Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ir vieną dieną pro duris galvą įkišo Štikleris. Pastebėjau, kad jis priklauso tiems, kurie vietoj „lėktuvo“ sako „orlaivis“, todėl džiaugdavausi, jei nereikėdavo jo matyti.

Maksai, tarė jis, jau laikas. Po dešimties minučių ateis Saksonijos vidaus reikalų ministras kalbėtis apie bendradarbiavimą su Lenkija ir Čekija dėl Europos Sąjungos plėtros Rytuose.

Tiksliau, paklausiau, kam atėjo laikas?

Gausite visą tą šlamštą, dėl ko čia ir sėdite, pasakė jis.

Štikleri, tariau aš, esu Balkanų ekspertas. Buvau. Kiek žinau, Lenkija ir Čekija ne šiame regione. Kodėl laiku man nepranešėte, kad galėčiau pasiruošti?

Susitvarkysite, pasakė jis. Rufas dėl to ir skambino. Aukščiausias principas — Šengenas, taip jis ir pasakė. Vadinkim, kaip norim. Iki, man reikia eiti.

Saksonijos vidaus reikalų ministras iš tikrųjų buvo Brandenburgo žemės teisingumo ministras, ekspromtu glaustai nupasakojau jam įmanomus regioninio bendradarbiavimo, neperžengiant asociacijos ribų, plėtros metmenis. Atsisveikindamas jis paspaudė man ranką ir palenkė galvą taip, lyg nusilenktų. Nesupratau. Kai po jo pas mane ėmė traukti vis daugiau žmonių, kurių veidus pažinojau iš televizijos, prašydavo padėti naujosios Europos integracijos teisės klausimais ir rodydavo akivaizdžią pagarbą, tik tada po truputį ėmiau suvokti, kad mane laiko rytinių regionų plėtros ekspertu, nors šioje srityje dar nepradėjau dirbti. Naująjį vaidmenį atlikau be didelių pastangų. Tik apgailestavau, kad klientų negaliu nuvesti į didžiąją konferencijų salę Vienoje, kur sienos geltono purvo spalvos nuo tūkstančio septynių šimtų šešiasdešimt aštuonių JT „Sutarčių rinkinių“ tomų, skleidžiančių miglotą šviesą ir kartu cheminį aitroką konservantų kvapą. Į šitas patalpas atvestų klientų veido oda įgaudavo sienų su knygomis spalvą, ir jie klausinėdavo santūriai. Tačiau ir nedideliame Leipcigo biure manęs klausydavosi, o vieną dieną, kai ant stalo radau Europos Sąjungos institucijų reformos metmenis, žinojau, kad vėl pradedu gyventi. Kartais paskambindavo Rufas ir sakydavo man „Meksai, Meksimalusis“. Septintą eidavau namo, o naktimis vaikštinėdavau su Džese, kuri nusprendė daugiau niekad neišeiti iš namų dieną. Gyvenau normalų gyvenimą.

Netikėtai nutvėriau save, kad galvodamas judinu lūpas. Aš pasinėręs į darbą, ir niekas, kas geltona kaip saulė, daugiau manęs nebaugina. Dabar vėl galiu tęsti. Atsistoju ir atsinešu diktofoną.

11 Baltieji vilkai

Kambaryje Šerša nusviedė nuo kojų batus, vienas jų pataikė į džino butelį, laimė, buvo užsuktas ir, bildėdamas lyg boulingo takelyje, nuriedėjo iki darbo kambario durų. Durys atsidarė ir katapultavo butelį atgal į kambarį, kur jis ant lygių kaip veidrodis grindų ėmė suktis ratu. Yra toks žaidimas — tas, į kurį pasisukęs butelio kaklelis, turi atlikti nemalonias užduotis, darančias jį pajuokos objektu. Žiūrėjau į besisukantį butelį kaip į ruletę ir jau žinojau, į ką jis rodys, kai sustos.

Tėvas atrodė tikras milžinas, įdegęs ir apkūnus, bet neišglebęs. Plaukai juodi, o tai, lyginant su geltonais styrančiais Džesės plaukais, stebino. Jo rankos, kuriomis besiartindamas nubraukė plaukus nuo kaktos, buvo didelės ir mėsingos tartum keptos vištos. Tuoj mus jomis užmuš dėl nusiaubto buto. Jis dėvėjo lininius šortus ir buvo įsispyręs į sandalus, kad ir sunkus, vaikščiojo be garso.

Už jo tarpduryje pasirodė liesas jaunuolis šiek tiek įkypomis akimis. Man jis pasirodė mažiausiai dešimčia metų vyresnis už Džesę, įpusėjęs trečią dešimtį. Trumpokos kelnės, tokias mokykloje vadindavome „potvyniu“. Iš po jų kyšojo puskojinės, ant šonų išmegztas žodis Victory. Vaikino veido oda buvo dar spuoguotesnė nei mano. Tiesiog bjauru ilgiau žiūrėti į jį. Iškart kilo noras pridėti prie jo siurblį su gumine pūsle ir, esant žemam slėgiui, nusiurbti, visus spuogus susprogdinti. Į mane jis nežiūrėjo, įbedė akis į Šeršą. Tada Džesė pasileido prie jųdviejų.

