Юли Цее - Ereliai ir angelai

Į Olandiją paprastai lėkdavo ne vienas automobilis, keli juodi GTI arba GTE ir mano senas fiatas. Ta proga Džesė nusilakuodavo nagus, todėl jie blizgėdavo kaip dešimt mažų raudonų vabaliukų ant atramos galvai, į kurią ji įsikibdavo važiuodama. Tik aš vienas pastebėjau, kaip greitai ji nusukdavo galvą, kai Šerša pareikšdavo, jog su lakuotais nagais ji panaši į nepilnametę prostitutę. Amsterdame Džesę palikdavo laukti automobilyje, o kiti tuo metu apsipirkdavo. Apsirūpindavo viskuo, išskyrus kokainą, kurį, nors ir brangiau, pirkdavo iš Džesės. Paskui važiuodavome prie Eiselmerio įlankos, kur vienas iš mūsų turėjo vasarnamį. Ten pusantros dienos gulėdavau prie vandens, apsvaigęs nuo žolės ir bangų pliuškenimo, ir žiūrėdavau į Džesę, dėliojančią figūras iš akmenėlių. Žiūrėdavau, kaip pamažu lupasi jos lakas, vienas gabalėlis po kito, ir įsivaizduodavau, kaip suimu jos pirštus, labai atsargiai, ir švelniai krapštydamas nulupu lako likučius. Džesė buvo vienintelė mergina gaujoje. Niekas į ją nekreipė dėmesio.

Ji tiesiog buvo čia. Ją atsiveždavo Šerša, ir nieko daugiau nepasakysi.

Žinojau, kad Šerša tikriausiai turėjo ypatingą priežastį nuvažiuoti į Vieną, ir žinojau, kad mane ima tik dėl automobilio. Ir vis tiek džiaugiausi.

Kelionėje Šerša miegojo ant užpakalinės sėdynės. Džesė perlipo į priekį, suko mums abiem cigaretes ir leido man juokais ją išbarti, nes suktinės išeidavo kreivos ir suglebusios. Klausėmės muzikos, visi langai buvo nuleisti, trisdešimt laipsnių pavėsyje. Prisipažinau jai, jog visad norėjau, kad mane vadintų Kuperiu, bet nė vieno, nei savo motinos, nei klasės draugų, nepajėgiau įkalbėti. Ji maldavo leisti supinti mano „arklio uodegą“ į kasą, ir galų gale nusileidau. Ji ėmė darbuotis ir sumazgė plaukus, bet kasa neišėjo. Pasienyje mums liepė išlipti“ ir apieškojo bagažinę. Aš apsipyliau kruvinu prakaitu. Bet jie buvo švarutėliai, abu. Ėmiau suprasti, kad Džesė profesionalė.

Vienoje temperatūra pakilo per keturiasdešimt laipsnių. Miestas gulėjo suglebęs lyg merdėjantis nuo karštinės žmogus, nejudrus, išdžiūvęs ir klejojantis. Prie Štubenringo ant keleto pastatų kabėjo didžiuliai fasadą dengiantys plakatai su kaukolėmis, įspėjantys nevažinėti automobiliais. Radijas kas penkiolika minučių skelbė pavojų dėl ozono, buvo ginčijamasi dėl draudimo vidurdienį išeiti į gatvę. Mieste be perstojo stūgavo greitosios pagalbos automobilių sirenos, seni žmonės mirė.

O mes vis dėlto sukinėjomės balkone. Persisvėriau per atbrailą ir pro žiūronus tyrinėjau miestą atkarpa po atkarpos, mažais kvadratėliais, kurie visai prieš mano akis susiliejo į vientisą vaizdą. Pradėjau nuo dešinės pusės, kur galėjau matyti Votų bažnyčią ir dalį universiteto, apžiūrėjau ažūrinius Rotušės bokštus, Pilies teatro užpakalinę dalį ir, žinoma, stabtelėjau prie Parlamento portalo, norėjau pamatyti, kas kairėje, bet man kliudė Arkikatedra, uždengusi dalį vaizdo, už Belvederio ir Pietų geležinkelio stoties ketinau pažvelgti į pietryčių pusę su Pietine geležinkelio stotimi, netoli jos Centrinės kapinės, kurių nemačiau, bet galėjau spėti esant, nes čia nebuvo stogų. Apžiūrinėjau viską, langų karnizus, antenas, tarpus tarp kaminų, frontonus, imperatoriaus rūmus, įvairiausių formų kupolus, o kartais pro plyšį tarp pastatų galėjau pamatyti tolimą, nuo kaitros išmirusį gatvės kampelį. Kelias minutes palaukdavau kokio nors praeivio. Mačiau balandžių lizdus, studentes mansardose ir vietomis Vienos miško skiautes tolumoje. Apžiūrinėjau miestą centimetras po centimetro.

