Stephen King - Tamsusis bokštas 2

— Kuriame pašovė tavo taurumą ir garbę?

Edis lošteli, it nuo antausio.

— Einu, atnešiu vandens, — sumurma jis. — Saugokis krabų. Mes tolokai nuėjome šiandien, bet dar neišsiaiškinau, ar jie šnekasi tarpusavyje.

Tuomet jis nusigręžia, bet Rolandas pastebi paskutinius raudonos saulės spindulius, atsimušusius į drėgnus jo skruostus.

Rolandas pasuka galvą į jūrą ir stebi. Vėžiagyviai ropinėja, klausinėja, regis, be tikslo. Jie nėra visai kvaili, bet neįstengia pasidalinti informacija.

Viešpats ne visuomet pakiša po nosimi, mąsto Rolandas. Dažniausiai, bet ne visuomet.

Su žagarais grįžta Edis.

— Na? — klausia jis. — Kaip manai?

— Mums niekas negresia, — sukrankia šaulys, Edis dar kažką nori pasakyti, bet šaulys pavargęs atsigula ir žvelgia į žvaigždes, spindinčias pro violetinį dangaus baldakimą...

permaišymas

Kitas tris dienas šaulys stiprėjo. Jo rankomis lipančios raudonos linijos ėmė slūgti, po to išbluko ir visai pranyko. Kitą dieną jis šiek tiek paėjo pats. Dar po dienos jo visai nereikėjo vilkti; tiesiog prisėsdavo valandėlei ir palaukdavo, kol vėl galės stovėti ant kojų. Per tas poilsio minutes ir po vakarienės, kol baigdavo rusenti laužas, šaulys išgirdo visą Henriko ir Edžio istoriją. Iš pradžių jis nesuprato, kodėl broliams buvo taip sunku, bet kai Edis, sunkiai ir piktai dėl smaugiančio skausmo, pradėjo pasakoti, Rolandas jau galėjo jį sustabdyti, pasakyti: „Nevark, Edi. Aš viską suprantu.”

Tik Edžiui tai nebūtų padėję. Edis kalbėjo, ne norėdamas padėti Henriui; numirusiam nepadėsi. Jis kalbėjo, kad amžiams atsisveikintų su juo. Ir kad primintų sau, jog jis, Edis, nėra miręs.

Todėl šaulys klausėsi nekomentuodamas.

Esmė buvo paprasta: Edis tarėsi pavogęs savo brolio gyvenimą. Henris taip pat tuo tikėjo, o gal buvo įtikintas, nes ne vieną kartą girdėjo savo motiną pamokslaujant Edžiui, kiek jie abu su Henriu daug paaukojo dėl jaunėlio, kad jis būtų saugus kaip niekas kitas šiose betono džiunglėse, todėl jis turėtų būti laimingas (kaip niekas kitas šiose betono džiunglėse) ir nebaigti dienų kaip vargšė jo sesutė, kurios Edis net neprisiminė (bet ji buvo tokia dailutė, telaimina ją Dievulis). Ji dabar gyvena su angeliukais, ten nepaprastai gražu, bet mama kol kas nenorinti, kad Edis keliautų pas angeliukus, pervažiuotas kažkokio girto vairuotojo kaip sesuo arba papjautas pamišusio narkomano dėl dvidešimt penkių centų. O kadangi, jos nuomone, Edis ir pats dar nenorėjo pas angeliukus, jis privalėjo klausyti ir daryti tai, ką sako vyresnysis jo brolis, taip pat prisiminti, kad Henris labai aukojasi iš meilės jam.

Edis prisipažino, kad jo mama neįtarė, ką jie prasimanydavo: gvelbė komiksų knygeles iš saldainių parduotuvės Rinkono aveniu arba traukė cigaretes už gretimo fabriko sienos.

Kartą jie aptiko „Ševroletą” su paliktais rakteliais, ir Edis, — tuomet jam buvo šešiolika, o Edžiui aštuoneri, — įsodino brolį į mašiną ir pasakė, kad važiuos į Niujorką, nors nemokėjo vairuoti. Edis išsigando, ėmė verkti, Henris taip pat bijojo, bet siuto ant Edžio, šaukė, kad jis užsičiauptų, kad nustotų būti mažvaikis, jis turįs dešimt, Edis — tris su puse dolerio, jie galėsią eiti į kinus visą dieną, o paskui „Pelham” traukiniu sugrįžti namo prieš vakarienę, kol mamai neparūpo, kur jie trankosi. Bet Edis visą laiką žliumbė, o netoli Kvynsboro tilto šalikelėje jie pamatė policijos automobilį. Ir nors Edis tikrai žinojo, kad mentas nežiūrėjo jų pusėn, jis patvirtino, kai brolis drebančiu balsu paklausė, ar tas faras juos pastebėjo. Henris išbalo ir taip šovė į priekį, kad vos nenukirto vandens hidranto. Kol supanikavęs jaunėlis krapštė nepažįstamų durelių rankeną, Henris spėjo nubėgti kone pusę kvartalo. Jis grįžo, ištempė Edį iš mašinos ir porą kartų uždrožė. Kol jie parėjo... tiksliau, parsėlino, atgal į Brukliną, atėjo vakaras, bet mamos paklaustas, kodėl jie tokie sušilę ir nusikamavę, Henris paaiškino, kad mokė brolį driblingo aikštelėje už vieno kvartalo. Pabučiavusi Henrį mama nusišypsojo Edžiui. Ir paklausė, ar jis žino, kad turi geriausią brolį pasaulyje. Edis jai pritarė. Nuoširdžiai pritarė. Nes pats taip manė.

