Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Dievulėliau, kas atsitiko?

— Mano kulka tikriausiai pataikė į pistoleto cilindrą tą sekundę, kai jis nuspaudė gaiduką, — sausai, kaip balistikos profesorius per paskaitą policijos akademijoje paaiškino šaulys. — Sprogimas nuplėšė užpakalinę jo pistoleto dalį. Manau, jog tada sprogo dar vienas ar du patronai.

— Nušauk jį, — paprašė Edis. Jis drebėjo dar smarkiau, ir ne vien dėl šalto nakties oro, jūros vėjo, nuogumo. — Nužudyk jį. Išvaduok jį iš kančių, dėl Dievo...

— Per vėlu, — lediniu balsu, kuris pervėrė Edį iki kaulų smegenų, ištarė šaulys.

Ir Edis nusisuko, dar spėjęs pamatyti, kaip vėžiagyviai puola prie Andolinio kojų, nuplėšia „Guči” batus... su pėdomis juose, žinoma. Staugdamas, mėšlungiškai mosuodamas rankomis Džekas griuvo ant pilvo. Pajūrio baidyklės godžiai apipuolė jį ir žiaumodamos gyvą klausinėjo idiotiškus savo klausimus: „Ari-a-dari? Are-a-biče?”

— Jėzau, — sudejavo Edis. — Ką darysim toliau?

— Dabar tu paimsi tiek

(nelabojo miltelių ištarė šaulys; kokaino, išgirdo Edis)

kiek pažadėjai tam Balazarui, — atsakė Rolandas. — Nei daugiau, nei mažiau. Ir mes grįšime. — Jis iš padilbų žvilgtelėjo į Dyną. — Tik dabar aš grįšiu su tavimi. Pats.

— Jėzau Kristau. Ar tu pajėgsi? — Ir pats tuoj atsakė sau: — Žinoma, galėsi. Bet kodėl?

— Nes visko vienas nesutvarkysi, — paaiškino Rolandas. — Ateik čia.

Edis grįžtelėjo į žnyplėtų būtybių kamuolį pakrantėje. Džekas Andolinis jam niekad nekėlė simpatijos, bet vis vien suspaudė širdį.

— Ateik, — nekantriai paragino šaulys. — Nėra laiko. Be to, man pačiam ne prie širdies tai, ką turiu padaryti. Anksčiau nesu to daręs. Ir nesitikėjau, kad teks. — Jis karčiai šyptelėjo. — Jau pradedu prie to priprasti.

Edis lėtai prisiartino prie liesos žmogystos tarsi nesavomis kojomis. Balta pastarojo oda švytėjo keistoje tamsoje. Kas tu esi, Rolandai? — svarstė jis. Kas? O tas karštis, kurį jaučiu tvieskiant nuo tavęs... ar kaltas tik uždegimas? O gal kokia nors beprotybė? Greičiausiai ir tai, ir tai.

Dangau, man reikia dozės. Ką ten — aš užsitarnavau ją.

— Niekada nedarei to anksčiau? — pasiteiravo jis. — Apie ką tu kalbi?

— Paimk šitą, — parodė šaulys į dešinėje pusėje kabantį revolverį. Ne pirštu parodė; jų nebuvo, tik skuduru apsukta plaštaka. — Man jo nereikia. Nei dabar, nei dar kada nors.

— Aš... — Edis nurijo seilę. — Aš nenoriu jo liesti.

— Aš taip pat nenoriu, kad kištum nagus, — neįtikėtinai švelniai atsakė Rolandas, — bet nė vienas neturime pasirinkimo. Teks pašaudyti.

— Tenai?

— Aha. — Šaulys pakėlė į Edį rimtą žvilgsnį. — Ir visai nemažai.

18

Balazaras vis labiau nervinosi. Per ilgai. Sėdi ten baisiai ilgai ir neįprastai tyliai. Kažkur toli, matyt, kitame rajone, jis girdėjo riksmus, po to du pokštelėjimus, greičiausiai petardų... tačiau kai užsiimi tokiu verslu, kokiu užsiėmė Balazaras, apie petardas pirmiausia nepagalvoji.

Riksmas. Ar ten kažkas rėkia?

Nesirūpink. Tai, kas vyksta kitame kvartale, su tavimi nesusiję. Virsti sena boba.

Tačiau ženklas blogas. Labai blogas.

— Džekai? — pašaukė jis už tualeto durų. Niekas neatsakė.

Balazaras atitraukė kairį viršutinį stalčių ir išėmė pistoletą. Ne „Kobra” koltą, telpantį į dėklą ant nugaros; ten buvo „Magnum 357”

— Čimi! — suriko jis. — Ateik čia!

Enrikas užstūmė stalčių. Kortų namelis tyliai subyrėjo. Balazaras to nė nepastebėjo.

