Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Jie nužudė mano brolį.

Staiga Balazaras pamiršo savo prekę, neatsakytus klausimus ir nutarė baigti viską, kol nepasidarė blogiau.

— Nudėk jį, Džekail — suriaumojo jis.

Niekas neatsakė. Tada jie išgirdo vaikėzą tariant vėl:

— Jie nužudė mano brolį. Jie nužudė Henrį.

Ir narkotikų prekeivis suprato, kad vaikis kalbasi ne su Džeku.

— Pakviesk visus džentelmenus, — liepė jis Čimiui. — Visus. Mes pasvilinsime jo subinę, o kai nudvės — aš asmeniškai virtuvėje nukirsiu jam galvą.

21

— Jie nužudė mano brolį, — tarė kalinys. Šaulys neatsiliepė. Jis tik žiūrėjo ir mąstė: Buteliukai. Kriauklėje. Štai, ko man reikia. Tiksliau, jis taip mano. Paketai. Nepamiršk. Nepamiršk.

Iš kito kambario pasigirdo įsakymas:

— Nudėk jį, Džekai!

Nei Edis, nei šaulys į tai nesureagavo.

— Jie nužudė mano brolį. Jie nužudė Henrį. Kabinete Balazaras žadėjo nuristi Edžiui galvą kaip trofėjų. Šaulį tie žodžiai nuramino: ne viskas šitame pasaulyje kitaip negu pas jį.

Tas, kurį vadino Čimiu, ėmė kimiai kviesti likusius. Pasigirdo nedžentelmeniškas batų plumpsėjimas.

— Darysi ką nors ar liksi stovėti? — paklausė Rolandas.

— O, būtinai ką nors padarysiu, — atsakė Edis ir pakėlė šaulio revolverį. Dar prieš kelias minutes jis buvo įsitikinęs, kad teks laikyti jį abiem rankomis, bet dabar tai buvo vienas juokas.

— Ir ką tu nori daryti? — pasiteiravo Rolandas sau pačiam svetimu balsu. Jis sirgo, karščiavo, tik dabar jį krėtė kitoks drebulys. Pažįstamas. Drebulys, apėmęs jį Tule. Tai buvo kovos ugnis, ištrinanti visas mintis, išskyrus vieną šaudyti.

— Noriu kariauti, — ramiai ištarė Edis Dynas.

— Nežinai, ką šneki, — atsakė Rolandas, — bet netrukus sužinosi. Kai išeisime pro duris, eik dešinėn. Man teks sukti į kairę. Dėl rankos.

Edis linktelėjo. Ir jie išėjo kariauti.

22

Balazaras tikėjosi Edžio arba Andolinio, net abiejų iš karto. Tik nenumanė pamatysiąs narkomaną su visiškai nepažįstamu aukštu vyru sulipusiais, pražilusiais juodais plaukais ir veidu, kažkokio žiauraus dievo iškalto iš grubaus akmens. Valandėlę jis nežinojo, į kurią pusę šauti.

Tačiau Čimiui tokių problemų nekilo. Da Boss įsiuto ant Edžio. Todėl jis pirmiausia nuspaus Edžio laikrodį, o tik tuomet žiūrės kito catzarro. Čimis pasisuko į Edį ir triskart spustelėjo automatinio pistoleto gaiduką. Iššoko ir blykstelėjo ore gilzės. Edis pastebėjo, kaip gorila pasisuka, ir iš nevilties griuvo ant žemės it nutrūktgalvis vaikėzas diskotekoje, šokio įkarštyje nepastebėjęs, jog nusimetė visą Džono Travoltos aprangą su apatiniais; pliki jo keliai pagal trinties teoriją iš pradžių įkaito, po to ėmė perštėti. Tiesiog virš jo, plastiko plokštėje, vaizduojančioje šakotas pušines lentas, atsirado skylės. Ant pečių ir plaukų pabiro šukės.

Neleisk man mirti nuogam ir negavusiam savo dozės, Viešpatie, meldė jis jausdamas, jog tokia malda yra daugiau nei šventvagiška ir kvaila. Bet susilaikyti jis negalėjo. Tegu jau mirsiu, tik leisk man bent kartą...

Nugriaudėjo revolveris kairėje šaulio rankoje. Plačiame pajūryje jo šūvis buvo garsus, čia — kurtinantis.

— Jėėzau! — subliovė Čimis Dretas dusdamas. Keista, kad jis išvis galėjo rėkti. Jo krūtinė staiga įdubo, tartum iš vamzdžio būtų paleistas kūjis. Balti marškiniai pražydo kraujo aguonomis. — Jėzau! Jėzau! Jėė...

Klaudijus Andolinis nustūmė jį į šalį. Čimis garsiai sudribo ant grindų. Numesdamas nuo sienos porą nuotraukų. Viena, kurioje šefas teikė Metų sportininko taurę išsišiepusiam vaikui Policijos atletų lygos bankete, nukrito ant Balazaro apsauginio veido. Stiklo šukės apipylė jo pečius.

— Jėėėzau, — sušvokštė jis, ir iš burnos ėmė lipti kraujo burbulai.

