Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ji padaro per ilgą pauzę, girdėti, kaip kažkuo krapšto dantis. Kvėpuoja tankiai, šniokštuodama, lyg į mikrofoną pūstų Bunzeno dujų degiklis.

Gerai, sako ji, likusį laiką taip pat sudorosime.

Spėlioju, už kurio apšviesto lango ji sėdi. Jei turėčiau čia savo žiūronus, stovėjimo aikštelėje pamatyčiau bent žalią askoną, o gal net jos langą. Žiūronai patogūs, labai stiprūs, su stabilizatoriumi, tik viena ranka sunku ramiai išlaikyti. Keturiolika metų tampausi juos visur kaip kokį amuletą, o kai tik iš tiesų prireikia, tai jų ir nėra.

Žiūronai buvo ant staliuko prie drabužinės veidrodžio, Džesės tėvo buto prieškambaryje. Namas stovėjo Aukštutinio turgaus gatvėje, vos per minutę kelio nuo Stepono aikštės, visu aukštu iškilęs virš kitų namų. Vietoj laukujų durų buvo dvivėriai vartai, pro kuriuos anksčiau važiuodavo karietos. Vartai tyliai atsidarydavo, jei prie raktų žiedo turėjai prikabintą specialų pultelį.

Pakilome plačiomis pakopomis su įleistomis marmuro plokštėmis. Laiptai su plačiais akmeniniais turėklais lyg nenoromis rietėsi į antrą aukštą, atrodė, kad bet kurią akimirką mielai grįžtų į neišlenktą pirmykštę formą. Priėjome galeriją, kurios gale buvo nedidelis šiuolaikiškas liftas. Juo pakilome į viršutinį aukštą.

Drabužinės veidrodyje pasibjaurėdamas apžiūrėjau savo spuoguotą veidą ir užsinorėjau į dušą. Man už nugaros atsistojo Džesė. Ant galvos iki pat ausų užsitraukė žalią medžiotojo skrybėlę iš fetro, atlošė galvą, kad galėtų žvilgčioti iš po brylių . Ji paėmė žiūronus, sugriebė mane už marškinių skverno ir nusitempė. Mums iš paskos į grindis barkštelėjo gerai nupoliruota, išpjaustinėta lazda pasivaikščiojimui.

Perėjome kvadratinę svetainę, kurios viduryje lyg gelbėjimo plaustas atviroje jūroje klaidžiojo persiškas kilimas. Už jo tolumoje neaiškūs svetainės baldų kontūrai. Išėjome į balkoną, atidarius jo duris galima pamatyti metro storio namo sienas. Buvome aukštai virš miesto.

Džesė davė man palaikyti lazdą, pasirėmusi viena ranka į parapetą užšoko ant jo. Kai permetė kojas į kitą pusę ir ėmė jomis tabaluoti, instinktyviai sugriebiau ją už pečių, bet ji nusipurtė mano rankas, lyg ant jos būtų koks užšokęs žvėris. Prieš pusmetį jai suėjo keturiolika.

Atsmaukė skrybėlę ant pakaušio, kad neuždengtų akių, ir prisidėjo žiūronus. Aš sukinėjau lazdą tai į vieną, tai į kitą pusę.

Ar tavo tėvas medžioja, paklausiau.

Ji neaiškiai sumurmėjo pro sukąstus dantis, beveik nejudindama lūpų, nes buvo susikaupusi.

Žinoma, medžioja.

Norėdama išryškinti kažkokį objektą, smiliumi sukinėjo ratuką tarp okuliarų. Kambaryje už mūsų nugirdau trekštelėjimą, atsigręžiau ir pamačiau Šeršą, slenkantį palei sieną lyg panterą ir nepatikliai apžiūrinėjantį paveikslus. Jis pamėgino atidaryti vienos spintos duris ir apčiupinėjo krėslo atlošo gobeleną.

Paduok šautuvą, švebeldžiuodama tarė Džesė.

Kiek užtruko, kol supratau, o ji nekantriai bakstelėjo man alkūne. Padaviau jai lazdą, mainais gavau žiūronus.

Nepakeisk ryškumo, įsakė.

Lazdą prispaudė prie dešiniojo skruosto, vieną akį primerkė. Nukreipiau žiūronus į tą pusę, į kurią ji buvo nusitaikiusi, ir į veidą taip netikėtai trenkė Šv. Karolio bažnyčios kupolo vaizdas, kad net atšokau. Pritrenkiama. Paprasta akim žiūrint kupolas buvo tik nedidelis pažaliavusio vario puslankis, lyg pusė patamsėjusios monetos, akiratyje įstrigusios tarp namų ir priekyje beveik uždengtos plataus, išmarginto Šv. Stepono katedros stogo. O su žiūronais galėjau vedžioti išilgai apatinio kupolo pakraščio ir stebėti būrį įmitusių balandžių, kurie išpūtę gūžius lankstėsi vienas kitam.

Pykšt!, sušuko Džesė.

