su visais diedukais! Prekystalis stiklinis! Gal matote kokių nors piniginių?

— Ne, ne jame... aš turėjau galvoje tenai, — atsakė Delevanas, eidamas prie kasos aparato. Jis murkė kaip katinas. Toje vietoje ėjo maždaug dviejų pėdų chromuoto plieno sutvirtinimo juosta. Delevanas grįžtelėjo į vyrą mėlynu kostiumu, tas linktelėjo.

— Prašau iš čia išeiti, — atsakė Storulis Džonis. Jis pablyško. — Grįšite su orderiu, tada kita kalba. O dabar noriu, kad nešdintumės. Čia vis dar laisva šalis, supa... Ei! Ei! EI, STOK, SAKAU!

O’Mira kyštelėjo galvą po prekystaliu.

— Tai nelegalu! — riaumojo Storulis Džonis. — Draudžiama įstatymo, Konstitucija... savo advokatą... traukitės į savo pusę, o tai...

— Aš tik norėjau įdėmiau apžiūrėti prekes, — ramiai paaiškino O’Mira, — nes stiklas ant šitos sumautos vitrinos labai purvinas. Todėl ir pasilenkiau. Ar ne, Karlai?

— Kaip mane gyvą matai, drauge, — oriai pritarė Delevanas.

— O tu pažiūrėk, ką radau.

Rolandas išgirdo spragtelėjimą, ir šaulio mėlyna uniforma rankose atsirado nepaprastai didelis pistoletas.

Storulis Džonis, kuris pagaliau suprato, jog liko vienintelis, galintis papasakoti kitokią istoriją nei faras, ką tik ištraukęs jo „Magnumą”, apniuko.

— Aš turiu leidimą, — burbtelėjo jis.

— Nešiotis? — paklausė Delevanas.

— Taip.

— Slaptai nešiotis?

— Aha.

— Šis ginklas registruotas? — parūpo O’Mirai. — Tiesa?

— E... galėjau ir pamiršti.

— Gal pamiršai, kad jis ir nešvarus, a?

— Eikite velniop. Skambinu savo advokatui.

Storulis Džonis pasisuko eiti. Delevanas stvėrė jį už rankos.

— Vadinasi, kyla klausimas, ar turite leidimą laikyti mirtiną ginklą spyruokliniame laikiklyje, — toliau murkė jis. — O klausimas yra labai netgi įdomus, nes, kiek man žinoma, Niujorke tokio tipo leidimai neišduodami.

Policininkai žiūrėjo į Storulį Džonį; tas spoksojo į juos. Nė vienas iš jų nepastebėjo, kaip Rolandas apverčia ženklą ant durų „UŽDARYTA” puse.

— Galbūt galėtume pradėti aiškintis šitą reikalą, jeigu rastume šito pono piniginę, — įsiterpė O’Mira. Pats šėtonas nebūtų taip įtikinamai rietęs. — Gal ji nukrito ant žemės...

— Sakiau jums! Nieko nežinau apie jo piniginę! Jis iš proto išsikraustė!

Rolandas pasilenkė.

— Štai ji. Matau. Užlipęs ant jos koja.

Jis melavo, bet Delevanas, laikęs Storulį Džonį už peties, pastūmė jį taip staigiai, kad niekas nebegalėjo tvirtinti, stovėjo jis ant piniginės ar ne.

Atėjo patogus momentas. Rolandas tyliai priėjo prie prekystalio, po kuriuo pasilenkė abu policininkai. Jie tupėjo beveik surėmę galvas. O’Mira laikė rankoje iš po stalo ištrauktą „Magnumą”.

— Po šimts, ji tenai! — linksmai šūktelėjo Delevanas. — Jau matau!

Rolandas metė žvilgsnį į pardavėją, kurį šauliai pravardžiavo Storuliu Džoniu, ar jis nesirengia iškrėsti kokio pokšto. Bet tas stovėjo prie sienos bejėgiškai nukarusiomis rankomis ir apvaliomis akimis taip, lyg norėtų susilieti su ja ir iš viso pranykti. Jis priminė žmogų, kuris negali suprasti, kodėl horoskopas neįspėjo apie gresiančius nemalonumus.

Su juo bėdų nebus.

