Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Jis galvojo tik apie Dolentsą ir šitą kalę, lojančią į ragelį, kai šaulys it audros debesis priartėjo prie prekystalio. Mąstė, kaip būtų puiku išrengti juos, išvolioti meduje ir įmesti į skruzdėlyną kepinančioje dykumoje. JIS ir JI skruzdėlyne, nuostabu! Baisesnio keršto nė nebūtų sugalvojęs. Senasis Kacas taip užsispyrė padaryti jį savo pasekėju, kad sutiko mokėti tiktai už farmacininko studijas, todėl jis ir nusekė tėvo pėdomis, ir tai buvo vienas iš niūriausių ir taip niūraus jo gyvenimo momentų, gyvenimo, kuris pasendino jį anksčiau laiko.

Tai buvo žemiausias taškas, žemiau nebuvo kur.

Manė jis, kol nepramerkė akių.

— Jeigu užeisite, misis Retban, duosiu jums tuziną penkių miligramų valiumo ampulių. Ar tiks?

— Pagaliau praregėjo! Ačiū Dievui, pagaliau praregėjo!

— Ji numetė ragelį. Štai šitaip. Jokios padėkos. O nuėjusi pas savo šundaktarį nosimi batus jam blizgins, pačiulps, kad tik...

— Misteri Kacai, — keistai nedrąsiu balsu pašaukė asistentas. — Manau, turime bė...

Vėl pasigirdo klyksmas, pokštelėjo šūvis, nugąsdinęs vaistininką taip, kad bemaž sustojo širdis.

Kai jis atmerkė akis, susidūrė su plieniniu šaulio žvilgsniu. Žemiau pastebėjo atkištą revolverį. Dirstelėjęs į kairę pamatė sargybinį Ralfą persigandusiu veidu, susiėmusį už plaštakos. Ralfo ginklas, trisdešimt aštuntojo kalibro pistoletas, kurį jis prasinešiojo aštuoniolika tarnybos policijoje metų (ir kuriuo teko šaudyti tik šaudykloje), išsiklaipęs gulėjo kampe.

— Man reikia keflekso, — abejingai pareiškė įsilaužėlis.

— Daug ir tuojau pat. Ir pamiršk receptą.

Sekundę Kacas spoksojo į jį prasižiojęs, širdis veržėsi iš krūtinės, skandis kunkuliavo rūgštimi. Ar jau tikrai žemiau kristi nėra kur? Nejaugi?

15

— Jūs nesupratote, — išspaudė Kacas nepažįstamu balsu. Ir nieko keista, nes burna atrodė prigrūsta vatos. — Mes neturime kokaino. Juo neprekiauja jokia val...

— Prašiau ne kokaino, — nutraukė vyras mėlynu kostiumu ir akiniais auksiniais rėmeliais. — Man reikia keflekso.

Aš taip ir maniau, vos neatsakė Kacas tam bepročiui, bet nutarė prikąsti liežuvį. Jis buvo girdėjęs, kad vaistinės apiplėšiamos dėl kokaino, anfetamino, dėl kitų dalykų (tarp jų ir brangiojo misis Retban valiumo), bet kad apiplėšinėtų dėl penicilino, to istorija dar neregėjo.

Tėvo balsas (tegu jis pūva kape) liepė liautis svaičiojus ir imtis ko nors.

Bet vaistininkas nieko gero nesugalvojo.

Plėšikas nutarė jam padėti.

— Judinkis, aš skubu.

— K-kiek jums reikia? — paklausė Kacas. — Jo žvilgsnis akimirką nuklydo virš įsilaužėlio peties ir ten jis pamatė tai, kuo neįstengė patikėti. Ne, tik ne šiame mieste. Bet vis tiek viskas atrodė labai realu. Sekasi? Nejaugi Kacui vis dėlto pasisekė? Galima užfiksuoti Gineso rekordų knygoje!

— Nežinau, kiek tilps maišelyje. Dideliame maišelyje. — Plėšikas neįspėjęs pakreipė pistoletą ir nuspaudė gaiduką. Suriko kažkoks vyras. Vitrina pažiro ant šaligatvio, bet nė vienas pėsčiasis nebuvo rimtai sužeistas. Kaco parduotuvėje suklykė moteris (gal ir vyras). Ėmė staugti įsilaužimo sirena. Supanikavę pirkėjai grūdosi prie lauko durų. Vyras su pistoletu pasisuko į vaistininką nepasikeitusia veido išraiška.

— Daryk, kaip sakiau. Aš skubu.

Kacas nurijo seiles.

— Taip, sere.

16

Šaulys pamatė ir apsidžiaugė išgaubtu veidrodžiu kairiajame kampe palei lubas dar nepriėjęs prie prekystalio, kur buvo išduodamos veiksmingos panacėjos. Padaryti tokį nepajėgtų nė vienas meistras jo pasaulyje, nors buvo laikai, kai tokius daiktus — ir daugelį kitų iš Edžio ir Odetos pasaulio, — mokėjo gaminti. Jis matė liekanų tunelyje po kalnais, kai kur kitur... senų ir paslaptingų kaip druidų akmenys, stovintys ten, kur pasirodo demonai.

