Юли Цее - Ereliai ir angelai

Klaros tauškalai man pabosta. Nervina tai, kaip ji, lyg koks valdybos pirmininkas, sėdi atsidrėbusi, o ranka karo užmesta už kėdės atlošo. Ponia Huigsteten, dabar kalbu kitu telefonu, kam skirta kontrolinė lemputė jūsų telefone? Atleiskite, Maksai, praklausiau. Gerai jau gerai, uždarykite duris ir išvirkite kavos.

Buvau dar jaunas. Klara irgi jauna. Po pirmųjų savaičių Vienoje lioviausi rūšiuoti piniginėje plastikines korteles pagal spalvą. Kai kurių kolegų mobilieji telefonai visus metus sveikinosi užrašu Halio Gott. Kartą sutikau Rufą biuro koridoriuje, buvau užsidėjęs tamsius „Ray Ban“3 modelio akinius. Jis nieko nepasakė, tik šyptelėjo. Nuo to laiko mobilųjį telefoną ir akinius laikau stalčiuje, gal bėdoje pravers.

Iš tikrųjų, ką aš čia veikiu. Jaučiu, kaip slystu į vieną iš tų trumpų ir apgaulingų fazių, kai staiga ateina tokios pat mintys kaip prieš du mėnesius. Jos man nebetinka. Pastebiu, kaip pradedu ilgėtis Rufo, tvarkingos įvykių eigos biure. Visi bendradarbiai, net ir sekretorės, dailios išvaizdos. Nežinau, ar grožis turėjo reikšmės įdarbinant. Veikiausiai negražūs žmonės Rufui buvo ženklas, kad jie nenuoseklūs.

Sveikojoje ausyje ima šniokšti, lyg krisčiau iš didelio aukščio. Užsimerkiu ir prisiverčiu galvoti apie tai, kaip radau Džesę ant grindų, kaip nedrįsau jos pakelti iš baimės, kad viena galvos pusė bus tiek sužalota, jog turinys išbėgs, kai tik ją pajudinsiu.

Iškart paaiškėja, ką čia veikiu. Ogi nieko. Nieko ir dar kartą nieko. Praplėšiu akis.

Iš akių neišleidžiu rašiklio, kurį technikas sukinėja tarp pirštų. Jis vėl žiūri į mane, bet veido išraiška pasikeitė; gal aš išbalau ir jis stebisi. Nusišluostau prakaitą. Rašiklis storas lyg Frankfurto dešrelė, platūs dryžiai iš trijų rėkiančių spalvų — geltonos, raudonos, mėlynos. Lygiai tokį patį ir aš kadaise turėjau namuose, kažkokia reklaminė dovana. Jį buvo patogu laikyti, rašė minkštai. Neprisimenu, iš kur jį buvau gavęs. Technikas sukioja rašiklį tarp pirštų, o aš primerkiu akis, kad įskaityčiau užrašą. Nepavyksta, susinervinu. Manasis, kiek prisimenu, buvo be užrašo.

Staiga pastebiu, kad technikas žiūri man į akis ir perdėtai kraipo lūpas. Mėgina kažką pasakyti be garso.

Aš tik norėjau padėti, skaitau aš.

Suraukiu kaktą, todėl jis lūpomis pasako dar kelis skiemenis.

Džesei, vėl skaitau.

Žinoma, tai klaida. Džesės vardas visur, jis šnabžda tarp telefonistų popierių, jį dainuoja pro šalį važiuojančių automobilių padangos, kodėl gi negalėčiau jo išskaityti šito idioto lūpose. Man paranoja, ir tuo didžiuojuosi. Krūpteliu Klarai surikus.

Visko, ko gero, dėl to, kad tu per daug kalbi!

Ji stuksena tą patį klavišą ir įpykusi purto galvą. Ir technikas išsigąsta, rašiklis nebejuda, ir aš skubiai pasilenkiu, kol jo dar nenumetė, bandau perskaityti, kas ten parašyta: I love Wien. Žodis love pakeistas raudona širdele.

Puiku, galvoju sau, pasaulis sukurtas tik man, ir dar su tokiomis smulkmenomis.

Turiu nusijuokti ir trinkteliu plaštaka per stalą. Kai pakeliu akis, priešais mane stovi Klara.

Gerai, kad tau linksma, sako ji.

Šypsosi be jokios ironijos, maloniai ir nedviprasmiškai, todėl priverčia mane galvoti apie visai paprastus dalykus, apie spragintum kukurūzus ir kiną.

Taip, sakau jai.

Ausinės kabo Klarai po kaklu, laidas velkasi grindimis. Ji atrodo lyg atgijęs elektrinis žaislas, besiruošiantis sprukti. Dar pora žingsnių, kištukas išsitrauks, ir sapnas baigsis. Klarai už nugaros girdžiu muziką.

Atnešiu kavos, sako ji.

Technikas tuojau atsistoja.

Aš išvirsiu, sako jis, lik čia.

Technikas palieka rašiklį ant pulto. Greitai atsistoju ir įsikišu jį į švarko kišenę.

Gal pageidauji kokios nors muzikos, paklausia Klara.

Man nusispjaut ant tos muzikos, sakau.

