Stephen King - Tamsusis bokštas 2

Į šiaurę, be garso judina lūpas Rolandas. Į šiaurę, sakiau tau. Ar jis tikrai jam sakė? Greičiausiai, nors nieko neatsimena. Tai vis tos kortos.

— Iš kur žinai? — piktai surinka Edis. Puola prie jo iškėlęs kumščius, bet laiku nuleidžia.

Aš tiesiog žinau... tai gal vis dėlto negaišinsi mano laiko kvailais klausimais? Norėtų atsakyti jis, bet prieš tai prasideda naujas kortų

permaišymas

Jį tempia ant savotiškų neštuvų, pririštą jo paties revolverių diržais. Rolandas trinksi ir bumbsi per akmenis, galva bejėgiškai mataruoja į šalis, o Edis Dynas traukia dainą, kuri šauliui tokia pažįstama, jog palaiko sapnu:

— Hey, Jude... nedaryk blogiau... užtrauk liūūūdną dainą... ir bus geriau...

Kur ją išmokai? — norėtų paklausti jis. Ar girdėjai iš manęs, Edi? Ir kur mes esame? Bet nespėja, ir vėl

permaišymas

Kortas nurautų galvą, pamatęs šitą kleivą, mąsto Rolandas, apžiūrinėdamas gultą, ant kurio prasikratė visą dieną, ir juokiasi. Koks ten juokas? Primena bangos, numetusios savo naštą ant pajūrio akmenų, šniokštimą. Jis nežino, kiek jie nukeliavo, bet Edis atrodo visai nusikamavęs. Sėdi ant akmens su revolveriu ir pustušte vandens gertuve. Jo marškinių kišenė šiek tiek išsipūtusi — ten šoviniai iš nesušlapusios diržo vietos, jų atsargos sparčiai mažėja. Edis suvyniojo juos į savo marškinių skiautę. Pagrindinė priežastis, kodėl jų mažėja: vienas iš keturių ar penkių būna tuščias.

Edis, jau pradėjęs snausti, pakelia akis.

— Ko juokiesi? — klausia.

Šaulys numoja ranka ir purto galvą. Jis klydo. Kortas nebaustų Edžio už tuos neštuvus, nors jie ir juokingi, nevėkšliški. Gali būti, kad senasis mokytojas net subambėtų kokį pagyrimą; tokie atvejai pasitaikydavo taip retai, kad vaikas net nežinodavo, kaip atsakyti — likdavo žiopčioti lyg žuvis, virėjo išimta iš statinės.

Pagrindinės atramos buvo iš dviejų maždaug vienodo storio ir ilgio jūros atplukdytų pagalių. „Atneštos audros”, — spėjo šaulys. Skersai buvo pridėliota plonesnių šakelių, pritaisytų tuo, kas pakliuvo po ranka: diržais, lipnia juosta, kuri laikė ant vaikino krūtinės nelabojo miltelius, netgi žaliamine virvute nuo šaulio skrybėlės ir Edžio sportbačių raišteliais. Ant šakelių Edis buvo užtiesęs šaulio apklotą.

Kortas nebaustų jo, nes Edis, nepaisydamas savo ligos, neklūpėjo ir nekeikė savo likimo. Jis kažką darė. Jis stengėsi.

Mokytojas padovanotų šykštų paskatinimo žodelį todėl, kad ta juokinga konstrukcija veikė. O įrodymas — ilgos, horizonte dingstančios vėžės.

— Matai kur nors? — klausia Edis. Saulė jau leidžiasi, gulasi ant oranžinio takelio per vandenį, ir šaulys sumeta, jog turėtų būti apie šešias vakaro. Jis sustiprėjo, todėl atsisėda ir nužvelgia vandens liniją. Nei krantas, nei žemė, palengva virstanti vakariniu kalnų šlaitu, daug nepasikeitė; skiriasi viena kita peizažo detalė (pavyzdžiui, maždaug už dvidešimties jardų nuo vandens baltų plunksnų gniutulas — negyva žuvėdra), bet vietovė kaip du vandens lašai panaši į tą, kur prasidėjo kelionė.

— Ne, — atsako šaulys. Vėliau: — Taip. Štai vienas.

Jis parodo. Edis prisimerkia, linkteli. Kai saulė lenkiasi vis žemiau ir auksinis vandens takas nusidažo krauju, iš bangų į krantą atkurna pirmoji jūrų pabaisa.

Netrukus prie negyvos žuvėdros skuba jau dvi. Nugalėtojas prišoka, perskrodžia pilvą ir ima grūsti irstančią maitą į gerklę. „Abi-a-dabi?” — klausia jis.

— Are-a-biče? — atsako antrasis. — Dam-a... POKŠT!

Rolando ginklas padaro galą klausinėjimams. Edis nueina prie vėžiagyvio ir suima už nugaros, nenuleisdamas akių nuo kito. Bet anas puotauja žuvėdra. Dynas parsineša tebespurdantį, žnyples kilnojantį laimikį. Neilgai trukus šis nurimsta, uodega paskutinį kartą išsiriečia ir suglemba.