Na, mano dičke, sušuko tėvas.

Džesė įsikibo į jo marškinius, jis pakėlęs ją aukštai apsisuko, o ji patenkinta spygavo. Paskui perdavė ją broliui, o tas šypsodamasis trumpam apkabino ją savo ilgomis rankomis.

Sveika, mažę, tarė jis.

Sveikas, Rosai, atsakė ji.

Džesė pasistiebė ir paplekšnojo broliui per petį, jis nusijuokė, bet akys nesišypsojo, jos kartu su akiduobėmis buvo tartum sustingusios. Gal jis sirgo kokia nervų liga, veido dalis paralyžiuota.

Šerša mėgino užsidegti cigaretę, plastikinis žiebtuvėlis neveikė, tad numetė jį ant grindų. Džesės tėvas priėjo ir pridegė cigaretę.

Aš Herbertas, pasakė jis.

Šerša linktelėjo ir nežiūrėdamas į jį paspaudė ranką.

Malonu, pasakė Herbertas, pagaliau susipažinti su Džesės draugais. Nors iš tikrųjų laukiau tik vieno. Bet jūs gerai jaučiatės mano bute, tai irgi džiugina.

Atrodė, kad kalba rimtai. Šerša žiūrėjo pro šalį tokiu žvilgsniu, kuris iki šiol visiems mokytojams keldavo norą skelti jam antausį.

Vis dėlto, tarė jis abejingai, yra kokia nors priežastis, dėl kurios mes čia.

Jūs atostogaujat su mano dukterimi, pasakė Herbertas. Atrodo, jai viskas į naudą.

Džesės šypsena buvo saldi kaip cukrus.

Apie kitus reikalus, tarė Herbertas, pasikalbėsime mano darbo kabinete.

Herbertas praleido mus į priekį. Kabinetas buvo vienintelė iki jam grįžtant užrakinta patalpa. Ant slenksčio į mane tvoskė šaltas oras, tikriausiai čia buvo įjungtas kondicionierius. Kambarys palyginti mažas, viduryje stovėjo didelis rašomasis stalas. Pirmą kartą per tiek dienų ant mano kaktos ėmė džiūti prakaito lašai. Atsisėdau ant plačios palangės, pakėliau rankas ir, kad vėsus oras pasiektų pažastis, sunėriau pirštus už galvos. Mūrų dykra lauke už lango atrodė lyg perkelta ant popieriaus.

Herbertas atsisėdo prie stalo, atsivertė užrašų knygelę ir iš stalčiaus išsiėmė akinius. Džesė įsitaisė ant kilimo ir krapštinėjo kojų pirštus. Rosas atsirėmė į lentyną ir nenuleido akių nuo Šeršos, o šis sukryžiavęs rankas stoviniavo kambaryje.

Nuo kada turi vairuotojo pažymėjimą, paklausė Herbertas.

Iš viso tokio neturiu, atsakė Šerša.

Tėvas pastūmė užrašų knygelę į šalį ir nusiėmė akinius. Rosas pagaliau nusuko žvilgsnį nuo Šeršos į Džesę, o ji sulinkusi tyrinėjo savo pėdas.

Džese, paklausė tėvas kiek palaukęs, Džese, ką tai reiškia?

Ji neatsakė, toliau kasėsi kojas. Panagės nuo to net pajuodo.

Džese!, sušuko Herbertas.

Rosas susižvalgė su Herbertu ir grasindamas pakėlė pirštą.

Mažę, pasakė jis, kaipgi čia atvažiavote?

Su raudonu fiatu, atsakė Džesė.

Ir kas vairavo?

Jis, atsakė ir parodė į mane.

O ką kitas čia veikia, paklausė Herbertas nekantriai.

Bet juk čia Šerša, pasakė ji. Tu jo norėjai.

Herbertas atsistojo ir atsitūpė prie Džesės. Ji tuoj nuvirto ant šono ir susirietė.

Fiatas toks mielas automobilis, sušuko ji, klusnus geras automobilis, mes visada juo važinėjamės.

Nors kambaryje buvo vėsu, man sudrėko delnai, norėdamas juos atvėsinti padėjau ant akmeninės palangės. Džesė ir jos tėvas, abu susilenkę ir atsitūpę, atrodė lyg du kiaušiniai, vienas pastatytas, kitas paguldytas. Aš nieko nesupratau. Sutikau Šeršos žvilgsnį. Jis buvo pasitraukęs atgal, kad praleistų Herbertą, klausiamai žiūrėjo į mane. Aš trūktelėjau petį ir papurčiau galvą. Rosas atsitraukė nuo sienos, stumtelėjo tėvą į šalį ir pasilenkė prie Džesės.

Lauke už lango, tarė jai tyliai, išsišiepę geltoni liūtai. Gal kartu palaukime ir baltųjų vilkų?