Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Kur Henris? — paklausė Edis. — Noriu jį pamatyti. — Tada šūktelėjo: — Henri! Ei, Henri!

Niekas neatsakė, bare tvyrojo tyla, kurioje žmogaus ausiai negirdimai skambėjo taurių varpeliai.

— Misteris Balazaras prieš tai norėtų su tavimi pasikalbėti.

— Jūs surišote jį ir nukišote kur nors, taip? — paklausė Edis, bet Klaudijui nespėjus prasižioti, nusijuokė: — Ką aš kalbu — suleidote jam dozę. Kam ieškoti virvių ir skuduro burnai užkišti, jeigu Henriui užtildyti užtenka adatos? Gerai. Veskite pas Balazarą. Metas baigti.

4

Šaulys pažvelgė į kortų bokštą ant Balazaro stalo ir pagalvojo: Dar vienas ženklas.

Balazaras nepakėlė akių — kortų bokštas užaugo tiek, kad to nebereikėjo. Jo veide švietė šiluma ir pasitenkinimas.

— Edi, džiaugiuosi tave matydamas, sūnau, — pasveikino jis. — Girdėjau, turėjai bėdų uoste.

— Aš tau ne sūnus, — nukirto Edis.

Balazaras padarė gestą, kurį buvo galima suprasti ir kaip liūdną, ir kaip komišką, ir nepatiklų; skaudini mane, Edi, sakė jis, nekalbėk taip daugiau.

— Baikim šį reikalą, — tęsė Edis. — Žinai, kad mano kelionė galėjo baigtis vienu iš dviejų variantų: arba federalai lipa man ant kulnų, arba jiems teko mane paleisti. Tu puikiai supranti, kad dviejų valandų jiems nebūtų užtekę suimti mane į nagą. Be to, tokiu atveju atsakinėčiau į klausimus 43-ojoje, darydamas pertraukas tik nusivemti į kriauklę.

— Ar jie užverbavo tave, Edi? — švelniai paklausė Balazaras.

— Ne. Jiems teko mane paleisti. Jie, žinoma, seka, bet aš jų nevedu.

— Vadinasi, atsikratei prekės, — padarė išvadą Balazaras. — Kaip šaunu. Teks pasidalinti su manimi, kaip lėktuve atsikratyti dviejų svarų kokaino. Tokia informacija ne pro šalį. Panašu į užrakinto kambario paslaptį.

— Aš jo neatsikračiau, — atsakė Edis, — tačiau čia neturiu.

— O kas turi? — įsikišo Klaudijus ir nukaito, sutikęs atšiaurų brolio žvilgsnį.

— Jis, — šypsodamasi tarė Edis ir parodė į Enriką Balazarą už kortų bokšto. — Kokainas pristatytas į vietą.

Pirmą kartą Edžiui pasirodžius bare, Balazaro veide pasirodė atvira emocija — nuostaba. Bet ji tuojau pat pranyko. Jis mandagiai nusišypsojo.

— Taip, — tarė jis. — Į vietą, kuri bus atskleista vėliau, kai atgausi savo brolelį, prekę ir dingsi. Kokioje nors Islandijoje. Ar taip viskas turėtų būti?

— Ne, — atsakė Edis. — Jūs nesupratote. Jis čia. Su pristatymu į namus. Kaip ir tarėmės. Net ir šiame amžiuje yra žmonių, kurie tiki, kad reikia vykdyti duotus pažadus. Žinau, jog neįtikėtina, bet tai tiesa.

Visi stovėjo išvertę akis.

Kaip man sekasi, Rolandai? — paklausė Edis.

Manau, visai neblogai. Tik neleisk tam Balazarui atsipeikėti, Edi. Manau, jis pavojingas.

Manai, a? Aš ne toks, bičiuli. Aš žinau, kad jis pavojingas. Baisiai pavojingas.

Edis žvilgtelėjo į Balazarą ir nežymiai mirktelėjo:

— Štai kodėl tau reikėtų susirūpinti dėl federalų, ne man. Jeigu jie pasirodys su orderiu, gali būti išdulkintas net nepasilenkęs, misteri Balazarai.

Enrikas pakėlė dvi kortas. Pirštai sudrebėjo, ir jis padėjo jas ant stalo. Tai truko vos mirksnį, bet nei Rolandas, nei Edis nepražiopsojo. Netikrumas, netgi, ko gero, baimė sušmėžavo jo veide.

— Prilaikyk savo liežuvį, Edi. Prisimink geras manieras ir, nepamiršk, kad neturiu laiko ir kantrybės nesąmonėms.

Džekas Andolinis atrodė sunerimęs.

— Jis sudarė su jais sandėrį, misteri Balazarai! Šitas šiknius atidavė koką, o federalai pakišo mums, kai tardė!

— Čia niekas nebuvo nosies įkišęs, — nutraukė Balazaras. — Niekas negali net prisiartinti, Džekai, ne aš turėčiau tai sakyti. Automatika suveikia balandžiui ant stogo purptelėjus.

— Bet...

