Юли Цее - Ereliai ir angelai

Svetainėje visų pirma į akis krinta gerų dviejų metrų ilgio lentyna, iki viršaus prikrauta plokštelių ir diskų, negaliu pasakyti, kiek jų, turėtų sverti tonas. Ko gero, miesčioniškumas ne vienintelė priežastis, kodėl Klara gyvena naujos statybos name. Laikraštyje skaičiau žinutę apie kažkokį didžėją, gyvenusį sename name ir su visu plokštelių rinkiniu įlūžusį pro grindis. Nesirinkdamas iš lentynos ištraukiu kelias plokšteles, ant kiekvienos priklijuotas ranka rašytas raštelis su metais, ir dar nurodyti bitai per minutę: 70, 45, 210.

Kažkas man vis kliudo, dėmė, kurią matau akies kampu. Tai atverstas laikraštis ant rašomojo stalo, ir prieš nusisukdamas iš trijų metrų atstumo atpažįstu vyrą nuotraukoje.

Numetu plokštelę ir einu prie stalo.

„Markas Belas, britų korespondentas Balkanuose, Londone susitinka su Želku Ražnatovičiumi. Serbų tautos didvyris neigia, kad egzistuoja sukarintos „Tigrų“ grupuotės.“

Ražnatovičius — tai Arkanas. Dar vadinamas Valytojų. Graži nuotrauka, atrodo sveikas ir laimingas, plati šypsena paršelio veide. Žinau, kaip mėgsta rodytis žiniasklaidoje, ypač Vakaruose, savo priešų pusėje. Pykstu, kad jie randa vietos šito išsišiepusio bepročio didelio formato nuotraukai, o išsamiam pranešimui vietos niekur neužtenka. Ir žmonių minioje bet kada atpažinčiau Arkaną. Jo portretus buvau radęs paieškų dokumentuose Tarptautiniame Hagos tribunole, išstudijavau jo bruožus kaip svetimos kalbos rašmenis, kuriuos reikia iššifruoti. Galbūt ieškojau atsakymo.

Šiaip ar taip, laikraštis negali čia likti. Šią akimirką negaliu prisiminti nė vieno, kurio taip nekęsčiau kaip Arkano. Netgi savęs.

Pirštų galais paimu laikraštį, ir, nors neketinau čia tvarkytis, nunešu į virtuvę ir juo sušluostau kavą nuo grindų. Valydamas galvoju, ar čia atsitiktinumas, kad laikraštis mėtosi ant Klaros rašomojo stalo ir atverstas kaip tik šitas straipsnis. Kai popierius permirksta, įmetu į šiukšlių kibirą, nusiplaunu rankas ir grįžtu į svetainę.

Atsisėdu ant grindų tarp stiklinio staliuko ir mėlynos kušetės, priešais pasidedu diktofoną. Žakas Širakas atsigula šalia manęs, du kartus suplaka savo ilga plona uodega į grindis ir išskečia užpakalines kojas, kad pakasyčiau pilvą.

Kelis kartus pavartau aparatą, tada paaiškėja, kaip jis veikia, įdėta nauja kasetė, dėl atsargos pridėtos dar dvi neišpakuotos. Po aparatu radau raštelį, jame vienintelis sakinys, įmantria rašysena kaip ir ant raštelių su bitais per sekundę: „Kaip ją pamačiau pirmą kartą.“

Paspaudžiu įrašo mygtuką.

Pamačiau, pamačiau, lemenu, pamačiau.

Lyg šiame žodyje kažkas ypatinga. Priešingai — jis absurdiškas, visiškai juokingas žodis, iš tiesų bereikšmis, veikiau garsas. Niekas neateina į galvą, todėl paspaudžiu „Stop“ ir atsuku juostelę atgal.

Pamačiau, pamačiau, lemena diktofonas, pamačiau.

Skamba baisiai, kūdikis, pradedantis kalbėti, gu-gu-gu. Aišku, pažįstu savo balsą juostelėje, diktuodamas nuolat jį girdėdavau. Tačiau kaskart tai šokas, kai girdi jį ne savo galvoje. Jis kietas, blogai artikuliuojamas, su užslėpta agresija. Dar kartą atsuku juostelę. Instinktyviai bjauriuosi žmonėmis su tokiais balsais. Jie šiurkštūs, be manierų, neišprusę, dėl savo netaktiškumo pavojingi. Paspaudžiu įrašo mygtuką.

Kaip ją pamačiau pirmą kartą, sakau.

6 Apie paukščius keliauninkus

Ji sėdėjo ant rašomojo stalo, ant vieno iš tokių mažų, nudėvėtų vaikų kambario stalų. Internate visi tokius turėjome.

Ką tai turi bendra. Kita vertus, ką bendra turi kas nors su kuo nors. Vėl įjungiu diktofoną ir užsidegu cigaretę.