Lazdą ji kilstelėjo tiesiai į viršų, imituodama atatranką. Balandžiai pakilo. Per žiūronus pamačiau kelis pūkus, lėtai krintančius ant atbrailos.

Ką matai, ką matai, sušuko ji, ar pataikiau?

Už mūsų balkono tarpduryje pamačiau Šeršą, greičiausiai stovėjo čia jau kelias sekundes. Rankoje laikė kampuotą bronzinės spalvos butelį, tikriausiai rado jį vienoje iš spintų.

O, žmogau, sudejavo susinervinęs.

Jo ir Džesės žvilgsniai susitiko, ji liovėsi juoktis ir nusiropštė nuo parapeto. Paėmusi žiūronus iš mano rankų nunešė kartu su lazda atgal į vietą. Nusprendžiau vos pasitaikius progai atsistoti balkone su šiuo stebuklingu daiktu, įsikandęs storą cigaretę su žole, skirsiu tam visą popietę.

Kai pasisvečiavę išėjome, žiūronus pasiėmiau. Džesės tėvas tikrai dėl to nelabai sielvartavo.

Nespėju nė suvokti, o ji jau susitvarko su dviem klausytojais. Negaliu susikaupti. Šniaukščiu kokainą nuo kišeninio veidrodėlio, ir mano galva virsta didele erdve, kurioje medžiodamos vabzdžius nardo kregždės, o vabzdžiai sukasi ratu medžiodami amebas. Taksi vairuotojas juokiasi, greičiausiai Klara laido sąmojus. Jis net pliaukšteli sau per šlaunį.

Prieš pratęsdama, sako Klara, dar turiu nedidelį paieškos skelbimą.

Aš pasisuku į tą pusę.

Su jumis tai neturi nieko bendra, sako ji, tai grynai asmeniška. Jei už šių sienų yra kas nors, vardu Šerša, tegu man paskambina. Ne toks jau dažnas šis vardas.

Jai galvoj negerai, sakau, palaiminti stokojantys proto.

Ką sakot, sušunka taksistas.

Ji įsivaizduoja, kad aš jos kažkur klausausi. Tačiau, regis, ji galvoja visai ne apie mane, o tikrai apie Šeršą. Visa tai su manimi visiškai nesusiję. Jos akimis žiūrint, aš pats su savimi mažai susijęs. Tai kažkas kita. Dabar vėl pasigirsta muzika. Fenomenalu.

Klausykit, jūs gi turit telefoną, ar ne.

Vairuotojas liaujasi kinkavęs galva pagal muzikos ritmą.

Žinoma, sako.

Gatve pravažiuoja automobilis, žmogus prie vairo nusvarinęs ranką per langelį. Pagal ritmą, beldžiamą į automobilio dureles, atpažįstu, kad jis taip pat klausosi Klaros laidos.

Kiek, klausiu jo.

Kyšteliu dar vieną dvidešimtinę, jis paduoda man plokščią telefoną, pritvirtintą prie spirale susukto laido. Surenku radijo laidos numerį. Takto viduryje muzika nutrūksta.

Pakaks, sako Klara, muzikai per karšta, bent jau čia, viduje. Verčiau dar pakalbėkime apie mūsų problemas. Pavyzdžiui, apie tai, kad nekenčiu vasaros. Man patinka ruduo, geriausiai su vėtra, kai ji vienu kirčiu nuplėšia lapus, lyg motina gamta nuo veido nusitrauktų žalią grožio kaukę. Technikas man duoda ženklą, kad baigčiau plepėti ir atsiliepčiau. Atleisim jį, jei trukdys.

Gera mintis, sakau, sudorok jį, tą šiknių iš Vienos.

Pabandau giliai įkvėpti, bet kvėpavimas stringa prie paskutinio slenksčio; paskutinis mano plaučių kampelis neprisipildo oro, jei jis išsivėdintų, palengvėtų. Nebesistengiu ir kvėpuoju negiliai. Su telefonu pasitraukiu kiek įmanoma toliau nuo taksi. Vairuotojas neišleidžia manęs iš akių, o tai trikdo.

Čia Šerša, sakau, ta moteris iš radijo ieškojo manęs.

Gerai, sujungsiu, nepadėkite ragelio.

Kol laukiu, blerbia muzika, primenanti mini-sintezatorių, kuriuo groja čigonų vaikai, sėdintys prie parduotuvės „Karstadt“. Jie bet kaip judina pirštus ant klaviatūros ir vaizduoja, kad patys groja šią melodiją.

Užrūkysit?

Taksi vairuotojas pro atdaras keleivio dureles atkiša man cigarečių pakelį. Visai pamiršau, kaip rūkyti. Kai dega žolė, viskas kitaip. Pagaliau pavyksta giliai įtraukti, ir kai dūmų porcija nukeliauja į tolimiausią plaučių kampelį, tūkstančiai adatėlių įsminga į minkštas, galbūt dar rausvas, derva nepadengtas vidines sieneles.