Ji linkteli.

Eisiu, sakau.

Klara vis dar linksi, paima iš techniko rankų puodelį ir dingsta savo kabinoje. Žemyn važiuoju liftu, pamojuoju durininkui, išeinu į gatvę ir vėl sugrįžtu telefonu išsikviesti taksi.

Ūmai mane apima noras įveikti ilgą distanciją ir pradedu bėgti, kai tik iš už kampo pasirodo taksi. Didinu greitį, iš kišenės išsitraukiu cigarečių pakelį ir veltui mėginu bėgdamas prisidegti. Kai sustoju, girdžiu, kaip už manęs pamažu važiuoja taksi. Pamoju, atlošiu galvą, vėsus nakties oras glosto man veidą, ir vėl lekiu, juokiuosi, ir norėčiau būti ant bėgimo takelio be pabaigos, be žibintų stulpų, kuriuos reikia aplenkti.

8 Šaudyti į balandžius

Ant tilto sustoju. Po manimi geležinkelio bėgiai, šaunantys tiesiai į Senosios mugės teritoriją, ji plačiomis tamsiomis betoninėmis plokštumomis, gremėzdiškais paviljonais, su keliais smailiais bokštais driekiasi priešais mane lyg nykus kraštovaizdis filme apie pasaulio pabaigą. Tik radijo pastato languose dega šviesa.

Nevienodais laiko tarpais užsidega ir vėl gęsta gatvės žibintas virš mano galvos. Dukart šokteliu vienoje vietoje, norėdamas išbandyti, ar reaguos. Nieko. Nemoku Morzės abėcėlės, bet mirkčiojanti šviesa tikriausiai siunčia man žinią. Tokią pačią žinią, kokią galima išskaityti maišikliu plakamos grietinėlės spiralėse, ant namų stogų išsirikiavusioje palydovinių antenų eilėje ar Europos didmiesčių planuose.

Nutolęs kelis metrus nuo manęs laukia taksi. Kai vairuotojas įjungia pavarą, ketindamas nuvažiuoti, vėl jam mosteliu. Privažiuoja vairuotojas, toks mažas, kad vos kyšo virš vairo.

Tai lipsit ar ne?

Jis bijo. Matau iš veido.

Įjunkite radiją, sakau, dažnį pasakysiu. Palikite keleivio dureles atviras, įjunkite taksometrą. Tiek arbatpinigių, kiek šiąnakt, negausite per visą kitą savaitę.

Dvidešimtinė, kurią paduodu per langą, nuramina jo nervus. Radijas jau įjungtas.

Garsiau, šaukiu, dar garsiau, dar truputį, stop, gerai.

Iš taksi vidaus sklinda Klaros balsas. Automobilyje gera garso aparatūra, efektas pritrenkiantis.

Žinau tą laidą, sušunka taksistas, „Pokalbiai apie skurdų pasaulį“.

Užsičiaupk, sakau jam.

Taksistas pastumia sėdynę atgal ir užkelia kojas ant prietaisų skydo. Jis su sandalais, puskojinės baltos. Atrodo, pradeda prie manęs priprasti.

Atsiremiu į turėklus. Geležinkelio elektros laidai kerta miestą, atrodo lyg šilkiniai voratinklio siūlai, juos paskui save tempia milžiniškas voras, nepastebimas, lėtas, gal kiek svyruojantis šešėlis, kurį naktibaldos palaikys audros debesiu, o kitą akimirką pamirš.

Paspaudus mygtuką mano elektroninio laikrodžio ciferblatas nušvinta tamsiai mėlyna spalva ir atveria dirbtinumo, skystųjų kristalų ir virtualios švaros anklavą. Laikrodis, dėl daugybės mygtukų vadinamas kokpitu, yra Džesės. Jį atsargiai nusegiau jai nuo rankos, nes žinojau, kad ji neištvertų, jei kokpitas, pats dar gyvas, būtų palaidotas kartu. Laikrodį aš dovanojau. Džesė vaikštinėdavo su juo po butą ir spaudydavo įvairius mygtukus, nesuvokdama jų paskirties. Taip ir neišmoko nustatyti žadintuvo ir teisingai perskaityti datos. Bet džiūgaudavo, kai kas valandą laikrodis supypsėdavo, ir atsakydavo jam: „Sveikas, kokpitai“, o ir man tekdavo jį pasveikinti, jei nenorėdavau jos suerzinti.

Kartą ir savo motinai gimtadienio proga padovanojau laikrodį. Ji pasibaisėjusi pasakė, kad tokia dovana reiškia, jog jos laikas artėja prie pabaigos. Aš pasijuokiau iš jos.

Pusė pirmos.

Pusė darbo padaryta, sako Klara, šiandien neturiu noro, kaip jūs ir pastebėjote. Tvanku. Čia, viduje, ypač. Ko jūs apskritai iš manęs norit? Vis norit ką nors sužinoti. Ką? Koks oras? Galiu pasakyti: tamsu. Tamsus oras, o artimiausia prognozė — ir toliau tamsu iki maždaug penktos valandos, tada ims švisti, o įdienojus šviesu. Ir dar tvankiau nei dabar. Taip spėju.