Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ištiesiu ranką prie kitos kojos, bet atsispiriu pagundai užsimerkti ir sudejuoti. Technikas be perstojo į mane žiūri.

Problemos ar kas, klausia jis.

Ryškus akcentas. Prieš patekdamas į radijo pastatą, stovėjimo aikštelėje apėjau automobilių eiles. Čia buvo ir tas, žalias kaip varlė.

Tyliau, garso bandymas, sako jis, kai jau žiojuosi atsakyti.

Priglaudžia pirštą prie lūpų ir pasisuka į garso pultą. Liaujuosi kasęsis, atsilošiu, patogiai įsitaisau pasvirdamas ant kėdės užpakalinių kojų. Kai užsidegu cigaretę, technikas išsprogina akis ir ima pasiutiškai gestikuliuoti. „Rūkyti draudžiama“, sako be garso. Pūsteliu dar kiek dūmų į jo pusę, nuberiu pelenus sau ant šlaunies ir įtrinu juos į kelnes. Tada gesinu nuorūką ir metu į jį. Pagauna ją ore, kad neįkristų į slankiklių plyšius jo pulte.

Ant techniko galvos lyg ir paukščio lizdas, greičiausiai tokia šukuosena. Apatinį žandikaulį gaubia siaura retos barzdos juosta, po smakru ji susmailėja, todėl ir veidas nenatūraliai pailgėjęs; jam kalbant barzda šiaušiasi ir kraiposi į šalis. Primena ožį. Arba tiesiog visišką idiotą. Nosies pertvara perdurta metaliniu strypu, jo galuose sidabriniai rutuliukai.

Kažkodėl atrodo matytas. Apžiūrinėju storą blizgančią grandinę, einančią nuo sunkios piniginės užpakalinėje plačių kaip maišas kelnių kišenėje iki diržo, ir ūmai prisimenu matęs tokius du tipus, kuriuos mums atsiųsdavo, kai kviesdavome pagalbą biure kilus problemų dėl vidinio kompiuterių tinklo. Jie taip pat turėjo tokias pinigines su grandinėmis, pritvirtintas prie kelnių-maišų, vilkėdavo trumpus juodus marškinėlius su Heavy Metal piešiniu, o kai atsisėsdavo, užpakalyje virš kelnių juosmens matydavai sėdmenų vagelę. Atsinešdavo CD grotuvus, triukšmingai numesdavo juos šalia mūsų kompiuterių ir užsidėdavo dideles ausines, lyg triukšmo slopintuvus, sėdėdami prie klaviatūros jas retkarčiais kilsteldavo ir šūkteldavo vienas kitam šį tą apie muziką. Ekranai neįprastai patamsėdavo, o per juos bėgdavo raidžių ir skaitmenų virtinės, į jas tie tipai kreipdavo mažai dėmesio. Jų nugaros būdavo sulinkusios. Į kėdžių atlošus nesiremdavo, negerdavo kavos, išvirtos jiems Rufo nurodymu. Po trijų ketvirčių valandos kompiuteriai veikdavo net geriau nei prieš lūždami, net pradėtas sekretorės laiškas nedingęs, ką jau kalbėti apie duomenų banko nuostolius. Tokie tipai turbūt kairės rankos mažuoju piršteliu galėtų prieiti ir prie visos mūsų duomenų sistemos, visa laimė, kad jų ji nedomino. Kai kartą apie tai paklausiau Rufo, jis juokdamasis atsakė, kad geriausia apsauga šiandien — neturėti per daug geros apsaugos sistemos, kuri provokuotų įsilaužėlius. Daugelis iš jų, pasakė Rufas, tikri savo meno meistrai. Juos domina ne pinigai, o garbė. Gerai nežinojau, ar jis teisus.

Gal ir šitas ožys ne išimtis ir su kompiuteriais elgiasi panašiai, tad truputį nusigąstu. Vis kilsteli galvą nuo savo mygtukų ir šypsosi man, lyg žinotų kai ką, ko aš nežinau.

Klara sėdi savo vietoje už stiklinės sienos ir varto kažkokius popierius, o laikrodžio rodyklės virš jos galvos šliaužia prie dvyliktos. Jau pusvalandį kambaryje šalimais žybčioja telefoninio ryšio lemputės, du vyrai ir moteris atsiliepia ir kalba į mikrofonus, pritvirtintus ant lankelio prie ausinių. Mikrofonai atrodo lyg storos juodos dėlės, įsitaisiusios lūpų kampučiuose, prisispaudusios prie jų ir tapusios vos ne jų kūno dalimi. Klara irgi tokį turi, jis kabo ant kaklo. Manęs ji niekam nepristatė. Elgiasi taip, lyg manęs iš viso čia nebūtų. Tai man patinka. Jos plaukai supinti į storą kasą, apsiavusi aulinukus iki kelių kaip motociklininke, o sijonas raudonas, toks juokingas ir labai trumpas.