Čimis Dretas, visi du šimtai penkiasdešimt svarų kūno, užstojo duris. Jis pastebėjo, kad Da Boss pasiėmęs iš stalčiaus savo pistoletą ir akimoju išsitraukė savąjį iš po švarko, tokio ryškaus, kad ilgiau pasižiūrėjus imdavo raibti akys.

— Man reikia Klaudijaus ir Trikso, — tarė jis. — Pakviesk juos. Tas vaikėzas kažką sumanė.

— Turim problemų, — prisipažino Čimis.

Balazaro žvilgsnis nuslydo nuo durų ant apsauginio.

— Aš ir pats turiu jų iki kaklo, — metė jis. — Kas naujo, Čimi?

Čimis aplaižė lūpas. Jis labai nenorėjo sakyti Da Boss blogą žinią tokiomis aplinkybėmis, kai jis atrodo taip...

— Na, — numykė jis, — suprantate...

— Gal teiksies paskubėti? — užriko Balazaras.

19

Sandalmedžio rankena buvo tokia aptaki, kad Edis vos neišmetė ginklo. Pistoletas toks didelis ir sunkus, kad jam teks jį laikyti abiem rankomis. O atatranka, toptelėjo jam, priklijuos mane prie artimiausios sienos. Ir tai, jeigu ši patranka apskritai iššaus. Tačiau širdies kertelėje jam norėjosi laikyti ginklą, puikiai atspindintį savo paskirtį, norėjo tapti jo niūrios ir kruvinos istorijos dalimi.

Tik patys geriausi galėjo paimti šitą gražuolį į savo ranką, pagalvojo Edis. Ligi šiol, bent jau.

— Tu pasirengęs? — paklausė Rolandas.

— Ne, bet galim pradėti, — atsakė Dynas.

Jis suėmė kairį Rolando riešą kairiąja ranka. Rolandas užmetė degančią dešinę ranką ant nuogų vaikino pečių.

Ir abu kartu peržengė slenkstį iš vėjuoto pajūrio mirštančiame Rolando pasaulyje į šalta fluorescencine lempa nutviekstą asmeninį Balazaro vonios kambarį „Pasvirusiame bokšte”.

Edis sumirksėjo, pratindamasis prie šviesos, ir išgirdo Čimį Dretą sakant kitame kambaryje: „Turim problemų”. Kas jų neturi, pagalvojo Edis, o tada jo žvilgsnis užkliuvo už Balazaro vaistinėlės. Ji buvo atidaryta. Vaikinas prisiminė, kaip Balazaras liepė išnaršyti vonios kambarį, o Andolinis paklausė, ar ten nėra vietos, apie kurią jis turėtų žinoti. Balazaras stabtelėjo prieš atsakydamas. Maža plokštelė vaistinės dugne, atsakė jis. Laikau ten kelis asmeninius daiktus.

Andolinis atidarė slėptuvę, bet uždaryti ją nesivargino.

— Rolandai! — šnipštelėjo jis.

Rolandas kilstelėjęs pistoletą priglaudė vamzdį prie lūpų, suprask: tyliau. Edis tyliai nusliūkino prie vaistinėlės.

Kelis asmeninius daiktus sudarė žvakučių buteliukas, žurnalas „Vaikų žaidimai” (ant jo viršelio laižėsi dvi plikos aštuonmetės)... ir aštuonios ar dešimt keflekso pakuočių. Edis žinojo, kas tai per vaistai. Narkomanai, neatsparūs vidinėms ir išorinėms infekcijoms, visi žino.

Kefleksas — antibiotikas.

— Aš ir pats turiu jų iki kaklo, — sakė Balazaras. Kalbėjo nekantriai. — Kas naujo, Čimi?

Jeigu tai nepadės, nebepadės niekas, suvokė Edis. Jis čiupo tabletes ir norėjo susikišti į kišenes. Bet supratęs, jog neturi kišenių, sausai sulojo, ko niekaip nepavadintum juoku.

Tada sukrovė vaistus į kriauklę. Pasiims vėliau... jeigu bus tas vėliau.

— Na, — tempė Čimis, — suprantate...

— Gal teiksies paskubėti! — suriaumojo Balazaras.

— To vaikėzo brolis, — išlemeno apsauginis, ir Edis sustingo su paskutinėmis dviem keflekso pakuotėmis rankoje. Tą akimirką jis kaip niekad priminė šunį ant senų gramofono plokštelių.

— Kas jam? — nekantriai paklausė Balazaras.

— Jis mirė, — išspaudė Čimis.

Edis metė vaistus į kriauklę ir pasisuko į Rolandą.

— Jie nužudė mano brolį, — ištarė jis.

20

Balazaras žiojosi pasakyti apsauginiui, kad nekvaršintų jam galvos dėl tokių niekų, kai yra rimtesnių dalykų, pavyzdžiui, tas nenumaldomas jausmas, jog vaikis jį išdurs prie paties Andolinio, ir staiga išgirdo Edį aiškiai tariant: