Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Jokių narkotikų nebuvo nei tualete, neturėjo jų prie savęs ar savyje ir Edis. Apsauginiai jų nerado šito narkomano drabužiuose, striukėje, kelioniniame krepšyje. Taigi, viskas grynas blefas.

Pažvelk man į akis, tada sakyk, kad meluoju.

Pažvelgė. Ir tai, ką pamatė, privertė Enriką susimąstyti. Jis įsitikino, kad Edis Dynas visiškai garantuotas: jis iš tikro ketina nueiti į tuliką ir grįžti su puse Balazaro prekės.

Balazaras pats tuo vos nepatikėjo.

Klaudijas Andolinis ištraukė ranką. Pirštai išlindo iš užpakalio pokštelėję kaip kamštis. Klaudijo lūpos persikreipė.

— Greičiau, Džekai, šito seiliaus šūdai man ant rankos! — piktai sušuko jis.

— Jeigu būčiau žinojęs, kad rūpės mano subinė, Klaudijau, būčiau išsigramdęs su kėdės koja, — ramiai tarė Edis. — Tavo ranka lįstų lengviau, o aš nestovėčiau čia kaip ką tik išdulkintas buliaus Ferdinando.

— Džekai!

— Eik į virtuvę ir nusiprausk, — tyliai pasakė Balazaras.

— Mudu su Edžiu neturime priežasties vienas kitą skriausti, tiesa, Edi?

— Ne, — sutiko tas.

— Šiaip ar taip, jis švarus, — tarė Klaudijus. — Tiksliau, ne švarus, o nieko su savim neturi. Dėl to galite būti tikras.

Jis išėjo, laikydamas apdergtą ranką iškėlęs it padvėsusią žuvį.

Edis ramiai žvelgė į Balazarą, kuris vėl prisiminė Harį Houdinį, Blekstouną, Dugą Heningą ir Deividą Koperfildą. Kalbama, kad stebuklai mirė, kaip ir vodevilis, bet Heningas buvo superžvaigždė, o tas vaikis Koperfildas prie jo akių Atlantik Sityje kažkaip sugebėjo apdumti visą minią.

Balazaras pamėgo fokusininkus nuo tada, kai pamatė pirmąjį gatvės kampe, demonstruojantį triukus su kortomis už pinigėlius. Ką gi jie padaro prie parodydami fokusą, prieš priversdami visus žiūrovus aiktelėti ir ploti katučių? Jie pasikviečia ką nors iš minios patikrinti, jog vieta, iš kurios išlįs triušis, balandis ar pusplikė gražuolė, visiškai tuščia. Dar daugiau — įsitikinti, jog nėra kaip ten ką nors įkišti.

Atrodo, Edis ką tik tai padarė. Nežinau, kaip, ir man nesvarbu. Žinau tik tiek, kad man visa tai nepatinka, labai nepatinka.

6

Džordžui Biondžiui taip pat kai kas nepatiko. Vargu, ar Edį Dyną tas taip pat sužavės.

Džordžas buvo įsitikinęs, kad po to, kai Čimis atėjo į buhalteriją ir užgesino šviesas, Henris mirė. Užgeso tyliai, be triukšmo, priekaištų, vargo. Nuplasnojo it pienės pūkas pučiant švelniam vėjeliui. Džordžas spėjo, jog tai turėjo įvykti maždaug tuo metu, kai Klaudijas nuėjo plautis mėšliną ranką į virtuvę.

— Henri? — tyliai pašaukė Džordžas narkomanui į ausį. Jis prikišo lūpas taip arti, lyg bučiuotų merginą kino teatre, bet turint galvoje, kad vaikinas gali būti negyvas, tai priminė narkofobiją, ar ką ten. Bet kokiu atveju reikėjo įsitikinti, o siena tarp šito kambarėlio ir Balazaro kabineto plona.

— Kas atsitiko, Džordžai? — paklausė Triksas Postinas.

— Užsičiaupk, — pusbalsiu nutildė Čimis. Visi nuščiuvo.

Džordžas įkišo ranką Henriui už marškinių. O, darosi vis panašiau į glamones teatre. Dabar jau jis ją grabalioja, tiksliau ne ją, o jį, ir tai ne šiaip sau narkofobiją, o sumauta piderų narkofobiją. Siaura narkomano krūtinė nesikilnojo, joje niekas netvinksėjo. Henris Dynas išėjo iš žaidimo, ant jo tiksėjo tik laikrodis.

Džordžas palinko į sunkų debesį, trenkiantį alyvų aliejumi ir česnakais, kuris supo Čimį Dretą.

7

— Atrodo, turime problemų, — šnipštelėjo jis.

Džekas išėjo iš tualeto.

— Ten nieko nėra, — tarė jis ir ramiai nužvelgė Edį. — Jeigu dedi viltis į langą, gali jas pamiršti. Patikimos grotos.