— Net jeigu jiems pavyko mus kaip nors apstumti, jų organizacijoje turime tiek žmonių, kad per tris dienas prigręžiosime pakankamai skylučių jų byloje. Mes tai jau žinosime, kas, kaip ir kada.

Balazaras pasisuko į Edį.

— Edi, — tarė jis, — duodu penkiolika sekundžių liautis malus liežuviu. Po to paprašysiu Čimį Dretą įsikišti ir tave pamokyti. Po kiek laiko jis paliks tave ramybėje, ir netrukus už sienos išgirsi, kaip jis moko tavo brolį.

Edis įsitempė.

Ramiau, sumurmėjo šaulys, ir pagalvojo: Norint jį įskaudinti tereikia užsiminti apie brolį. Lyg pagaliu baksnotum į atvirą žaizdą.

— Aš nueisiu į jūsų tualetą, — pradėjo Edis. Ir parodė į duris kairiajame kabineto kampe, tokias nepastebimas, kad galėtum palaikyti plokštės sudūrimu. — Eisiu vienas. Grįšiu su tavo kokaino svaru. Puse krovinio. Tu jį patikrinsi. Tada atvesi čia Henrį, kad galėčiau pamatyti. Kai įsitikinsiu, kad jam viskas gerai, atiduosi jam mūsų prekę, ir su vienu iš tavo džentelmenų jis išvyks namo. Kol važiuos, mes su... — Rolandu, vos nepasakė jis, — mes su likusiais vaikinais, kurie, ne paslaptis, tyko čia, galėsime stebėti, kaip statai šitą konstrukciją. Kai Henris bus namie sveikas ir gyvas, — tai yra, niekas nestovės įkišęs vamzdį jam į ausį, — jis paskambins ir ištars sutartą žodį. Tuo pasirūpinome prieš man išvykstant. Šiaip, dėl visa ko.

Šaulys patikrino Edžio sąmonę, ar tai ne blefas. Tai buvo tiesa, tiksliau, kalinys buvo tuo įsitikinęs. Rolandas matė, kad Edis išties tiki, jog brolis greičiau mirs, nei išduos slaptažodį. Šaulys nebuvo dėl to tikras.

— Gal tau atrodo, kad aš tebetikiu Santa Klausu? — pasiteiravo Balazaras.

— Žinau, kad netiki.

— Klaudijau. Apieškok jį. Džekai, keliauk į mano tualetą ir patikrink ten. Viską.

— Ar ten yra kas nors dar, ką turėčiau žinoti? — paklausė Andolinis.

Balazaras sekundę padvejojo, tirdamas tamsiai rudomis akimis dešiniąją ranką.

— Maža plokštelė vaistinėlės dugne, — tarė jis. — Laikau ten kelis asmeninius daiktus. Kokaino svaras tenai netilps, bet patikrinti nepakenks.

Džekas išėjo, ir šaulys pastebėjo, kad jam įėjus į tualetą užsižiebia ta pati šalta liepsna, kokia apšvietė oralėkio vežimo tupyklą. Durys užsitrenkė.

Balazaro akutės nukrypo į Edį.

— Ir koks tau tikslas šitaip beprotiškai meluoti? — paklausė jis lyg apgailestaudamas. — Maniau, kad esi protingas.

— Pažvelk man į akis, — tyliai ištarė Edis, — tada sakyk, kad meluoju.

Balazaras padarė ko prašomas. Ilgai žiūrėjo. Po to nusisuko taip giliai susigrūdęs rankas į kišenes, kad pasimatė valstietiško jo užpakalio plyšys. Visa Enriko išvaizda bylojo apie gailestį — gailestį dėl paklydėlio sūnaus, — bet prieš jam nusisukant Rolandas pastebėjo visai kitą išraišką. Tai, ką narkotikų prekeivis pamatė Edžio veide, sukėlė ne gailestį, greičiau vertė nervintis.

— Renkis, — metė Klaudijas, atkišęs pistoletą į Edį. Edis ėmė nusirenginėti.

5

Man tai nepatinka, mąstė Balazaras, laukdamas pasirodant Andolinio iš vonios kambario. Jis išsigando, ėmė prakaituoti ne tik pažastys ir tarpkojis, kurie prakaituodavo netgi giliausią žiemą, bet ir visas kūnas. Edis iškeliavo kaip eilinis narkoša — galvotas narkomanas, bet vis tiek narkomanas, kurį galima nusivesti bet kur, užmetus heroino kabliuką... O grįžo koks? Tarytum užaugęs, pasikeitęs.

Lyg kas būtų pamainęs skystas kinkas naujomis.

Taip. Būtent. Ir dar narkotikai. Tie prakeikti narkotikai. Džekas verčia tualetą, Klaudijus kaip žiaurus kalėjimo prižiūrėtojas krečia Edį, o tas stovi ramiai, taip ramiai, kad Balazarui atrodė neįtikėtina ne tik jo, bet kokio kito narkomano atveju. Edis nekrustelėjo, kai Klaudijus keturis kartus užspjovė ant dešinio savo delno ir ištepė spjaudalais savo ranką, o po to sugrūdo ją į Edžio subinę iki riešo ir dar toliau.