— Aha! — linksmai atsiliepė O’Mira. Vyrai pasilenkė po prekystaliu, pasirėmę rankomis į kelius. O’Mira priklaupė ant vieno kelio, siekdamas piniginės. — Aš irgi ma...

Rolandas žengė į priekį. Suėmė viena ranka Delevano galvą, kita — O’Miros, ir nelauktai Storulis Džonis Holdenas suprato, jog dar neišsrėbė viso nemalonumų dubens. Tas psichas mėlynu kostiumu trinktelėjo policininkų galvas vieną į kitą it akmenis.

Mentai suglebo. Vyras su akiniais auksiniais rėmeliais stovėjo nutaikęs į Džonį .375 „Magnumą”. Vamzdis atrodė pakankami didelis paleisti raketą.

— Tikiuosi, problemų neturėsime? — zombio balsu paklausė psichas.

— Ne, sere, — išpyškino Storulis Džonis, — visiškai jokių.

— Lik, kur stovi. Ir kad tavo subinė nepaliktų sienos, kitaip tavo siela paliks pažįstamą pasaulį. Supratai?

— Taip, sere, — atsakė Storulis Džonis.

— Gerai.

Rolandas išskyrė policininkus. Jie abu gyvi, ačiū Dievui. Kad ir kokie lėtapėdžiai ir nepastabūs, jie yra šauliai, žmonės, išmokyti padėti nepažįstamam žmogui bėdoje. Jis nenorėjo žudyti savų.

Bet juk teko tą daryti, ar ne? Taip. Negi nestovėjo su Ketbertu rūkstančiais revolveriais prie Aleno, priesaikos brolio, lavono?

Nepaleisdamas pardavėjo iš akių, Rolandas pagrabaliojo „Gucchi” batu po prekystaliu. Apčiuopė piniginę. Paspyrė ją pardavėjo pusėn. Storulis Džonis stryktelėjo ir suspigo kaip mergiotė, pamačiusi pelę. Jo užpakalis sekundei buvo palikęs sieną, bet šaulys pažiūrėjo į tai pro pirštus. Jis neketino nušauti jo. Greičiau jau paleis pistoletą į jį ir apsvaigins. Tokios patrankos šūvis prišauktų visą apylinkę.

— Pakelk, — įsakė jis. — Lėtai.

Storulis Džonis pasilenkė ir pirstelėjęs suriko. Rolandas nustebo supratęs, kad vyras savo pūkštelėjimą palaikė mirtį nešančiu šūviu.

Storulis Džonis atsitiesė baisiai nuraudęs. Kelnių priekyje pasimatė tamsi dėmė.

— Padėk kapšą ant prekystalio. Piniginę, turiu galvoje.

Storulis Džonis padėjo.

— Dabar atnešk šovinių. Keturiasdešimt penktojo kalibro „Vinčesteriui”. Noriu matyti tavo rankas.

— Man teks įkišti ranką į kišenę. Raktų. Rolandas linktelėjo.

Kol Storulis Džonis rakino ir atidarinėjo spintą, prikrautą kulkų kartoninėse dėžutėse, Rolandas mąstė.

— Duok man keturias, — ištarė jis po kurio laiko. Jis negalėjo įsivaizduoti, kur panaudos tiek šovinių, bet pagunda buvo per stipri.

Pardavėjas sustatė dėžutes ant prekystalio. Rolandas pradarė vieną, tikrindamas, ar tai ne pokštas ar akių dūmimas. Šoviniai, tikri šoviniai, švarūs, tviskantys, nepertaisinėti. Jis palaikė vieną priešais šviesą, po to grąžino į dėžutę.

— Dabar paimk tas apyrankes.

— Apyrankes?..

Šaulys pasitikslino Mortopedijoje.

— Antrankius.

— Misteri, nežinau, ko jūs siekiate. Kasos apara...

— Daryk, ką sakau. Greitai.

Viešpatie, tai niekada nesibaigs, sudejavo mintyse Storulis Džonis. Jis atidarė kitą prekystalio dalį ir išėmė antrankių porą.

— Kur raktas? — paklausė Rolandas.

Pardavėjas padėjo šalia raktą. Tas barkštelėjo. Vienas iš policininkų nesąmoningai kriuktelėjo, ir Džonis vėl suinkštė.