Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Kaip gali tai žinoti?

— Tablečių, kurių tau daviau, turėjo užtekti tik savaitei. Po to galėjo būti arba viena, arba kita.

— Pasveikčiau arba mirčiau?

— Būtent.

permaišymas

Kai prietema ėmė nokti į naktį, pasigirdo sausas, su niekuo nesupainiojamas revolverio pokštelėjimas, ištirpstantis tuščiame pajūryje: „Pokšt!” Nosį pasiekė parako kvapas. Negerai, šmėkšteli Rolando galvoje, jis pasigraibo pašonėje ginklo, neranda. O, ne, tai galas, tai...

Bet nieko neatsitinka, tik tamsoje uoslę ima erzinti

permaišymas

kažkoks gardus kvapas. Kažkas toje sausoje tamsoje kepa. Ir ne tik kvapas. Jis girdėjo laužomų šakelių pokšėjimą, matė gležną oranžinį lauželį. Protarpiais, ūžtelėjus vėjui, nosį pasiekdavo ir kvapnus dūmas, ne tik tas aromatas, nuo kurio tįso seilė. Maistas, pagalvojo jis. Viešpatie, negi aš alkanas? Jeigu išalkau, tai gal sveikstu?

Edi, norėjo pašaukti jis, bet balsas dingęs. Gerklę skauda, gelia neapsakomai. Reikėjo pasiimti ir to astino, mąsto jis, o tada mintyse nusijuokia: Viskas jam, Edis liko be vaistų.

Tuomet pasirodo Edis. Jis laiko skardinę lėkštę, kurią šaulys atskirtų iš tūkstančių kitų: šiaip ar taip, ji iš jo kelionmaišio. Ant jos garuoja rausvi mėsos gabalai.

Kas? — norisi surikti jam, bet iš gerklės išsiveržia tik silpnas garktelėjimas.

Edis supranta jį iš lūpų.

— Nežinau, kas, — piktai sako jis. — Žinau tik, kad nuo jo nenudvėsiau. Ėsk, po velnių.

Jis mato, kad Edis baisiai išblyškęs, kreta, o nuo jo trenkia nei tai mėšlu, nei tai mirtimi. Šaulys jaučia, kad vaikinui labai blogai. Jis ištiesia ranką nuraminti. Edis išsisuka nuo jos.

— Aš tave pamaitinsiu, — rūstauja jis. — Tegu mane skradžiai, jeigu numanau kodėl. Turėčiau tave nudėti. Ir nudėčiau, jeigu nebijočiau, kad kartą pakliuvęs į mano pasaulį gali padaryti tai dar sykį.

Edis apsidairo.

— Ir jeigu nelikčiau čia vienas. Su žnypliuotaisiais.

Jis pasisuka į Rolandą, ir jo kūnu nueina šiurpulys. Toks smarkus, kad jis vos neišbarsto mėsos griežinėlių. Netrukus konvulsija praeina.

— Valgyk, sakau.

Šaulys kramto. Mėsa daugiau nei nebloga — ji skani. Jis įveikia tris gabaliukus, o vėl viskas kartojasi.

permaišymas

Bandymas kalbėti baigiasi šnabždesiu. Edis prikišęs ausį prie jo lūpų. Protarpiais ausis nutolsta, kai nelaimingojo kūną suima spazmai. Šaulys vėl pakartoja: „Į šiaurę... Pakrante.”

— Iš kur žinai?

— Žinau, ir tiek, — kužda jis.

Edis pasisuka į jį.

— Tu išprotėjai, — ištaria.

Šaulys nusišypso ir bando išsijungti, bet vaikinas pliaukšteli per veidą, garsiai pliaukšteli. Rolando akys atsimerkia ir nutvilko tokiu elektriniu žvilgsniu, kad Edžiui pasidaro neramu. Po to jo lūpos nelinksmai išsitempia.

— Gerai, galėsi alpti, — sako Dynas, — bet prieš tai turėsi išgerti savo vaistus. Jau laikas. Pagal saulę sprendžiant. Niekad nebuvau skautu, todėl tikslaus laiko nepasakysiu, bet, manau, greitai prasidės oficiali darbo diena. Prasižiok, Rolandai. Išžiok burnytę daktarui Edžiui, tu sumautas pagrobėjau.

Šaulys prasižioja it krūties ieškantis kūdikis. Edis padeda dvi tabletes ant liežuvio ir atsargiai įpila burnon vandens. Rolandas suprato, kad vanduo turėtų būti iš kalnų šaltinių. Jis gali būti nuodingas, — ar tas vaikėzas atskirs gerą vandenį nuo blogo? Bet jo savijauta geresnė, tad kito pasirinkimo nėra, tiesa? Ne.

Jis nuryja, užsikosėja ir vos neužspringsta, o Edis abejingai jį stebi. Rolandas ištiesia ranką.

Edis mėgina išsisukti.

Paraudusios šaulio akys žvelgia įsakmiai.

