Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Vesk, bjaurybe, pakartojo šaulys. Jis lėtai pakėlė nykštį prie dešinės Morto akies. Kai liko mažiau nei colis, revizorius pasidavė.

Mortas vėl nuspaudė pedalą ir nuvairavo mašiną į Christoperio gatvės stotį, kur maždaug prieš trejus metus garsusis „A” traukinys nupjovė Odetai Holms kojas.

10

— Tik pažiūrėkite, kas čia! — tarė patrulis Endrius Stauntonas savo partneriui, Norisui Vyveriui, kai Delevano ir O’Miros automobilis sustojo per vidurį kvartalo. Ten sustoti nebuvo kur, ir vairuotojas net nesistengė susirasti laisvos vietos. Tiesiog užstatė antra eile, palikęs kitiems automobiliams praslinkti siaurą plyšį kaip cholesterolio užkištą veną.

Vyveris patikrino numerį ant dešiniojo priekinio žibinto. 744. Taip, tas pat numeris, kurį gavo iš dispečerės. Tvarkelė.

Šviesos mirksi ir viskas atrodo, kaip turi būti, kol neišlipo vairuotojas. Tiesa, jis vilkėjo mėlyną kostiumą, tik be auksinių sagų ir sidabrinių apvadų. Ir batai buvo ne policininkų, nebent Stauntonas su Vyveriu pražiopsojo skelbimą, kur parašyta, kad nuo šiol pareigūnai avalynę gaus iš „Gucchi”. O tai jau kažin... Labiau panašu, jog čia tas pat tipas, kuris nuvarė policininkų automobilį. Jis išlipo, nepaisydamas užpakalyje susikimšusių automobilių pypsėjimo.

— Po velnių, — iškošė Stauntonas.

Artintis ypatingai atsargiai, įspėjo dispečerė. Tas žmogus ginkluotas ir labai pavojingas. Dispečerės paprastai kalbėdavo nuobodžiausiu pasaulyje balsu — Endžio Stauntono įsitikinimu, jos tokios ir buvo, — todėl pabrėžtas žodis „labai” skaudžiai įsirėžė į jo sąmonę.

Jis išsitraukė savo ginklą pirmą kartą per ketverius tarnybos metus ir dirstelėjo į Vyverį. Kolega irgi su pistoletu. Jie stovėjo priešais cukrainę, maždaug trisdešimt pėdų nuo laiptų. Vienas kitą pažinojo pakankamai seniai, kad priprastų vienas prie kito, kaip gali priprasti tiktai policininkai ar profesionalai kareiviai. Netarę nė žodžio abu faraonai žengė atgal į cukrainę, iškėlę revolverius vamzdžiais į viršų.

— Metro? — paklausė Vyveris.

— Aha. — Endis dirstelėjo į duris. Pats piko metas, metro laiptai knibžda nuo žmonių, keliaujančių į savo traukinius. — Reikia paimti jį dabar, kol neįsmuko į minią.

— Gerai.

Jie žengė kaip vienas. Rolandas iškart įvertino juos kaip pavojingesnius priešininkus nei pirmieji policininkai. Pirma, jie jaunesni. Kita vertus, nors Rolandas to ir nežinojo, kažkokia dispečerė įspėjo jį esant ypatingai pavojingą, todėl vyrukai buvo pasiruošę bet kam. Jeigu nesustos iškart, jam galas, pagalvojo Endis.

— Stok! — suriko jis, pritūpdamas ir atkišdamas ginklą abiem rankomis. Tą patį greta jo padarė ir Vyveris. — Policija! Rankas ant gal...

Daugiau pasakyti jis nesuspėjo, nes įtariamasis pasileido laiptų link. Greitis juos pribloškė. Tačiau Endis Stauntonas irgi negaišo, pasileido vytis maksimaliu greičiu. Jis pasisuko ant kulnų, jausdamas, kaip užlieja bejausmė ramybė. Rolandas pažinojo tą jausmą: pats ne kartą jautėsi panašiai.

Endis palaikė bėgančią figūrą taikiklyje ir spustelėjo savo trisdešimt aštuntojo gaiduką. Pamatė, kaip vyras mėlynu kostiumu sverdėdamas apsisuka, po to griūva ant šaligatvio. Praeiviai, kurie dar prieš kelias sekundes galvojo tik apie kelionę namo, suklego ir išsilakstė kaip vištos, supratę, jog teks iškęsti ne vien kelionę metro.

— Po paraliais, partneri, — iškošė Norisas Vyveris, — tu jį nukepei.

— Žinau, — net nevirptelėjusiu balsu atsakė Endis. Šaulys būtų jį įvertinęs. — Pažiūrėkim, kas jis.

11

Aš negyvas! — plyšojo Džekas Mortas. Aš negyvas, tu leidai mane nužudyti, aš negyvas...