— Tą dieną jis buvo išsigandęs ne mažiau už mane, — pasakojo Edis Rolandui, kai paskutinė šviesa tirpo vandenyje. — Netgi labiau, nes manė, kad tas faras mus pastebėjo, o aš žinojau, kad ne. Štai kodėl jis pabėgo. Tačiau jis sugrįžo, ir tai svarbiausia. Jis sugrįžo.

Rolandas nieko neatsakė.

— Tu supranti, ar ne? — Edžio akyse švietė klausimas.

— Suprantu.

— Jis visuomet grįždavo, net ir bijodamas.

Rolandas pagalvojo, kad Edžiui, o ir abiems, būtų buvę geriau, jeigu tą ar kitą dieną Henris būtų pasipustęs padus. Tačiau tokie, kaip Henris, to nedaro. Henrio tipo žmonės visuomet grįžta, nes žino, kaip pasinaudoti pasitikėjimu. Tai vienintelis dalykas, ką jie gerai išmano. Iš pradžių pasitikėjimą jie išmaino į būtinybę, po to būtinybę į narkotikus, o jau tada, — kaip čia Edis išsireiškė, — myga. Taip. Tada jie myga.

— Manau, laikas miegoti, — tarė šaulys.

Kitą dieną Edis porino toliau, bet Rolandas jau numanė pasakojimo pabaigą. Henris nesportavo mokykloje, nes negalėjo likti treniruotėse. Jis turėjo rūpintis Edžiu. Žinoma, tas faktas, kad Henris buvo nerangus, nekoordinuotas ir nesidomėjo sportu, neturėjo reikšmės. Henris būtų buvęs puikus krepšinio puolėjas arba beisbolo metikas, ne kartą tvirtino jų mama. Henris prastai mokėsi ir turėjo kartoti daug kursų ne todėl, kad jis buvo kvailas; Edis ir misis Dyn žinojo, kad Henris labai protingas vaikas, tik laiką, kurį jis galėjo praleisti prie vadovėlių, jam tekdavo praleisti rūpinantis Edžiu (tai, jog visas rūpinimasis vykdavo Dynų svetainėje ant sofos spoksant televizorių arba einant imtynių ant grindų, nieko nereiškia). Prasti pažymiai sukliudė Henriui pakliūti į geresnę mokyklą, tik į Niujorko universitetą, ir tai be stipendijos. Vėliau Henris buvo paimtas į kariuomenę, pakliuvo į Vietnamą ir iš ten grįžo netekęs kojos žemiau kelio. Skausmas buvo neapsakomas, tad jį girdė vaistais su morfijumi. Po to, kai Henriui pasidarė geriau, jį išgydė nuo potraukio narkotikams, bet ne itin gerai, nes brolis grįžo į Niujorką su beždžione ant peties, alkana beždžione, kurią reikėjo pašerti. Po mėnesio ar dviejų jis nuėjo pas vieną žmogų, o praėjus keturiems mėnesiams po jų mamos mirties Edis pirmą kartą pamatė brolį nuo veidrodėlio traukiant kažkokius baltus miltukus. Edis nutarė, kad ten kokainas. Paaiškėjo, kad heroinas. Kai pažvelgi atgal, kieno tai vis dėlto kaltė?

Rolandas nieko neatsakė, bet prisiminė Korto žodžius: Kaltė visuomet toje pačioje vietoje, mano aukseliai: žmoguje, kuris tiek silpnas, kad ją neštų.

Sužinojęs tiesą, Edis buvo sukrėstas, po to supyko. Henris nepuolė žadėti, kad mes heroiną. Jis, atseit, suprantąs, kad Vietnamas padarė jį niekam tinkamą, jis silpnas, jis mirs, ir tai geriausia išeitis. Edis teisus, namuose nereikia perkarusio narkomano. Jis tik viliasi, kad Edis labai jo nekaltins. Taip, jis silpnas; Vietnamas pakirto jo šaknis, supūdė kažkokią ją dalį kaip drėgmė batų raištelius arba apatinių kelnaičių gumą. Tas Vietnamas kažką padarė ir tavo širdžiai, su ašaromis pasakė jam Henris. Daugiau jis nieko nesitiki, tik kad Edis prisimins tuos metus, kai jis stengėsi būti stiprus.

Dėl Edžio.

Dėl mamos.