Įkandin Klaudijaus skubėjo Triksas ir dar vienas iš laukusiųjų sandėlyje. Klaudijus turėjo po patranką abiejose rankose. Antrasis nešėsi „Remington” šautuvą, bet tokiu trumpu vamzdžiu, jog šis labiau panėšėjo į stambaus kalibro pistoletą. Triksas Postinas išsitraukė tai, ką pats vadino Puikiąja Rembo mašina — greitšaudį „M-16”.

— Kur mano brolis, tu sutrauka nelaimingas? — suriko Klaudijus. — Ką padarei Džekui? — Matyt, atsakymas jam ne itin rūpėjo, nes kalbėdamas jis paleido į darbą abu pistoletus. Aš žuvęs, pagalvojo Edis, ir Rolandas šovė dar kartą. Klaudijus Andolinis šovė atbulas savo kraujo lietuje. Automatiniai pistoletai iškrito iš jo rankų ir nučiuožė per stalą. Po to šleptelėjo su kortų šūsnimi. Didžioji dalis Klaudijaus žarnų pasiekė sieną sekunde anksčiau nei jas pasivijo pats Klaudijus.

— Paimkite jį! — spiegė Balazaras. — Nudėkite vaiduoklį! Vaikis nepavojingas! Juk jis tik plikarūris narkomanas! Šaukite į vaiduoklį! Ištaškykite jam smegenis!

Jis du kartus spustelėjo 357-to gaiduką. „Magnumas” garsumu nenusileido Rolando revolveriui. Ir kiurdė sienoje, prie kurios prisiglaudė Rolandas, ne dailias skylutes — kiaurymes, pro kurias it vaiduoklio akys skverbėsi šviesa iš vonios.

Rolandas spustelėjo gaiduką.

Sausas klaktelėjimas.

Užsikirto.

— Edi! — suriko šaulys, ir Edis paleido kulką iš savo ginklo.

Sprogimas buvo toks garsus, jog Edžiui pasirodė, kad revolveris sprogo jo rankoje kaip Džekui. Atatranka neprilipdė jo prie sienos, bet gerokai patempė raumenis.

Pamatęs, kaip raudonais purslais ištykšta Balazaro petys, išgirdęs, kaip sukniaukia narkotikų prekeivių bosas, jis suriko:

— Tas narkomanas nepavojingas, sakai? Ar tikrai, bukagalvi? Nori turėti reikalų su manimi ir mano broliu? Aš tau parodysiu, kas pavojingas! Aš pa...

Staiga nugriaudėjo sprogimas — čia vaikinas paleido į darbą savo nupjautvamzdį. Edis spėjo nusiristi anksčiau, nei šautuvas paliko sienoje ir vonios duryse šimtus mažų skylučių. Skeveldros keliose vietose nudrėskė odą, ir Edis suprato, kad jeigu būtų gulėjęs arčiau, paprasčiausiai būtų išgaravęs.

Velniop, aš vis tiek žuvęs, pagalvojo jis, stebėdamas, kaip vyrukas iš sandėlio pertaisinėja „Remingtoną” ir dedasi buožę ant peties. Jis šiepėsi siaubingai geltonais dantimis, matyt, neturėjusiais progos susipažinti su dantų šepetėliu.

Viešpatie, aš būsiu nudėtas kažkokio subingalvio pageltusiais dantimis, kurio net vardo nežinau, šmėkštelėjo Edžiui. Gerai dar, kad spėjau vieną įsegti Balazarui. Įdomu, ar Rolandas dar kartą iššovė? Jis negalėjo to prisiminti.

— Turiu jį! — linksmai suriko Triksas Postinas. — Padaryk man vietos, Darijau! — Bet nespėjus vyrukui, vardu Darijus, pasitraukti, Triksas atidengė ugnį Puikiąja Rembo mašina. Balazaro kabinetas prisipildė automato tratėjimo. Ir pirma salvė išgelbėjo Edžio Dyno gyvybę. Darijus laikė jį savo trumpavamzdžio taikiklyje, bet nespėjo nuspausti gaidukų. Triksas perpjovė jį perpus.

— Stok tu, idiote! — sustaugė Balazaras.

Tačiau Triksas arba negirdėjo, arba negalėjo sustoti, arba nenorėjo. Iššiepęs ryklio dantis jis sėjo šviną po kambarį, sutrupindamas į dulkes dvi sienos plokštes, paleisdamas smulkiausiomis šukelėmis įrėmintas nuotraukas, nuplėšdamas tualeto duris nuo vyrių. Sprogo stiklinė Balazaro dušo kabina. Trofėjinė taurė, Balazaro pelnyta prieš metus, nuaidėjo kaip varpas, kai ją pervėrė kulka.

Tik filmuose žmonės žudo kitus rankiniais automatiniais ginklais. Tikrame gyvenime taip retai nutinka. O jeigu pasitaiko, tai užtenka pirmų keturių penkių kulkų (kaip būtų paliudijęs nelaimingasis Darijus, jeigu dar galėtų ką nors liudyti). Po pirmų keturių kulkų šautuvą suvaldyti mėginančiam žmogui — netgi stipriam žmogui — nutinka du dalykai. Pradeda kilti vamzdis ir šaulys pats ima suktis dešinėn arba kairėn, priklausomai nuo to, kurį petį nelaimingasis pasirinko atatrankai. Žodžiu, tik debilas ar kino žvaigždė mėgintų pasinaudoti tokiu ginklu; tai tas pat, kas bandyti nušauti ką nors pneumatiniu grąžtu.