Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Mulkini mane, va ir viskas, — lėtai ištarė Edis, — bet žinok, kad tai labai piktas pokštas. Dėl tavęs rizikavau gyvybe pas Balazarą.

— Žinau. — Šaulys nusišypsojo. Šypsena, retas svečias, nutvieskė jo veidą kaip saulės spindulys apniukusią dieną.

— Todėl ir nenorėjau tempti tavęs jėga, Edi. Jos tenai. Įžiūrėjau prieš valandą. Iš pradžių palaikiau miražu arba įsiaudrinusios vaizduotės apgaule.

Edis įsispitrijo vėl, kol iš akių kampučių ėmė sunktis ašaros. Po kurio laiko jis tarė:

— Nematau nieko be pakrantės. O mano regėjimas nulinis.

— Nesuprantu, ką tai reiškia.

— Tai reiškia, kad jeigu ten yra kas nors, aš pamatyčiau! Tik Edis pats tuo abejojo. Kažin kiek kartų geriau regi žydros šaulio akys? Gal šiek tiek.

Galbūt daug kartų geriau.

— Pamatysi, — nuramino šaulys.

— Ką pamatysiu?

— Šiandien neprieisime, bet jeigu nemeluoji, kad gerai matai, įžiūrėsi dar saulei nepalietus vandens. Tai yra, jeigu nevėpsosi čia žandikaulį nukabinęs.

— Ka, — sumišęs pakartojo Edis.

Rolandas linktelėjo:

— Ka.

— Kaka, — nusikvatojo vaikinas. — Gerai, Rolandai, kirskime. Jeigu nepamatysiu nieko, kol saulė nusileis, liksi skolingas man viščiuką pietums. Arba „Big Maką”. Bet ką, tik ne omarą.

— Einam.

Jie pajudėjo, ir likus gerai valandai iki saulėlydžio Edis Dynas tolumoje pradėjo įžiūrėti kažką — neryškų, nenusakomą, bet kažką. Kažką nauja.

— Gerai, — prisipažino jis. — Jau matau. Tavo akys kaip Supermeno.

— Kieno?

— Pamiršk. Ar tu žinai, kad esi visai kito kultūrinio sluoksnio?

— Ką?

Edis nusijuokė.

— Tiek to. Kas tenai?

— Pamatysi pats. — Šaulys nuskubėjo į priekį, neleidęs Edžiui nieko daugiau paklausti.

Po dvidešimties minučių Edžiui pasirodė, kad jis tikrai mato. Dar po ketvirčio valandos jis tuo neabejojo. Tas daiktas stovėjo už dviejų, gal net trijų mylių, bet jis jau žinojo, kas ten. Durys, kas daugiau. Dar vienerios durys.

Nė vienas iš keliauninkų tą naktį gerai nemiegojo, jie pakirdo dar saulei nenuvalius išgraužtų kalnų silueto. Ir duris pasiekė su pirmais aušros spinduliais. Tie spinduliai apšvietė įkritusius jų skruostus, Rolandas vėl atrodė keturiasdešimties, o Edis — ne vyresnis už Rolandą, iššaukusį Kortą į dvikovą su sakalu.

Šios durys niekuo nesiskyrė nuo pirmųjų, tik pažymėtos buvo kitaip:

ŠEŠĖLIŲ DAMA

— Taigi, — burbtelėjo Edis, žiūrėdamas į duris, kurios paprasčiausiai stovėjo ant smėlio, įstatytos į neregimas staktas tarp vienos visatos ir kitos. Jos stovėjo realios kaip uola ir nesuvokiamos it žvaigždžių šviesa.

— Taigi, — sutiko šaulys.

— Ka.

— Ka.

— Iš čia tu turi parsivesti antrąjį savo trejukei?

— Tikriausiai.

Šaulys sugavo Edžio mintį anksčiau, nei jis ją suvokė. Numatė jo judesį dar prieš vaikinui suvokiant, ką jis daro. Jis būtų galėjęs apsisukti ir perlaužti Edžio ranką, bet nė nekrustelėjo. Jis leido Edžiui ištraukti revolverį iš dešinio dėklo. Pirmą kartą gyvenime jis leido paliesti savo ginklą, prieš tai jo nepasiūlęs. Tačiau nieko nesiėmė, kad tai sustabdytų. Jis tik pasisuko ir ramiai pažvelgė į Edį.

Vaikino veidas degė. Akys išsiplėtė. Jis laikė suėmęs revolverį abiem rankomis, bet vamzdis vis tiek sukiojosi į šonus.

— Atidaryk jas, — įsakė jis.

— Elgiesi kvailai, — švelniai atsakė šaulys. — Mes abu nė nenutuokiame, kur veda tos durys. Jos nebūtinai atsivers tavo visatoje, jau neminint tavojo pasaulio. Kas žino, gal Šešėlių Dama turės aštuonias akis ir devynias rankas kaip Suvija. Net jeigu atsivers tavo pasaulyje, jos gali atvesti tave į pasaulį, kuris buvo gerokai anksčiau, nei tu gimei, arba daug metų po tavo mirties.

