Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Keflekso.

Už kokius šešiasdešimt dolerių. Ir paliko už tai šešių su puse tūkstančių dolerių vertės „Roleks” laikrodį.

— Darysime? — pakartojo Kacas. — Darysime? Pirmiausia paslėpk šitą laikrodį po prekystaliu. Ir tu jo nematei. — Po to pasisuko į Ralfą. — Tu jo taip pat nematei.

— Ne, sere, — išpoškino policininkas. — Jei tik gausiu savo dalį, kai jį parduosite, nesu jo regėjęs.

— Nuplieks jį gatvėje kaip šunį, — su akivaizdžiu pasitenkinimu tarė Kacas.

— Keflekso! Tas vyrukas, pasirodo, ne narkomanas, — negalėjo patikėti Kaco padėjėjas.

Ketvirta dalis.

Telkimas

1

Kai saulė pilvu palietė Vakarinę jūrą Rolando pasaulyje, papildama aukso ant vandens, pareigūnai O’Mira ir Delevanas pamažu atgavo sąmonę.

— Atrakink man antrankius, a? — nedrąsiai paprašė Storulis Džonis.

— Kur jis? — kimiai suriko O’Mira ir stvėrėsi ginklo. Nėra. Nei ginklo, nei dėklo, nei diržo. Nėra ginklo.

O, velnias.

Jis ėmė įsivaizduoti, ko kamantinės tie pižonai iš vidaus reikalų departamento, patys pažįstantys gatvės gyvenimą tik iš populiarių serialų, ir patirti materialiniai nuostoliai jam staiga pasidarė tokie pat neįdomūs, kaip Airijos gyventojų skaičius ar pagrindiniai Peru iškasenų ištekliai. Jis pasisuko į Karlą, taip pat netekusį pistoleto.

Dieve aukštybėse, pasigailėk mūsų, niekingų, suvaitojo mintyse O’Mira, o tuomet išgirdo pardavėjo prašymą atrakinti antrankius.

— Turėčiau tave... — pradėjo jis, bet nutilo, nes norėjo pasakyti: „Turėčiau tave nudėti”, — o pistoleto tai nebeturi, tiesa? Visi ginklai čia prirakinti, o tas psichas auksiniais akinių rėmeliais, atrodęs visai padorus pilietis, atėmė pistoletus iš jų kaip iš kokių mažvaikių.

Todėl nuėjo atrakinti antrankių taip ir nebaigęs sakinio. Tada pastebėjo .375 „Magnumą”, kurį Rolandas nušveitė į kampą, ir pakėlė. Užsikišo jį už diržo.

— Ei, jis mano! — subliuvo Storulis Džonis.

— Tikrai? Nori jį atgauti? — O’Mirai teko kalbėti lėtai renkantis žodžius. Baisiai skaudėjo galvą. Dabar jis norėjo tik vieno: surasti misterį Akiniuotį ir prismeigti jį prie artimiausios sienos. Bukomis vinimis. — Girdėjau, kad kaliūzėje mėgsta tešlius. Sako, kuo didesnė pagalvė, tuo maloniau stumti. Ar tikrai nori jį atgauti?

Storulis Džonis apsisuko netaręs nė žodžio, bet policininkas spėjo pastebėti ašaras jo akyse ir šlapią dėmę ant kelnių. Vaizdas gailesčio nesukėlė.

— Kur jis? — iškošė Karlas Delevanas.

— Išėjo, — atsakė pardavėjas. — Nieko daugiau nežinau. Išėjo. Maniau, kad jis mane nužudys.

Delevanas palengva stojosi ant kojų. Pirštais užčiuopė kažką lipnaus ant žando, pažiūrėjo į pirštus. Kraujas. Po šimts! Pasigraibė pistoleto, dar, dar kartą, kol galutinai įsitikino, kad pistoletas dingo su visu dėklu. O’Mirai skaudėjo galvą. Delevanui atrodė, kad kažkas jo smegeninėje išbandė atominę bombą.

— Tas tipas paėmė mano revolverį, — pasakė jis kolegai. Jis malė vos suprantamai.

— Ne tavo vieno.

— Jis dar čia? — Delevanas žengė prie O’Miros, pakrypo lyg ant laivo denio, po to šiaip taip atgavo pusiausvyrą.

— Ne.

— Seniai išėjo? — Delevanas pažvelgė į Storulį Džonį, tas neatsakė, nes stovėjo į juos nugara ir manė, jog policininkas kalbasi su partneriu. Delevanas, negarsėjęs kantrybe ir romiu būdu prie geresnių aplinkybių, suriaumojo, nors galva grasino subyrėti į tūkstančius gabaliukų:

— Aš tavęs klausiu, pilvūze! Prieš kiek laiko tas šunsnukis išėjo?