— Negalvoju apie langą, o prekė tenai, — tyliai atsakė Edis. — Tiesiog nežinai, kur ieškoti.

— Atleiskite, misteri Balazarai, — tarė Andolinis, — bet šitas gaidys mane vis labiau erzina.

Balazaras tyrinėjo Edį nesiklausydamas Andolinio. Jis atsidėjęs svarstė.

Mąstė, kaip fokusininkai ištraukia iš cilindro triušius.

Paimi vaikiną iš salės patikrinti, kad skrybėlė tuščia. Kas niekada nesikeičia? Tai, kad niekas iš tiesų nemato tos skrybėlės vidaus, išskyrus patį fokusininką. O ką sako tas vaikėzas? Aš nueisiu į jūsų tualetą. Eisiu vienas.

Paprastai jis nenorėdavo išsiaiškinti, kaip atliekamas triukas, tai sugadindavo įspūdį.

Paprastai.

Tačiau šitą triuką jis tiesiog troško išsiaiškinti.

— Puiku, — tarė jis Edžiui. — Jeigu ten nieko nėra, eik paimti. Taip, kaip stovi. Plika subine.

— Gerai, — atsakė Edis ir pasuko tualeto link.

— Tik ne vienas, — pridūrė Balazaras. Edis akimoju sustingo lyg pašautas neregimu harpūnu, ir tai nepraslydo pro Balazaro akis. Vadinasi, šitas žingsnis nesutapo su to vaikio planais. — Džekas eis su tavimi.

— Ne, — iškart atsakė Edis. — Ne taip...

— Edi, — švelniai pertraukė jį Balazaras, — nedrįsk sakyti man „ne”. Daugiau niekad taip nedaryk.

8

Nieko tokio, tarė šaulys. Tegu eina.

Bet... bet...

Edis vos valdėsi, kone pradėjo mikčioti. Ir kaltas ne tik suktas Balazaro metimas, bet ir nerimas dėl Henrio bei pamažu viską persmelkiantis noras sutraukti eilinę dozę.

Leisk jam eiti. Viskas bus gerai. Klausyk.

Edis padarė, kaip prašomas.

9

Balazaras stebėjo jį, liekną, nuogą jaunuolį, kurio figūroje dar tik pradėjo ryškėti narkomanams būdinga įduba. Vaikiną, pakreipusį galvą į vieną pusę. Ir taip bežiūrint ėmė tirpti jo pasitikėjimas savimi. Atrodė, kad vaikėzas klausosi tik jam vienam girdimo balso.

Tokia pat mintis šovė ir Andoliniui, tik kitaip suformuluota: Kas čia dabar? Jis primena šunį ant tų senoviškų „RCA” plokštelių!

Kolas norėjo kažką pasakyti apie jo akis. Staiga Džekas pasigailėjo, kad tuomet jo nesiklausė.

Gailėk negailėjęs, likai ant ledo, pagalvojo jis.

Jeigu Edis išties klausėsi kažkokių balsų, jie nutilo arba jis nustojo kreipti į juos dėmesį.

— Gerai, — tarė jis, — eime, Džekai. Aš parodysiu tau aštuntąjį pasaulio stebuklą. — Ir nusišypsojo, ko nei Džekas Andolinis, nei Enrikas Balazaras negalėjo suprasti.

— Tikrai? — traukdamas pistoletą iš dėklo ties mentimi paklausė Džekas. — Man patiks?

Edis išsišiepė dar plačiau:

— O, taip. Būsi sukrėstas iki sąmonės gelmių.

10

Andolinis nusekė paskui Edį į vonią. Pistoletą laikė atstatęs, nes nutarė būti atsargus.

— Uždaryk duris, — liepė Edis.

— Išgraužk, — atsakė Andolinis.

— Uždaryk, kitaip nebus jokių narkotikų, — pagrasino Edis.

— Išgraužk, — pakartojo gorila. Jau labiau nusigandęs, nes jautė vykstant tai, ko nesuprato. Baimė vertė elgtis išmintingiau nei furgonėlyje.

— Jis neuždaro durų! — šūktelėjo Edis Balazarui. — Aš baigiu tavimi nusivilti, misteri Balazarai. Turite čia mažiausiai šešis vyrukus, apsikaišiusius patrankomis, o jis bijo užsidaryti su nuogu vaikėzu. Ir dar narkomanu.

— Uždaryk tas prakeiktas duris, Džekai! — suriko Balazaras.

— Gerai, — tarė Edis, kai Džekas Andolinis koja užtrenkė duris sau už nugaros. — Tu vyras ar...

— Po velnių, užteks malti šūdą, — ištarė Andolinis, neskirdamas to niekam konkrečiai. Jis pakėlė pistoletą, ketindamas uždrožti Edžiui rankena per veidą.

Ir suakmenėjo, prasižiojęs iš nuostabos, kai išvydo tai, ką furgone regėjo Kolas Vincentas.