Edis įtemptai šyptelėjo:

— Pasakysiu tau štai ką, Monti: aš mielai iškeisiu guminį viščiuką ir prakeiktas atostogas pajūryje į tai, kas yra už durų Nr. 2.

— Nesuprantu tavęs...

— Pats žinau. Ir tai nesvarbu. Tiesiog atidaryk jas.

Šaulys papurtė galvą.

Jie stovėjo auštant, o durys metė šešėlį atslūgusios jūros pusėn.

— Atidaryk jas! — suriko Edis. — Aš eisiu su tavimi! Tu ką, nesupranti? Aš eisiu su tavimi! Tai nereiškia, kad ten nepasiliksiu. Gal ir taip. Tai yra, greičiausiai pareisiu. Esu tau skolingas. Nepamiršau, kad tu man padėjai. Bet kol tu ieškosi kokios ten Šešėlių mergytės, aš užsuksiu į artimiausią užkandinę ir užsisakysiu viščiuką išsinešti. Manau, trisdešimties gabaliukų šeimyninio kibirėlio pradžiai užteks.

— Tu liksi čia.

— Manai, aš juokauju? — Edžio balsas pasidarė spigus. Šaulys kone savo akimis pamatė, kaip vaikinas žvelgia į savo prakeikimo gelmes. Edis atlaužė senovinio ginklo gaiduką. Išbrėškus vėjas nutilo, ir gaiduko kaukštelėjimas buvo labai skardus.

— Manau, kad aš ne, — atkirto šaulys.

— Aš tave nušausiu! — suriko Edis.

— Ka, — iškilmingai tarė Rolandas ir pasisuko į duris. Siekdamas rankenos jis laukė: mirs ar liks gyvas.

Ka.

Šešėlių Dama

Pirma dalis.

Deta ir Odeta

Išvertus iš žargono, Adleris pasakė maždaug taip: „Tikras šizofrenikas — jeigu toks apskritai egzistuoja, — tai bet kurios lyties žmogus, kuris ne tik nežino apie jame gyvenantį kitą asmenį, bet ir neįtaria, kad jos ar jo gyvenime kažkas negerai.”

Adleriui vertėtų susitikti su Deta Volker ir Odeta Holms.

1

— ... paskutinis šaulys, — ištarė Endrius.

Jis jau seniai šnekėjo, bet Endrius niekad neužčiaupia burnos, ir Odeta paprastai leisdavo jo plepalams tekėti per sąmonę kaip šiltam vandeniui iš dušo, skalaujančiam plaukus ir veidą. Bet šie vairuotojo žodžiai ne tik patraukė jos dėmesį; jį tartum žiuptelėjo ant jos karštų žarijų.

— Atsiprašau?

— A, čia tik laikraščio skiltis, — pasakė Endrius. — Net nežinau, kas ją parašė. Nepastebėjau. Koks nors politinis veikėjas. Ko gero, girdėjote apie jį, mis Holms. Man jis patiko, verkiau tą vakarą, kai jį išrinko...

Odeta šyptelėjo, nors liko sukrėsta. Endrius tvirtino, kad negali sulaikyti savo nuolatinio pliauškimo, kad negali už jį atsakyti, mat airiškas jo kraujas prasiveržia kudakavimu bei pasriūbavimais apie giminę ir artimuosius, kurių jis niekad nesusitiks, nesubrendusiomis politinėmis pažiūromis, keistais moksliniais komentarais iš nepatikrintų šaltinių (be kita ko, Endrius buvo tvirtai įsitikinęs skraidančių lėkščių, kurias vadino jufais, egzistavimu), — bet liko sukrėsta, nes irgi verkė tą vakarą, kai jį išrinko.

— Bet aš neverkiau, kai tas kalės vaikis — atleiskite man už blevyzgas, mis Holms, — kai tas kalės vaikis Osvaldas jį nušovė. Ir nuo tada nesu verkęs, o jau praėjo... kiek, du mėnesiai?

Trys mėnesiai ir dvi dienos, pataisė ji mintyse.

— Panašiai.

Endrius linktelėjo.

— Kai perskaičiau tą straipsnį, — „The Daily News” berods, vakarykščiame, — kad tas Džonsonas bus neblogas prezidentas, sakau: tai ne tas pats. Šitas vaikinas iš laikraščio tvirtina, kad Amerika palydėjo paskutinį pasaulio šaulį.

— Nemanau, kad Džoną Kenedį galima taip pavadinti, — atsakė Odeta, ir jeigu jos balso tonas nuskambėjo aštriau, nei Endrius buvo įpratęs (o jis tai pastebėjo, matė ji, sumirksėjo užpakalinio vaizdo veidrodėlyje), kaltas buvo tas pats šokas. Absurdiška, bet faktas. Kažkodėl frazė „Amerika palydėjo paskutinį pasaulio šaulį” giliai įsirėžė jai į sąmonę. Tai buvo bjauru ir netiesa — Džonas Kenedis buvo ne koks Vaikio Bilio tipo kaubojus, o taikdarys, tačiau tas sakinys kažkodėl kėlė jai šiurpą.