Rašomasis stalas, ant kurio sėdėjo Džesė, buvo Šeršos. Džesė segėjo ilgą nuskalbtą žalią medvilninį sijoną, buvo basa. Trumpi geltoni plaukai styrojo į visas puses. Jau iš pirmo žvilgsnio jos šukuosena man priminė saulės spindulius. Sėdėjo taip susikūprinusi, kad iškart norėjosi sušukti: „Išsitiesk!“

Man tai patinka. „Išsitiesk“ tiksliai apibūdina ją visą, tinka Džesei nuo pat pradžios iki jos paskutinių, dvidešimt aštuntųjų gyvenimo metų. Šypsausi ir bėriu pelenus ant Klaros kilimo, net ima svilti plaukeliai. Pasklinda apdegusio plastiko kvapas.

Tikriausiai jai tada buvo trylika. Pirmosios naujųjų mokslo metų savaitės, mes visi naujokai. Šerša nebenorėjo važinėti paskui savo tėvą, persų diplomatą, per visą pasaulio istoriją. O man nusibodo, kad motina vis įkišdavo mane į gydyklas, skirtas turintiems mitybos sutrikimų, kur beveik vien mergaitės. Iš kur atvažiavo Džesė ir kas jai nusibodo, nežinojau. Ji atrodė truputį suglumusi. Mes visi jautėmės šiek tiek suglumę, lyg paukščiai keliauninkai, pavėlavę prisijungti prie būrio ir nežinantys, kur pietūs.

Džesė sėdėjo ant stalo ir rūkė, o šalia jos gulėjo krūvelė susuktų cigarečių. Ji pati dar nemokėjo susisukti, Šerša priruošė. Jis mus ir supažindino.

Šita Džesė, pasakė jis, o šitas Maksas.

Apie ją jis nieko nepasakojo, ir aš nežinojau, kaip jiedu susipažino. Ji ne iš mūsų klasės, penkeriais metais jaunesnė už mane.

Kuriame name tave apgyvendino, paklausiau.

Už ją atsakė Šerša.

Ji name „Rytai“, paaiškino.

O šitas „Vakarai“, pasakiau visai be reikalo.

Šerša pridėjo ranką man prie kaktos.

Maksas, tarė jis, mano asmeninis filosofas.

Pirmiausia į akis krito mažas Džesės ūgis. Plaukų vainikas optiškai didino veidą, bet rankos ir kojos buvo kaip vaiko. Kojas buvo susikrovusi ant Šeršos kėdės atlošo, ant smulkių pėdų kelių milimetrų dervos sluoksnis. Iki pat mirties ji nė kiek nepaaugo, gal todėl, kad pradėjo rūkyti dešimties. Bet akys buvo kaip suaugusios. Griežtos akys, lyg koks svetimkūnis jos veide smigo į mane ir įdėmiai žiūrėjo. Man buvo nemalonu.

Matyt, visad bėgioji basa, paklausiau.

Ji neatsakė.

Kiek ją pažįstu, visada basa, pasakė Šerša.

Mane jis stebino. Jau kelios savaitės gyvenome viename kambaryje, sėdėjome toje pačioje klasėje ir valgėme prie vieno stalo, bet buvo toks abejingas žmonėms, jog prašomas nebūtų padavęs druskinės, ką jau bekalbėti apie atsakymą į klausimą, užduotą ne jam. Kiek jį pažįstu, į jo lovą įlipo ir vėl išlipo trys merginos, ne šiaip sau sienų ramstytojos, o jam net neatrodė reikalinga paklausti jų vardų. Šerša turėjo vieną išskirtinę savybę, būtų galima pasakyti — problemą. Jis buvo gražus.

Prireikia į tualetą, skubu, nenuvarvinęs paskutinių lašų grįžtu atgal. Svarstau, ar perklausyti įrašą. Bet tada kai ką prisimenu.

Jau pirmą naktį ėmiau suvokti, kodėl Džesė patraukė Šeršos dėmesį. Gerokai po ramybės valandos ji netikėtai įėjo į mūsų kambarį, nepasibeldusi, nors negalėjo būti tikra, kad nė vienas iš mūsų nesismauko ar nešokinėja nuogas su styrančiu daiktu imituodamas gitarą pagal prislopintą The Doors muziką. Gal ji to nebūtų nė pastebėjusi. Aš rūkiau žolę, ramiai gulėjau lovoje ir skaičiau. Šerša sėdėjo prie stalo, piešė akvarele ant kartono ir stengėsi rankas ir drabužius išsiteplioti dažais, kad kitą dieną visi matytų, jog jis piešė. Džesė stabtelėjo prie durų.

Dzin, dzin, parduodu kiaušinius, tarė ji, gal kas nori pirkti.

Pakėlėme galvas.

Klausiu tik vieną kartą, pasakė Džesė, čia yra dar daug kambarių. Norit ar nenorit?

Ko, paklausiau.

Kiek, tuo pat metu paklausė Šerša.

Šimtas penkiasdešimt markių, atsakė Džesė.

Tik dabar man atsivėrė akys, kad čia kalbama ne apie hašišą.

Ne, ačiū, pasakiau.