— Prieš kokias penkias minutes, — abejingai atsakė Storulis Džonis. — Pasiėmė šovinius ir jūsų ginklus. — Kiek patylėjęs pridūrė: — Už šovinius sumokėjo. Negaliu tuo patikėti.

Prieš penkias minutes, pagalvojo Delevanas. Tas niekšas atvažiavo taksi, mačiau jį išlipant, kai gėrėm kavą. Taksi sunku pagauti tokiu dienos metu. Gal...

— Einam, — paragino jis Džordžą O’Mirą. —Dar galime jį prikirpti. Mums reikės šito sutraukos pistoleto...

O’Mira padėjo „Magnumą”. Delevanas pamatė du revolverius, kurie jie pamažu susiliejo į vieną.

— Gerai. — Delevanas ėjo lanku kaip boksininkas ringe, gavęs stiprų smūgį į smakrą. — Turėk tu. Aš pasiimsiu šautuvą iš mašinos. — Karlas žengė durų link, bet susverdėjo ir turėjo įsitverti sienos, kad nenugriūtų.

— Tau viskas gerai? — paklausė O’Mira.

— Bus, jeigu pagausime, — patikino Delevanas. Policininkai išėjo. Storulis Džonis apsidžiaugė ne taip, kaip išėjus tam psichui mėlynu kostiumu, bet panašiai. Labai panašiai.

2

Delevanui ir O’Mirai nereikėjo net ginčytis, kur nubėgo grobikas iš ginklų parduotuvės. Užteko pasiklausyti radijo dispečerės.

— Kodas 19, — kartojo ji. Tuo metu vyko apiplėšimas, aidėjo šūviai. — Kodas 19, Kodas 19, Kodas 19. Adresas: Vakarų 49-osios 395, Kaco vaistinė, nusikaltėlis aukštas, smėlio spalvos plaukais, mėlynu kostiumu...

Šaudo, pagalvojo Delevanas, nežmoniškai skaudama galva. Įdomu, iš mano ar Džordžo ginklo? Gal abiejų? Jeigu tas niekšas ką nors nužudys, mums galas. Nebent jį sugautume.

— Varyk, — riktelėjo jis O’Mirai, kuriam nereikėjo dukart kartoti. Jis ne blogiau už partnerį suprato savo situaciją. Įjungęs šviesas ir sireną įsiliejo į eismą. Gatvės buvo pilnos, artėjo piko valanda, todėl O’Mira varė automobilį dviem ratais ant šaligatvio, baidydamas pėsčiuosius, kitais dviem — kanalizacijos grioviu. Jie abu girdėjo vaistinės signalizaciją. Pėstieji glaudėsi tarpduriuose arba už šiukšlių konteinerių, o viršutinių aukštų gyventojai susidomėjęs virto pro langus pasižiūrėti gero filmo, už kurį nereikia mokėti. Kvartalas buvo ištuštėjęs; taksi ir autobusai išsilakstė.

— Tikiuosi, jis vis dar ten, — tarė Delevanas, rakindamas grotas ant automobilio daiktinės ir traukdamas šautuvą iš gnybtų. — Tikiuosi, kad tas susmirdęs kalės vaikas vis dar ten.

Jie nesuprato, kad turint reikalų su šauliu geriau nelįsti, kur nereikia.

3

Kai Rolandas išėjo iš Kaco vaistinės, keflekso buteliukas jau buvo atsidūręs kišenėje kartu su šoviniais. Tarnybinį Karlo Delevano 38-ojo kalibro pistoletą jis laikė dešinėje rankoje. Buvo taip malonu laikyti jį visais pirštais.

Tada jis išgirdo sireną ir pamatė gatve atšvilpiantį automobilį. Jie, suprato šaulys. Jau pakėlęs pistoletą prisiminė: ten sėdi šauliai. Šauliai, atliekantys savo pareigą. Jis apsisuko ir grįžo į alchemiko krautuvėlę.

— Stok, niekše! — suriko Delevanas. Rolandas dirstelėjo į išgaubtą veidrodį ir pamatė tą, kuriam iš ausies tekėjo kraujas, iškišusį pro langą šautuvą. Kai jo partneris sustabdė veržimą, sucypindamas ratais (nuo šaligatvio net pakilo dūmelis), jis užsitaisė.

Rolandas griuvo ant grindų.

4

Kacui nereikėjo veidrodžio pamatyti, kas tuoj nutiks. Iš pradžių įgriūna beprotis, po to atlekia išprotėję farai. Dieve mano.

— Žemėn! — suspigo jis savo asistentui ir apsauginiui Ralfui, o tada krito ant kelių už prekystalio, nežiūrėdamas, ar jie paklausė jo komandos.

Sekundę prieš tai, kai Delevanas nuspaudė šautuvo gaiduką, ant jo it atsidavęs gynėjas užvirto asistentas, trinktelėjo vaistininko galvą į grindis ir sulaužė žandikaulį dviejose vietose.