Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Rudos Edžio akys virto mėlynomis.

— Dabar stverk jį! — pasigirdo įsakmus balsas. Nors jis pasigirdo iš Edžio burnos, nepriklausė Edžiui.

Šizikas, toptelėjo Džekui Andoliniui. Jis išprotėjo, išpro...

Bet ta mintis nutrūko, kai Edžio pirštai įsikibo jam į pečius, nes tą akimirką Andolinis išvydo trys pėdos už vaikėzo nugaros atsiradus skylę realybėje.

Ne, ne skylę. Šitos kontūrai buvo pernelyg aiškūs.

Ten buvo durys.

— Mergele švenčiausia, — sudejavo Džekas. Pro duris, kabančias maždaug per pėdą nuo asmeninio Balazaro dušo, jis įžiūrėjo tamsų paplūdimį, virstančias galingas bangas. Po tą pakrantę ropojo kažkokie padarai. Padarai.

Jis nuleido pistoletą žemyn, bet smūgis, kuris turėjo išbarškinti priekinius Edžio dantis, tik užkabino ir perdrėskė lūpą. Jį apleido jėgos. Džekas tiesiog jautė, kaip jos senka.

— Aš tau sakiau, kad būsi sukrėstas, Džekai, — tarė Edis ir truktelėjo. Supratęs, ką tas narkomanas ketina daryti, jis ėmė priešintis kaip liūtas, bet buvo per vėlu — jie virto aukštielninki pro tas duris, ir Niujorko nakties gaudesį, kurio net nesiklausai, nes esi įpratęs, pakeitė mūšos ošimas ir keistas tų ropojančių baidyklių vapaliojimas.

11

Turime viską atlikti labai greitai, kitaip sudegsim, pasakė Rolandas, o Edis suprato, kad jeigu jie nepajudins subinės šviesos greičiu, jai teks svilti ant laužo. Ginčytis nevertėjo. Kas dėl kietų vyrukų, Džekas Andolinis yra kaip Dvaitas Gudenas: gali užliūliuoti, gali šokiruoti, bet jeigu leisi atsiplėšti pirmuose kėliniuose, vėliau užlips tau ant galvos.

Kaire ranka! — priminė sau Rolandas, kai perėjęs į kitą pasaulį atsiskyrė nuo Edžio. Nepamiršk! Kaire! Kaire!

Jis matė, kaip Edis su Džeku griūva aukštielninki, nusirita akmenuotu šlaitu, kovodami dėl Andolinio pistoleto.

Rolandas dar spėjo pagalvoti, koks būtų kosminis pokštas, jeigu grįžęs į savo pasaulį jis aptiktų per tą laiką mirusį fizinį savo paties kūną... o po sekundės pasidarė per vėlu ką nors daryti. Per vėlu stebėtis, per vėlu grįžti.

12

Andolinis nesuprato, kas atsitiko. Dalis jo sąmonės tvirtino, kad jis išprotėjo, kita dalis buvo įsitikinusi, jog Edis apsvaigino jį, apipurškė kažkokiomis dujomis ar panašiai, o trečia — kad kerštingas jo vaikystės Dievas pagaliau pavargo nuo jo piktadarysčių ir ištrėmė jį iš pažįstamo pasaulio į šitą keistą skaistyklą.

Po to jis pamatė duris, praviras duris, pro kurias tryško balta šviesa — lempa iš Balazaro vonios — ir suprato, kad dar galima grįžti. Andolinis visų pirma buvo praktiškas žmogus. Jis vėliau pagalvos, ką visa tai reiškia. Dabar jis ketina nudėti šitą šunsnukį ir grįžti pro duris.

Jėgos, apleidusios jį dėl šoko, palengva grįžo. Jis suprato, kad Edis mėgina ištraukti mažojo, bet labai patikimo „Kobra” kolto rankeną jam iš pirštų, ir kad jam tai beveik pavyko. Džekas nusikeikęs patraukė ją atgal, stengdamasis nusitaikyti į jį, bet Edis mikliai sugavo jo ranką.

Andolinis spyrė keliu į Edžio dešinę šlaunį (prabangios gabardino kelnės išsitepė purvinai pilku pajūrio smėliu), tas suriko.

— Rolandai! — pašaukė jis. — Padėk man! Dėl Dievo, padėk!

Andolinis žaibiškai pasuko galvą ir dar kartą neteko amo. Tenai stovėjo vyras... ne vyras, o vaiduoklis. Tačiau ne gerasis vaiduoklis Kasparas. Sverdėjančios žmogystos veidas buvo baltas it kreida, apšepęs, iš marškinių liko skarmalai, mataruojantys ant išsekusio kūno. Dešinė ranka buvo apsukta murzinu skuduru. Jis atrodė visiškas ligonis, viena koja karste, bet net toks privertė Andolinį išsigąsti.

Tas tipas nešiojosi du pistoletus.