— Pietai bus tuštuoj parošti, šeimininkas, — išpyškina Edis. — Galite rinktisis: baisuoklio filė arba baisuoklio filė. Kas jumis labiau patikti?

— Abu labu tokiu, ar ne?

Edis šypsosi.

— Šiandien tu gyvesnis, Rolandai.

— Manau, tavo tiesa.

— Tai gal rytoj galėsi kiek ir pats paėjėti? Pasakysiu tau tiesiai šviesiai, brolau: tįsti tave yra pragaras.

— Pabandysiu.

— Labai gerai.

— Tu irgi geriau atrodai, — išdrįsta pasakyti Rolandas. Jo balsas užlūžta po pirmųjų dviejų žodžių. Jeigu neužsičiaupsi tuojau pat, mąsto jis, daugiau išvis negalėsi kalbėti.

— Atrodo, gyvensiu. — Jis ramiai žiūri į Rolandą. — Dievaži, porą kartų buvau visai arti slenksčio. Kartą pasiėmiau tavo šautuvą, prisidėjau prie kaktos ir ilgai laikiau, atlaužęs gaiduką. Po to nuleidau ir vėl įdėjau į makštis. Kitą, berods, antrą naktį mane buvo sugriebusios konvulsijos. — Jis papurto galvą ir ištaria sakinį, kurio šaulys pažodžiui nesupranta, bet prasmę gali nujausti: — Mičiganas man dabar atrodo kaip sapnas.

Nors ir pusbalsiu, nors ir jausdamas, kad visai nereikėtų kalbėti, šaulys turi išsiaiškinti vieną dalyką:

— Kas sulaikė tave nuo savižudybės?

— Matai, turiu vieną porą kelnių, — paaiškino Edis. — Paskutinę sekundę pagalvojau, kad jeigu spustelsiu gaiduką ir ten vėl bus tuščias, neužteks drąsos padaryti tai dar kartą... o kai pridedi į kelnes, turi jas išsiplauti greitai arba niekad neatsikratysi tos smarvės. Henris man taip sakė. Sakė, kad išmoko to Vietname. Kadangi tai vyko naktį, o omaras Lesteris vaikštinėjo pakrante su savo bičiuliais...

Bet šaulys daugiau negalėjo susiturėti, jis juokėsi, nuoširdžiai, nors iš gerklės beveik neišsprūdo joks garselis. Šypsodamas į ūsą Edis sako:

— Atrodo, tavo humoro jausmą tame kare pašovė tik į alkūnę. — Jis pakyla eiti pasirinkti malkų nuo šlaito.

— Palauk, — sukužda Rolandas, ir Edis atsigręžia. — Tikrai, kodėl?

— Manau, kad tau manęs reikia. Jeigu nusižudyčiau, mirtum ir tu. Vėliau, kai tikrai atsistosi ant kojų, aš dar pasversiu savo galimybes. — Jis apsidairo ir giliai atsidūsta.

— Gal tavo pasaulyje ir yra koks nors Disneilendas ar Koni-Ailendas, Rolandai, bet tai, ką mačiau, ne itin mane pralinksmino.

Jis paeina kelis žingsnius, sustoja ir atsigręžia į šaulį. Jo veidas apsiniaukęs, nors nesveikas blyškumas jau seniai dingęs. Ir konvulsijos aplanko itin retai.

— Kartais tu negali manęs suprasti, ar ne?

— Ne, — girgžda šaulys. — Kartais negaliu.

— Tuomet apšviesiu. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad jų reikėtų kitiems. Tu manęs nesupranti todėl, kad nesi iš tų žmonių. Tu pasinaudosi manimi ir nušveisi į šalį kaip popierinį maišelį, kurio nebereikia. Tačiau Dievas tave išdūrė, bičiuli. Tu esi per daug protingas, todėl taip daryti tau skaudu. Laimė, esi tvirto stuburo ir vis tiek taip elgiesi. Nieko negali sau padaryti. Jeigu aš gulėčiau pliaže ir šaukčiausi pagalbos, tu peržengtum per mane, jei užstočiau tau kelią į tą prakeiktą Bokštą. Argi ne taip?

Rolandas nieko neatsako, tik žiūri į Edį.

— Bet ne visi tokie. Yra žmonių, kuriems reikia žmonių ne sau. Kaip toje Barbaros Streizend dainoje. Banalu, bet tiesa. Tai dar vienas gyvenimo būdas.

Edis tyrinėja šaulį.

— Bet tai tavęs neliečia, tiesa?

Rolandas žiūri į jį.

— Tik Bokštas tau galvoj. — Edis nusijuokia. — Tu Bokšto narkoša, Rolandai.

— Koks ten buvo karas? — kužda Rolandas.

— Ką?