Rolandas prisitraukia jį arti, taip arti, kad gali užuosti Edžio silpnybės tvaiką, o Edis kvėpuoja jo ligos kvapu; nuo to derinio abiems trošku.

— Yra tik dvi išeitys, — šnabžda Rolandas. — Nežinau, kaip yra tavajame pasaulyje, bet čia yra tik du keliai. Stoti ir galbūt išgyventi arba mirti suklupus, nunarinta galva, traukiant savo prakaito dvoką. Tai... — Jis užsikerta ir užsikosėja. — Tai ne man.

— Kas tu esi? — išrėkia jam į akis Edis.

— Tavo likimas, Edi, — kužda šaulys.

— Kodėl tau tiesiog nepakračius kojų? — atšauna jam Edis. Šaulys mėgina atsakyti, bet sąmonė nuslysta, ir prasideda naujas kortų

permaišymas

POKŠT!

Rolandas atsimerkia, kaipmat įsisuka milijonų žvaigždžių karuselė, ir jis vėl užmerkia akis.

Jis nesupranta, kas vyksta, bet jaučia, kad pavojus negresia. Kaladė juda, vėl vyksta kortų

permaišymas

Ir vėl sultingi, skanūs mėsos gabalai. Jam daug geriau. Edis irgi atrodo pasitaisęs. Bet jo veide įsispaudęs nerimas.

— Jie slenka vis arčiau, — sako jis. — Gal jie ir šlykštūs, bet nėra visai kvaili. Jie žino, ką aš darau, kažkaip supranta. Ir kasnakt prišliaužia vis arčiau. Būtų gerai pajudėti iš čia, kai prašvis, jeigu pajėgsi. Nes kita diena gali būti paskutinė.

— Kas? — Šaulys jau įstengia kalbėti pusbalsiu, ne tik šnibždėti.

— Jie, — pamoja jūros pusėn Edis. — Ari-a-dari, are-a-bi-če, ir taip toliau. Jie panašūs į mus, Rolandai. Pasiruošę viską suryti ir kuo ilgiau likti nesuėsti.

Staiga persmelktas siaubo šaulys suvokia, kieno ta rausva mėsytė, kuria Edis jį maitina. Jis nepajėgia kalbėti; šleikštulys atima ir tą balsą, kurį jis atgavo. Bet Edis viską perskaito jo veide.

— O tu kaip manei? — iškošia jis. — Užsisakinėjau maistą iš „Raudonojo omaro” restorano?

— Jie nuodingi, — kužda Rolandas. — Štai, kodėl...

— Taip, todėl tu tapai mūšio auka. Bet aš, Rolandai, stengiuosi, kad tu netaptum bado auka. O dėl nuodų... barškuolės irgi nuodingos, bet žmonės jas valgo. Ir, sako, labai skanios. Kaip vištiena. Skaičiau kažkur. Man jie atrodė panašūs į omarus, todėl nusprendžiau pamėginti. Ką dar galėtume valgyti? Žemę? Nupyliau vieną iš jų ir gerai iščirškinau. Nieko kito man neliko. Ir išties — pirštus galima apsilaižyti. Nupilu po vieną, kai tik ima leistis saulė. Kol gerai nesutemę, jie dar labai nerangūs. Pats irgi nosies neraukei.

Edis šypsosi.

— Man patinka įsivaizduoti, kad nušoviau padarą, kuris surijo tą Džeką. Mielai suvalgyčiau tą šmikį. Supranti, tai savotiškai mane nuramina.

— Vienas iš jų sučiaumojo ir mano dalį, — iškošia šaulys. — Du rankos pirštus ir kojos nykštį.

— Tai irgi neblogai. — Edis toliau šypsosi. Jis išblyškęs, kaip koks ryklys... bet oda atgavo sveiką atspalvį, ir nuo jo jau taip netrenkia tuo mėšlu.

— Eik velniop, — lepteli šaulys.

— Rolandas parodo charakterį! — sušunka Edis. — Gal ir nemirsi, vis dėlto! Bhangusis! Thai nuooostha-bhu!

— Nemirsiu, — sako Rolandas. Jis vėl kalba labai tyliai. Gerklę vėl ima perštėti.

— Tikrai? — Edis nenuleidžia nuo jo akių ir atsako sau pačiam: — Taip. Dabar jau tikrai. Kartą man pasirodė, kad jau užvertei kanopas, kitą kartą — kad atsibučiuoji su šiuo pasauliu. O dabar pradedi taisytis. Matyt, padeda antibiotikai, bet daugiausia tu pats, tempi save. Kodėl? Kokių galų tu taip veržiesi likti gyvas šitame suknistame pajūryje?

Bokštas, sujudina lūpas Rolandas, nes jėgų šnibždėti nelieka.

— Tu su tuo prakeiktu Bokštu, — lepteli Edis ir jau ima suktis, bet staiga nustebęs grįžteli, kai sunki Rolando ranka sugniaužia jo žastą.

Jie sukryžiuoja žvilgsnius, ir Edis ima raminti: „Gerai jau, gerai!”