Džesė sėdėjo man iš dešinės, ant trumpojo parapeto krašto, nugara atsirėmusi į namo sieną. Mūvėjo trumpus baltus medvilninius šortus, kairėje pusėje atspausti juodo buldogo kontūrai, o trumpus berankovius marškinėlius buvo pakėlusi iki pat vos prasikalusių krūtų. Ji kaitinosi saulėje, nors radijas kas penkiolika minučių įspėdavo dėl odos vėžio, karščio smūgio ir kraujotakos sutrikimų. Jos oda neparausdavo, bet tamsėdavo nuo įvairaus atspalvio pilkos iki juosvos spalvos, tarsi jos kūnas pasidengtų vis storėjančiu dulkių sluoksniu. Aplink liemenį ėjo kilpa iš dviejų kaklaraiščių, kuriuos radau jos tėvo spintoje ir surišau mazgu. Galus pritvirtinau prie metalinio žiedo, įmūryto sienoje, prie jo anksčiau greičiausiai būdavo rišami vijokliai. Maniau, kad diržas iš kaklaraiščių neleis jai nukristi ir iš penkto aukšto tėkštis gatvėn. Niekaip negalėjau jos perkalbėti ten nesėdėti. Ginčijausi tol, kol leidosi pririšama.

Iš tėvo lovos miegamajame, numetę šalin pagalvės ir antklodes, ištraukėme didžiulį dvigulį čiužinį ir atitempėme į svetainės vidurį, dešimt žingsnių nuo balkono durų. Šioje vietoje palubėje be garso ir tingiai sukosi ventiliatorius ilgomis mentėmis. Tiesiai po juo, į šalis ištiesęs kojas ir rankas, kaip tobulas Leonardo da Vinčio žmogus apskritime, ant čiužinio gulėjo Šerša, akys primerktos, lūpų kampe cigaretė arba suktinė su žole, retsykiais per ilgas pelenų stimburys žaižaruodamas nukrisdavo ant paklodės, visai prie jo kaklo. Iš lentynos atsinešėme grotuvą su visomis kolonėlėmis ir pastatėme prie čiužinio. Kai pirmą dieną aptikom kompaktines plokšteles, abu su Šerša susėdome ant čiužinio krašto ir gal kokį pusvalandį gėrėjomės raibuliuojančiu jų paviršiumi. Iki soties prisižiūrėję kelis kartus atidarėme ir uždarėme plokštelių stalčių, įdėjome vieną tų blizgančių skritulių ir užsimerkėme.

Paskui užtikome baroko muzikos rinkinį ir radome pjesę, kurią visi mėgome. Pachelbelis5. Kai tik nuskambėdavo pirmieji taktai, muzika paversdavo mano širdį į supernovą. Pjesė maždaug penkių minučių trukmės. Nustatėme kartojimo funkciją, ir grotuvas kartojo ją dvi dienas. Jei kas užsinorėdavo miego, tiesiog šiek tiek sumažindavo garsą. Pakartojus penkiasdešimt sykių Džesė pradėjo verkti, jos veidas susiraukšlėjo lyg kūdikio, pabudusio naktį ir neradusio motinos. Saulė džiovino ašaras ant veido vos joms spėjus išriedėti iš akių. Aš vaizdavau, kad žiūriu pro žiūronus, ir nieko nesakiau. Juk tai dėl Pachelbelio, dėl klavesino ir smuikų kūkčiojimo. Po pusvalandžio ji liovėsi verkusi.

Įsiskaudėjus galvai išeidavau iš balkono, padėdavau žiūronus ant garso aparatūros ir stumteldavau Šeršą, kad padarytų vietos ant čiužinio. Jis be atvangos suko plonas it dantų krapštukai cigaretes, maišydamas tabaką su žole; jos buvo skanios ir taip kaitino smegenis, kad atrodė, jog šios suskystėjo ir užvirė, ištekės pro ausis ir išgaruos. Panirdavau į miego ir būdravimo būseną, ventiliatorius vis artėjo ir pagaliau įsitaisė pačioje galvoje, suplakdamas savo ilgomis mentėmis miesto vaizdus, matytus per žiūronus. Retkarčiais per raibuliuojančią spalvų miglą netikėtai prasiskverbdavo nekantrus Džesės spygtelėjimas ir cypimas, kai jai nepavykdavo atrišti jūrinio mazgo, kuriuo buvau ją pririšęs prie metalinio žiedo. Tada vienas iš mūsų svirduliuodamas atsistodavo, krapštydavo sustingusiais pirštais persisukusias kaklaraiščių kilpas ir galiausiai dantimis atrišdavo mazgą, išvaduodavo Džesę iš balkono. Kartais ji įsitaisydavo pas mus ant čiužinio, mažytė, saulėje įkaitusi ir paraudusiomis akimis, atsiguldavo tarp keturių kojų, pešiodavo jų plaukelius, kutendavo kojų pirštus ir nepaliaudama plepėdavo, bet niekas jos nesuprasdavo.

Po keturių dienų ji tikrai įkyrėjo. Nuolat kartojo tą patį sakinį: kelkimės, eikim į miestą. Kelkimės, eikim į miestą. Kiek laiko Šeršai pavykdavo suvaldyti ją užrikus: „Po velnių, užsičiaupk.“ Vėliau jis atsistojo ir mėgino jai suduoti. Džesė išsisuko ir metėsi į šoną kaip jaunas šunelis, džiugiai kikendama, mosuodama rankomis ir spardydamasi kojomis persirito per mano blauzdas, galvojau, kad jos perlūš, todėl ir aš atsisėdau. Buvo pats vidurdienis, saulė tiesiai virš galvos, o mieste jokios paūksmės.