Staiga virš stiklinių durų užsidega raudona lempa, technikas ant galvos užsimeta beisbolininko kepuraitę, ji nutupia ant paukščio lizdą primenančios šukuosenos, snapelį nusuka ant pakaušio ir abiem rankomis kimba į pultą. Klara prabyla.

Jos balsas kaip visada — įsižeidęs, nepatenkintas, sklindantis iš kaprizingai papūstų lūpų. Tik dabar savo galvoje susieju balsą, kurį jau seniai pažįstu iš radijo, su tuo, kuriuo ji su manimi kalbasi nuo tada, kai asmeniškai apsilankė pas mane. Paaiškėja, kad balsas tikrai tas pats. Staiga prieš akis iškyla kitas vaizdas, tamsiaplaukė moteris, palinkusi prie mikrofono: Klara, kol dar nebuvau jos matęs. Dabar, kai žiūriu į tikrąją, kaip ji kalbėdama dar barškina kompiuterio klaviatūra, galutinai miršta anoji, ji išstumiama, dingsta. Jaučiu nestiprų praradimo skausmą, lyg kas skrandį gnybtelėtų.

Gerai, sako Klara, vėl atėjo laikas, jūs tai žinote, tiesiog pasižiūrėkite į savo laikrodį, jūs gi turite laikrodį, ar ne, čia kiekvienas turi laikrodį, lažinuosi, kad šiuo metu aplink jus nuo penkių iki devynių laikrodžių, taigi tiesiog pasižiūrėkite į vieną iš jų ir pamatysite — jau vidurnaktis. O kas su jumis kalbasi trečiadieniais ir sekmadieniais vidury nakties? Na, kas? Kas atspės, gaus tašką, kas šiandien surinks tūkstantį taškų, gaus mano telefono numerį, o kitiems jis bus tuojau praneštas. Dabar dvidešimt keturios valandos, ir aš visa jūsų, kam reikia patarimo, gali man skambinti. Laida nusivylusiems, nihilistams, paliktiems ir vienišiems, atomo tyrinėtojams, diktatoriams ir paprasčiausiems nevykėliams iš gatvės. Čia mes visi kalbamės APIE SKURDŲ PASAULĮ. Kas aš tokia, jūs žinot.

Lyg pianistė, išgaudama paskutinį sunkaus pasažo garsą, Klara plačiu mostu paspaudžia kompiuterio klavišą, pasigirsta muzika, ji atsilošia sukamojoje kėdėje, ritmiškai linguoja galvą ir nekeičia pozos net tada, kai pro stiklines duris įeina telefonistas su lapeliu rankoje, atsistoja prie jos. Kabinos durys atviros.

Nuo pirmos iki trečios telefono linijos savižudžiai, sako telefonistas, viskas dėl nelaimingos meilės, tada du, turintys mitybos sutrikimų, vienas myli dešimtmetę kaimynų dukterį, vienas ruošiasi apiplėšti banką ir dar toks, kuris neva su elektriniu duonriekiu ką tik išprievartavo savo seserį.

Ak, vėl šitas, sako ji.

Neatsistodama ištiesia ranką, telefonistas paduoda jai lapelius.

Aštuntas, ketvirtas, vienuoliktas ir penktas, tokia eilės tvarka.

Jis linkteli, išeina iš stiklinės kabinos ir grįžta į savo vietą. Gretimoje patalpoje persimeta keliais žodžiais su kitais dviem, abu linkteli, paspaudžia mygtukus ir kalba į mikrofonus.

Technikas nenuleidžia nuo manęs akių.

Taigi jo dėmesio objektas — panelė, nelauktai sako jis.

Mielas drauge, ką turi galvoje?

Pažiūrėsim, sako jis, kiek toli ji su juo nueis.

Nespėju atsakyti, o jau vėl užsidega raudona lempa, ir technikui tenka perduoti pirmojo pašnekovo balsą. Svarstau, gal man atsistoti ir truputį pasivaikščioti vien tam, kad jį paerzinčiau. Galėčiau pulte atidžiau apžiūrėti vieną ar kitą mygtuką, pajudinti kurią nors svirtelę, o jis neturėtų laisvos rankos mane nustumti. Gal nueiti į gretimą kambarį ir pakišti ranką po telefonistės palaidinuke? Nė vienas negalės apsiginti, jie pririšti prie savo prietaisų kaip pacientai reanimacijoje prie lašelinių.

Klara kalbėdama įsikiša marškinių apykaklės kamputį į ausį, tam reikia kilstelėti ausines. Dar niekad nebuvo atėję į galvą, nors tai visai suprantama, kad laidų vedėjai krapšto nosis, sėdi prie mikrofono neišsivalę dantų ir kasosi užpakalius. Taip, kaip ir kiekvienas virėjas nusišnypščia į valgį, nes niekas nepamatys. Taip ir greitkelyje sunkvežimio vairuotojai pasismauko prie vairo tik todėl, kad sėdi aukščiau už kitus ir niekas negali jų pamatyti pro langą.