Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Stephen King

TAMSUSIS BOKŠTAS

ANTRA KNYGA

Romanas

Iš anglų kalbos vertė JURGITA JĖRINAITĖ

Kaunas 2000

Stephen King. Rinktiniai raštai, 32 tomas

THE DRAWING OF THE TREE

New York, New English Library, 1997

UDK 820(73)-3 Ki-108

www.eridanas.lt

ISBN 9986-97-058-X (Antra knyga)

ISBN 9986-97-057-1 (Dvi knygos)

Copyright © 1987 by Stephen King

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 2000

Anotacija

Rolandui, paskutiniajam šauliui, atsiveria durys į mūsų pasaulį. Čia jis sugeba užvaldyti jam reikalingų žmonių sąžinę. Ir tik tuomet suvokia, kad kažkokios nežemiškos jėgos rengiasi sutrukdyti jo kelionei į Tamsųjį Bokštą…

Penkta dalis

Kortų atskleidimas ir susišaudymas

1

Iš imtuvo skambėjo trečiojo dešimtmečio stiliaus bliuzas, Bilė Holidėj, kuri vieną dieną pati dar tuo įsitikins, dainavo: „Metas baigti, vaike, daktaras kalbėjo. Dar viena raketa — niekas nepadės tau”. Paskutinė Henrio Dyno raketa pakilo likus penkioms minutėms iki to momento, kai furgonėlis sustojo prie „Pasvirusio bokšto” ir jo brolis buvo nulydėtas vidun.

Henriui iš dešinės sėdėjo Džordžas Biondis, draugų vadinamas „Didžiuoju Džordžu”, o priešų — „Didžiąja Nosimi”, ir uždavinėjo klausimus. Henris sėdėjo prie lentos kinkuodamas ir mirksėdamas kaip apuokas. Triksas Postinas įkišo kauliuką jam į delną, papilkėjusį nuo daugiametės draugystės su heroinu ir įspėjantį apie gangrenos pavojų.

— Tavo eilė, Henri, — tarė Triksas, bet Henris nesugraibė kauliuko, ir tas nukrito ant grindų.

Kai Dynas įsispoksojo į vieną tašką ir nerodė jokio noro pasijudinti, Džimis Haspijas parideno vietoj jo.

— Tu tik pažvelk, Henri, — tarė jis. — Turi progą atsiriekti pyrago gabalą.

— Gabalą, — suvogravo Henris, po to lyg nubudęs paklausė: — Kur Edis?

— Jis tuoj grįš, — nuramino jį Triksas. — Žaiskime toliau.

— Gal adatą?

— Žaisk, Henri.

— Gerai, gerai, nustok mane spausti.

— Nespausk jo, — įsakė Kevinas Bleikas Džimiui.

— Gerai jau, — atsakė tas.

— Pasiruošęs? — pasiteiravo Džordžas Biondis ir demonstratyviai mirktelėjo kitiems, kai Henrio smakras nulinko prie krūtinės, o tada vėl iš lėto pakilo, — narkomanas priminė įmirkusį rąstą, kuris niekaip negali nugrimzti į dugną.

— Taip, — atsakė Henris. — Varyk.

— Varyk! — džiugiai suspigo Džimis Haspijas.

— Varyk tą sumautą klausimą! — pritarė Triksas, ir visi sprogo juoku (kitame kambaryje triaukštis kortų statinys virptelėjo, bet nesugriuvo).

— Gerai, klausykis, — tarė Džordžas ir mirktelėjo. Nors Henris spėliojo „Sporto” kategorijoje, Džordžas pavadino ją „Menu ir pramoga”. — Koks populiarus kantri dainininkas dainavo „Berniukas, vardu Sju”, „Folsomo kalėjimo bliuzas” ir daug kitų įsimintinų dainų?

Kevinas Bleikas, kuris mokėjo prie septynių pridėti devynis (jeigu skaičiuodamas naudojosi pokerio kortomis), sustūgo iš juoko, susiimdamas už kelių ir vos neapversdamas lentos.

Toliau apsimetinėdamas, kad skaito iš kortelės rankoje, Džordžas tęsė: „Šitas populiarus dainininkas dar žinomas kaip Vyras Juodais Drabužiais. Jo vardas toks pat, kaip vieta, kur eini nusigręžti, o pavardė — tai, kas būtų tavo piniginėje, jeigu ne sumauta adata.

Stojo ilga pauzė.

— Volteris Brenanas, — išspaudė pagaliau Henris. Vėl visi lūžta. Džimis Haspijas susikabinęs su Kevinu Bleiku. Kevinas baksnoja Džimiui į petį. Balazaro kabinete kortų namelis, pamažu virstantis bokštu, vėl virptelėjo.