Jis iškart suprato, kam skirtas tas veidrodis.

Rolandas šiek tiek pavėluotai pastebėjo sargybinio rankos judesį — niekaip nepajėgė priprasti prie regėjimą iškraipančių Morto akinių, — bet spėjo išmušti ginklą jam iš rankos. Tas šūvis jam buvo įprastas, nors paskubėti šiek tiek teko. Tačiau vaistinės policininkas liko kitos nuomonės. Ralfas Lenoksas iki gyvenimo galo prisiekinės, kad tas vyrukas atliko neįtikėtiną šūvį... įmanomą galbūt tik senovinių vesternų herojams.

Veidrodis, kuris buvo skirtas, matyt, apsaugoti nuo vagių, Rolandui padėjo laiku susidoroti su antruoju priešininku.

Jis pastebėjo, kaip alchemiko akys krypteli už jo peties, ir mirksniu dirstelėjo veidrodin. Jame pamatė odiniu švarku vilkinį vyrą su peiliu, sėlinantį jam iš nugaros. Matyt, tikisi išgarsėti.

Šaulys pasisuko ir paleido antrą šūvį, nuleidęs ginklą ties juosmeniu. Jis bijojo nepataikyti neįprastu ginklu ir sužeisti už „didvyrio” nugaros sustingusius pirkėjus. Geriau paleisti dvi kulkas iš nuleisto pistoleto nei nužudyti kokią nelaimingą ponią, kuri kalta tik tiek, kad pasirinko netikusią dieną įsigyti kvepalus.

Pistoletas buvo gerai prižiūrėtas. Taikiklis nenukrypęs. Prisiminęs nutukusias policininkų figūras, Rolandas pagalvojo, kad jie geriau prižiūri ginklus, o ne save. Keista, bet taip jau įprasta šitame pasaulyje, ir ne jam apie tai spręsti. Be to, nėra laiko spręsti.

Kulka pataikė į vyro peilį ir nukirto jį tiesiai virš kriaunų.

Rolandas ramiai pažvelgė į vyriškį odiniu švarku, privertęs jį prisiminti skubų susitikimą su kažkuo. Drąsuolis apsisuko, nušveitė peilio rankeną ir įsimaišė į sprunkančius.

Tada šaulys perdavė įsakymą alchemikui. Daugiau nebus jokio kraujo liejimo. Kai senis sukosi eiti, Rolandas bakstelėjo pistoletu jam į petį. Vyras spygtelėjo ir kaipmat atsisuko.

— Pasilik. Tegu eina pameistrys.

— K-kas?

— Jis. — Šaulys mostelėjo į vaistininko asistentą.

— Ką man daryti, misteri Kacai? — suvapėjo vaikinas, nusėtas raudonais brendimo spuogais.

— Daryk, ką liepia, mulki! Vykdyk įsakymą! Keflekso!

Padėjėjas priėjo prie stalčiuko už prekystalio ir išėmė

buteliuką.

— Pasuk, kad matyčiau, kas parašyta, — liepė šaulys. Vaikinas pasuko. Rolandas nemokėjo perskaityti užrašo — per daug nepažįstamų raidžių, bet Mortopedija patvirtino, jog ten kefleksas.

— Kiek ten tablečių?

— Čia, tiesą sakant, kapsulės, — nervingai paaiškino padėjėjas. — Jeigu jus domina šitas vaistas tablečių pavida...

— Tiek to. Kiek dozių?

— O. E... — Nukaitąs farmacininkas suskato tikrinti užrašą ir vos neišmetė buteliuko iš rankų. — Du šimtai.

Rolandas pasijuto taip, kaip tada, kai sužinojo, kiek šovinių telpa dėžutėje. Enriko Balazaro vaistinėlėje jis rado trisdešimt šešias dozes, nuo kurių jam labai pagerėjo. Jeigu du šimtai dozių neužmuš infekcijos, užmuš jį patį.

— Duok man jį, — pareikalavo vyras mėlynu kostiumu. Vaistininkas padavė.

Tada šaulys atsmaukė rankovę, po kuria buvo Džeko Morto „Roleksas”.

— Pinigų neturiu, bet šito turėtų pakakti. Tikiuosi.

Jis apsisuko, linktelėjo sargybiniui, kuris sėdėjo ant grindų prie apverstos kėdės, ir išėjo.

Taip paprastai.

Penkias sekundes vaistinėje buvo mirtinai tylu, jeigu neminėsime plyšaujančios sirenos.

— Viešpatie, misteri Kacai, ką darysime? — sukuždėjo vaistininko padėjėjas.

Kacas pakėlė laikrodį ir pasvėrė rankoje.

Auksas. Grynas auksas.

Jis negalėjo patikėti savo akimis.

Bet teko.

Kažkoks pusprotis atėjo iš gatvės, išmušė ginklą iš apsauginio rankos, sulaužė kitam peilį, ir viskas — tik dėl pačių paprasčiausių vaistų!