Senesnius už pasaulį, kaip iš Laukinių Vakarų muziejaus... bet vis tiek pistoletus, kurie dar gali veikti. Ir Andolinis staiga suprato, kad iš pradžių jam teks sutvarkyti tą blyškiaveidį... nebent jis iš tiesų yra pamėklė. Tuo atveju nėra ko nerimauti.

Andolinis paleido Edį ir vikriai nusirito į dešinę, nepajutęs, kaip aštrus akmuo perplėšė jo penkis šimtus dolerių kainavusius marškinius. Tą patį mirksnį šaulys išsitraukė kairį pistoletą; išsitraukė kaip visuomet, sirgdamas ar gerai jausdamasis, žvalus ar užsimiegojęs: greičiau nei kerta žaibas.

Man galas, toptelėjo Andoliniui, nustėrusiam iš nuostabos. Viešpatie, tokio greito aš nesu matęs! Man šakės, Dievo Motina, jis mane ištaškys, jis...

Vyras sudriskusiais marškiniais spustelėjo gaiduką, ir Džekas Andolinis pagalvojo — tikrai pagalvojo, — kad yra miręs, prieš suvokdamas, jog girdėjo tik duslų kaukštelėjimą, o ne šūvį.

Užsikirto.

Andolinis šypsodamasis atsistojo ant kelių ir pakėlė savo koltą.

— Nežinau, kas tu, bet gali pabučiuoti sau uodegą atsisveikindamas, vaiduokli, — ištarė jis.

13

Edis atsisėdo virpėdamas nuogu kūnu. Jis matė, kaip Rolandas išsitraukia ginklą, išgirdo sausą pokštelėjimą vietoj sprogimo, žiūrėjo, kaip Andolinis keliasi, kažką pasako, ir pats nepajuto, kaip ranka užčiuopė akmens gabalą. Išlupo iš žemės ir sviedė, kiek leido jėgos.

Akmuo pataikė Andoliniui į pakaušį ir atšoko. Kraujas šovė iš nudrėksto Džeko skalpo. Andolinis iššovė, bet kulka, skirta šauliui, nulėkė kitur.

14

Ne visai kitur, būtų pasakęs Edžiui šaulys. Kai pro tavo žandą prašvilpia vėjukas, negalima sakyti, kad šauta Dievui į langus.

Atsitokėjęs po Andolinio šūvio, jis atlaužė gaiduką ir vėl nuspaudė. Šį kartą šovinys sprogo — šūvis dusliai nuaidėjo pakrantėje. Pakilo ir klykdami išlakiojo nakčiai sutūpę paukščiai.

Šaulio kulka turėjo amžiams sustabdyti Andolinį, bet šis netikėtai krustelėjo, virsdamas į šoną nuo smūgio galvon. Šaulio pistoleto pokštelėjimas atrodė tolimas, o štai metalo gabalas, sulindęs į kairę ranką ir sutrupinęs alkūnę, buvo tikras. Skausmas išblaivė jį, Andolinis atsistojo mataruojančia, niekam netinkančia kaire ranka ir kolto vamzdžiu ėmė dairytis aukos.

Pirmiausia į akis krito Edis, narkomanas Edis, Edis, kažkaip nutrenkęs jį į šitą beprotišką vietą. Edis stovėjo plikas kaip ką tik gimęs, drebėjo žvarbiame vėjyje, apglėbęs save abiem rankomis. Ką gi, jeigu teks mirti čia, mielai pasiimsiu su savimi tą prakeiktą Edį Dyną.

Andolinis pakėlė pistoletą. Mažoji „Kobra” dabar svėrė berods dvidešimt svarų, bet jis pakėlė.

Geriau, kad nebeužsikirstų, liūdnai pagalvojo Rolandas, ir vėl atlaužė gaiduką. Pro žuvėdrų klegesį jis išgirdo lengvą dėtuvės trakštelėjimą.

16

Neužsikirto.

17

Šaulys taikė ne į Andolinio galvą, o tik į ginklą jo rankoje. Dar nežinojo, ar reikės šito žmogaus vėliau, todėl nutarė apsidrausti. Džekas reikalingas Balazarui, o kadangi tas įrodė išties esąs labai pavojingas, geriausia laikytis visų atsargumo priemonių.

Šūvis buvo taiklus, kaip ir turėjo būti; o tai, kas atsitiko Andoliniui ir jo ginklui — buvo neįprasta. Rolandui pasitaikė porą kartų matyti panašius atvejus, kai vyrai šauna vienu metu.

Tau nepasisekė, drauguži, pagalvojo šaulys, kai Andolinis kaukdamas nušlitiniavo vandens link. Kraujas kliaukė jo marškiniais ir kelnėmis. Ranka, laikius koltą, baigėsi ties nykščiu. Ant smėlio gulėjo niekam nebetinkantis metalo gabalas.

Edis spoksojo į jį nustėręs. Daugiau niekas neapsigaus vertindamas grubų Džeko Andolinio veidą, nes jo kaip ir neliko; ten raudonavo tik kruvina masė su juoda klykiančia gerkle.