— Nutilkite! — suriko Čimis. — Da Boss stato! Vyrai akimoju nutilo.

— Teisingai, — tarė Džordžas. — Atsakei teisingai, Henri. Kietas buvo riešutėlis, bet tu perkandai.

— Kaip visada, — atsakė Henris. — Visada perkandu. Ką pasakysit dėl adatos?

— Puiki mintis! — šūktelėjo Džordžas ir išsitraukė „Roi-Tan” cigarų dėžutę su švirkštu. Įsmeigė į subadytą veną virš Henrio alkūnės, ir tada pakilo paskutinė Henrio raketa.

2

Picerijos furgonėlis iš išorės atrodė aptriušęs, bet po kelio dulkėmis ir dažų sluoksniu slėpėsi aukštų technologijų stebuklas, kurio pavydėtų net Kovos su narkotikais skyriaus vaikinai. Kaip ne kartą sakė Balazaras, tų pirdžių neįveiksi be jų pačių ginklų. Įranga buvo brangi, bet Balazaro pusei buvo lengviau todėl, kad jie pasivogė tai, ką federalams teko pirkti siaubingai užkeltomis kainomis. Daugybė Rytų pakrantės elektronikos kompanijų darbuotojų troško parduoti supertechnologijas už minimalią kainą. Tie catzzaroni [*Sicilietiškai catzzaroni — seniai.] (Džekas Andolinis vadino juos Silikono slėnio kiaušiagalviais) praktiškai užvertė juos tomis technologijomis.

Po prietaisų skydu buvo blakučių detektorius, policijos radarų slopintuvas, aukštų dažnių radijo bangų detektorius bei slopintuvas, atspindėtų signalų stiprintuvas, kuris bandantiems susekti furgoną gali rodyti, jog jis vienu metu yra Konektikute, Harleme ir Montok Saunde; radiotelefonas... ir mažas raudonas mygtukas, kurį Andolinis spustelėjo Edžiui Dynui išlipus iš automobilio.

Balazaro kabinete trumpai pyptelėjo vidaus telefonas.

— Čia jie, — tarė Enrikas. — Klaudijau, įleisk. Čimi, liepk visiems užsičiaupti. Edis Dynas neturi žinoti, kad be tavęs, manęs ir Klaudijaus dar kas nors yra. Čimi, eik į sandėlį prie kitų džentelmenų.

Apsauginiai pasišalino, Čimis pasuko kairėn, Klaudijas Andolinis nuėjo į dešinę.

O Balazaras ramiai pradėjo naują savo statinio aukštą.

3

Tik leisk man pačiam tvarkytis, pakartojo Edis, kai Klaudijas atidarė duris.

Aha, atsiliepė šaulys, bet pats laukė pasiruošęs bet kurią akimirką išeiti į priekį, jeigu reikės.

Subarškėjo raktai. Šaulys atkreipė dėmesį į kvapus: Kolas Vincentas dešinėje trenkė senu prakaitu, o iš kairės, nuo Andolinio tvoskė aštriu vandeniu po skutimosi. Įžengus į tamsą ūžtelėjo gaižus alaus tvaikas.

Jokių kitų kvapų. Čia ne pakelės užeiga pjuvenomis apibarstytomis grindimis, vietoj baro ant ožių užmestomis lentomis. Baras nė kiek nepriminė Šebo smuklės Tule. Visur, kur tik pažvelgsi, tviska stiklas. Daugiau, nei jam teko regėti nuo vaikystės, kai dėl Farsono maištininkų, o gal tiesiog dėl to, kad pasaulis pasikeitė, ėmė trūkinėti prekybos ryšiai. Farsonas tebuvo tos didelės permainos simptomas, o ne priežastis.

Jis visur matė savo atspindžius — ant sienų, stiklinio baro ir ilgo veidrodžio už jo; net įžiūrėjo grakščiose taurėse, sukabintose virš baro... tokiose puikiose ir trapiose, jog atrodė kaip šventės papuošimai.

Viename kampe stovėjo skulptūra iš šviesų, kurios plieskėsi, keitėsi, mainėsi. Auksinė į žalią; žalia į geltoną, geltona į raudoną, raudona vėl į auksinę. Ant jos didžiosiomis raidėmis buvo užrašytas nieko nesakantis pavadinimas: ROKOLA.

Nesvarbu. Yra kitų reikalų. Čia jis ne turistas, negali sau leisti atsipalaiduoti, kad ir kokių keistenybių tektų sutikti.

Juos įleidęs vyras akivaizdžiai buvo brolis to, kuris vairavo karietą, Edžio vadinamą furgonėliu, tik daug aukštesnis ir kokiais penkeriais metais jaunesnis. Perpetėje buvo įkištas ginklas.