Юли Цее - Ereliai ir angelai

Vonioje pasileidau šaltą vandenį ir stovėjau, kol įsitikinau, kad manyje nebėra kraujo ir niekuomet nebejausiu, kas yra šiluma. Išlipau iš vonios, susirišau į viršų sukeltus plaukus ir pastovėjau įsitvėręs į praustuvą, kol praėjo silpnumas ir akyse nusigiedrino.

Nuo šortų varvantis vanduo nužymėjo taką iki pat svetainės, Šerša jau buvo nusikraustęs nuo čiužinio ir stovėjo balkone, markstydamasis žiūrėjo į saulę, o nuo jo žvilgsnio miestas tapo dykviete. Džesė sėdėjo ant čiužinio viena, ištiesusi kojas, susikūprinusi, nuleidusi galvą. Pamačius mane jos veidas nušvito, rodydama pirštu tiesiai į mano aukštyn sukeltus plaukus ėmė prunkšti.

Galų gale nukėblinom į liftą ir marmuriniais laiptais žemyn. Džesė pasirūpino, kad atsidarytų milžiniški vartai. Atsitrenkėm į karštį tarytum į nematomą gynybinę sieną. Miestas nenorėjo, kad į jį įžengtume. Vis tiek išėjome į skersgatvį. Tokia tyla miesto viduryje absurdiška, lyg plyname lauke, tik be žiogų.

Tose vietose, kur netašytus grindinio akmenis pakeitė šiuolaikinė gatvės danga, kojos grimzdo, asfaltas lydėsi. Džesė ėjo palei pat namų sienas, kad galėtų žingsniuoti vėsesniu paviršiumi. Kartkartėmis uždėdavo rankas man ant pečių, pakibdavo ant nugaros ir porą žingsnių leisdavosi nešama, nes šaligatvis basoms kojoms buvo per karštas.

Mes pasukome pilies link, pakeliui puolėme į vieną iš fontanų Michaelio aikštėje. Nedidelės turistų grupelės prie pilies griovio atrodė sutrikusios lyg po priverstinio lėktuvo nusileidimo. Džesė ragindama nuvedė mus per Didvyrių aikštę ir dar geroką kelio gabalą žiedu, vis tauškė apie gražų pasivaikščiojimą. Retkarčiais mudu su Šerša prilaikydavom vienas kitą, paskui vėl atstumdavom, nes prisilietus odai prie odos pildavo prakaitas, tai buvo nepakeliama. Staiga Džesė davė mums ženklą palaukti ir dingo viename name prie Operos žiedo. Pro vitrinos stiklą vienoje galerijoje matėme ją tarp ryškių paveikslų, ji kažką sakė storam vyriškiui, šis klausėsi, linktelėjo ir pažiūrėjo į mus pro langą. Mane jis atidžiai nužvelgė, lyg stengtųsi įsiminti veido bruožus. Tada Džesė grįžo, ir mes jau galėjome pasukti namo.

Vos įėję į butą pastebėjome, kad kažkas pasikeitė. Koridoriuje tvyrojo brangių vyriškų kvepalų aromatas.

Tik pagalvokit, sušuko Džesė, man atrodo, grįžo tėvas ir brolis.

Ji buvo teisi.

10 Geltona

Su pirkiniais Klara atneša ir ėdalo šuniui, ji sunkiai pūtuoja ir numeta maišą virtuvėje už durų. Kai įeina į kambarį, apsimetu miegąs. Klara pakelia žaliuzes, atidaro langą ir išeina.

Paskutiniai saulės spinduliai apšviečia perpildytą peleninę, mano blyškią, paburkusią odą ir visur, ant rankų ir kojų, prilipusius plaukelius, tuščius butelius ir stiklinius paviršius, nuo kurių uosčiau kokainą suglamžytus laikraščius ir nuo sofos nutrauktas pagalves.

Suskambus telefonui Klara grįžta į kambarį, atsakinėja trumpai, be paliovos žiūri į mane. Apsivynioju strėnas antklode ir dingstu vonioje. Stovėdamas po dušu palieku kabinos dureles atviras, šitaip gausiu daugiau oro, o kai baigiu, ant grindų plytelių seklus ežerėlis, kuriame plaukioja Klaros ir mano plaukai. Galvoju, ką čia apsivilkus. Visų pirma iš savo buto turiu atsinešti apatinių drabužių, nedelsiant.

Kambaryje ieškau kokio nors daikto, kurio nesu čiupinėjęs, rankose sukiojęs ir vartęs be galo daug kartų, ko nors, į ką kelioms minutėms galėčiau nukreipti lyg orbitoje besisukančias mintis. Veltui. Iš virtuvės ateina Klara su puodeliu kavos ir sėdasi prie rašomojo stalo. Nugara remdamasis į lentyną žiūriu į ją. Jau kelios dienos jos plaukai palaidi, sulipę sruogomis. Drabužius tikriausiai pakėlė nuo žemės, marškiniai apačioje nesusegti, iš po jų kyšančios kojos baltos ir tiesios, nė žymės raumenų ar kaulų, tarsi jos būtų išlietos iš vaško, su dviem ilgais dagčiais. Puskojinės prie kojų pirštų it tušti maišeliai optiškai prailgina pėdą iki nenusakomo dydžio. Aišku, po akimis tamsūs ratilai. Naktimis ji blogai miega, o kai miega gerai, tada aš triukšmauju, kol ji pabunda. Negaliu pakęsti, kai namuose kas nors ramiai sau snaudžia, o man pernelyg neramu, kad galėčiau prigulti.