Ne, atšovė šaulys. Pro primerktas akis jis stebėjo besiartinančius su ginklais rankose policininkus. Jaunesni ir greitesni už tuos, kurie budėjo prie ginklų krautuvės. Greitesni. Kažkuris iš jų puikus šaulys. Mortas — ir Rolandas kartu su juo, — turėtų būti negyvas arba bent jau mirtinai sužeistas. Stauntono paleista kulka prakirto kairį kostiumo atlapą, paliko skylę Morto marškiniuose ir savo kelionę baigė. Abiejų vyrų, išorėje ir viduje, gyvybę išgelbėjo Morto žiebtuvėlis.

Mortas nerūkė, bet jo viršininkas, — kurio vietą Mortas tikėjosi perimti po metų, — mėgo paplėšti dūmą. Taigi Džekas „Dunhill” parduotuvėje įsigijo firminį sidabrinį žiebtuvėlį už du šimtus dolerių. Jis nesistengė uždegti kiekvienos cigaretės, kurią užtraukdavo bosas — kad neatrodytų padlaižys. Tik kartkartėmis... paprastai, kai dalyvaudavo aukštesnes pareigas užimantis asmuo, kuris galėjo įvertinti: a) tylų Džeko Morto paslaugumą ir b) gerą Džeko Morto skonį.

Išmintingieji pasirūpina viskuo.

Šį kartą tas rūpestis išgelbėjo jo ir Rolando gyvybę. Policininko kulka sudraskė sidabrinį žiebtuvėlį, užuot sudraskiusi širdį. Tačiau jį vis tiek sužeidė. Kai į krūtinę įsega stambaus kalibro kulką, lengvai neatsipirksi. Suplotas žiebtuvėlis subiro į dalis, nudrėksdamas krūtinės odą. Viena nuolauža beveik perpjovė spenelį, karšta kulka uždegė benzinu sudrėkusį pamušalą. Tačiau šaulys gulėjo tyliai, kol jie prisiartino. Tas, kuris nešaudė, prašė žmonių pasitraukti.

Aš degu! stūgavo Mortas. Degu, užgesink! Užgesink! UŽGESIIIIINK...

Šaulys gulėjo be garso, klausėsi šaulio batų grikšėjimo asfaltu, ignoravo Morto klykavimus ir stengėsi nepaisyti anglėjančios mėsos kvapo.

Po šonkauliais palindo bato galas ir kilstelėjo jį. Rolandas leido sau apsiversti atpalaidavęs raumenis. Morto akys buvo pramerktos. Veidas suglebęs. Nepaisant svylančių žiebtuvėlio liekanų, kito žmogaus, klykiančio viduje, nesimatė ir ženklo.

— Viešpatie, — suniurnėjo kažkas, — gal šovei į jį trasuojančia kulka?

Iš Morto atlape likusios skylės kilo dūmelis. Dūmai pradėjo smilkti ir aplinkui žaizdą. Policininkai užuodė svylančios mėsos kvapą, ir žiebtuvėlio nuolaužos tikrai užsiliepsnojo.

Endis Stauntonas, kuris ligi tol elgėsi nepriekaištingai, padarė vienintelę klaidą, už kurią būtų pelnęs riebų Korto antausį, nepaisant pasiekimų. Kadangi žmogui pražudyti dažniausiai užtenka vienintelės klaidos. Stauntonas sugebėjo nušauti įtariamąjį (ko nežino joks policininkas, kol nepasitaiko proga), bet mintis, jog jis kažkaip padegė jį — sukėlė nepaaiškinamą siaubą. Jis pasilenkė gesinti ugnies visai nemąstydamas, o kai šaulio batas smogė į pilvą, dar spėjo mirksniu anksčiau akyse, kurios atrodė negyvos, pamatyti sąmonės kibirkštis.

Stauntonas nuvirto ant savo porininko. Pistoletas išlėkė iš rankos. Vyveris savojo nepaleido, bet kol išsikrapštė iš po partnerio, pasigirdo šūvis, ir jo ginklas stebuklingai dingo. Tik rankos nutirpo it trinktelėtos galingu kūju.

Vyras mėlynu kostiumu atsistojo, pažvelgė į juos ir tarė:

— Jūs šaunūs. Geresni už kitus. Todėl išklausykite mano patarimo. Nesekite. Viskas tuoj baigsis. Aš nenoriu jūsų žudyti.

O tada apsisuko ir nubėgo metro laiptais.

12

Laiptai buvo prisigrūdę žmonių, kurie pasigirdus riksmams ir šūviui pakeitė savo planus ir šiurpaus niujorkietiško smalsumo vedini lėkė pažiūrėti, kiek kraujo išlieta ant purvino betono. Tačiau kažkodėl visi atšlydavo nuo vyro mėlynu kostiumu, kuris brovėsi laiptais žemyn. Ir nieko keista. Jis laikė pistoletą, dar vienas kyšojo dėkle prie šono.

13

Rolandas nepaisė Morto riksmų, kai užsiliepsnojo jo marškiniai, švarkas ir vasarinukė, kai sidabras ėmė lydytis ir tekėti deginančiomis srovelėmis per pilvą.