Laikrodis Klaros ekrane rodo aštuonias, bet lauke jau neįprastai tamsu. Nedidelėje dėžutėje sudėtos kasetės, ant jų tvarkingi užrašai mano ranka. Šalia jų krūva knygų su geltonomis universiteto bibliotekos etiketėmis. Girdžiu, kaip traška ir girgžda mano balsas, jis per ausines skverbiasi į išorę. Klara spausdina kaip profesionalė, taisyklingai dėliodama pirštus, veidas be išraiškos. Bjauru į ją žiūrėti. Vaidina užsiėmusią, uolią, lyg tai, ką ji veikia, būtų bent kiek prasminga.

Išgeriu kavą, atsistoju už jos ir žiūriu per petį. Tai, kad į ją spoksau, regis, Klaros netrikdo. Ignoruoja mane, tarsi šis butas būtų bandomoji stotis, o aš bėgiojanti beždžionė, įpratusi įdėmiau stebėti savo tyrėją nei pastarasis ją. Krintu ant žemės ir, gulėdamas ant grindų kaip koks mechanikas, palendu po jos kėde, slenku po stalu tol, kol pakėlęs galvą galiu pažvelgti į jos tarpkojį. Nedaug tematyti. Neįdomios medvilninės kelnaitės, raudoni įspaudai nuo kėdės krašto ant šlaunų, pro medžiagą neryškiai matyti lyties klostė. Tie dalykai manęs nedomina.

Klausyk, sako ji, iškilo tokia problema.

Kėdės kojos laiko apglėbusios mano krūtinę, negaliu atsistoti.

Profesoriui nepatinka tavo kūryba, sako ji.

Kokia kūryba, švokščiu aš, kokiam profesoriui?

Jis nepasakė kodėl, tik vis kartoja: „ne tai“, „ne tai“. Ko gero, jis abejoja tavo psichoze. Simuliuojančių pakanka.

Ji tylėdama laukia, gal apsipilsiu ašaromis. Lauke staiga sužaibuoja, melsvas atspindys pasiekia mane po stalu. Tyku. Net ir paukščiai galų gale užsičiaupė. Keista, bet keletą minučių prieš audrą sustoja ir miesto transportas, nei vėjo, nei telefono skambučių.

Ar girdi, klausia Klara.

Taip, atsakau.

Ir ką apie tai galvoji, klausia Klara.

Pagaliau ji liaujasi spausdinusi. Kai atsistoja, parverčiu kėdę ir išlendu iš po stalo.

Ar tai, ką aš GALVOJU, klausiu jos, tu dabar persuki?

Virtuvėje Žakas Širakas laižo savo dubenėlį ir liežuviu stumia jį grindimis. Nuo plastiko gremžimo į keramines plyteles man šiurpsta oda.

Nori, kad malčiau šūdą į tavo juostas, sakau, ir aš tą darau. Aš nieko prieš.

Bet jei profesorius nepritaria, sako ji, ir man nebereikia tęsti toliau.

Atsistoju prie lango. Žaibuoja be griaustinio, žemas dangus su miestu jame atrodo kaip didelis šviesiai mėlynas ir rausvas kartono lapas, skirtas rankdarbiams, iš jo iškirptas šablonas horizonto linijai. Kito žaibo zigzago pėdsakas gesdamas išlieka neįprastai ilgai; gal ir todėl, kad mano vyzdžiai per daug išsiplėtę, per juos bet kokia šviesa išdegina žymę tinklainėje. Kitas griaustinis neįtikėtinas, toks garsas, tartum visas dangus būtų medinis, o į jį skeltų milžiniškas kirvis.

Klara atidaro virtuvės langą. Jos ekrano užsklanda vaizduoja išsišakojusį trijų matmenų vamzdyną. Duomenis randu iškart, dipl.doc nuo vieno iki penkių ir paskui max.doc , viskas tvarkingai sudėta į vieną katalogą. Ar tikrai norite visus šešis pasirinktus objektus perkelti į šiukšlių dėžę, žinoma, kaipgi kitaip, stengiuosi tyliai spausti klavišus. Tada atidarau virtualią šiukšlių dėžę, ten taip pat viską ištrinu, pasiimu juosteles su įrašais ir diskelį iš diskasukio. Užsimaunu kelnes ir telefonu išsikviečiu taksi.

Iki, sušunku iš koridoriaus, šunį palieku čia.

Belaukiant taksi nukrinta pirmieji lašai ir teškiasi į grindinį taip garsiai, kad net akimirką suabejoju, ar čia tikrai vanduo. Galėtų būti ir maži želiniai žvėreliai, mėtomi iš viršutinio aukšto ir sprogstantys ant asfalto. Grįžtu į namo laiptinę, spaudžiu galvą tarp kaltos geležies virbų ant laukujų durų langelio, kol kakta paliečiu vėsų stiklą. Prasideda audra. Šviesiai žali lapai sukasi ore, lietus juos priploja prie grindinio.